Spausdinti

CHIARA LUBICH

     "Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui” (Mt 22,21).

     Šis sakinys savo paprastumu gali padėti visiems žmonėms, nežiūrint rasės ar tautybės skirtumų, geriau suprasti Jėzaus mintį, pažiūrėjus, kokiose aplinkybėse būdamas, jis tai pasakė.

     To meto žydai privalėjo mokėti mokesčius romėnams. Tuo jie buvo verčiami paklusti svetimai galybei ir dar pagoniškai. Jiems tai buvo pažeminimas ir nedovanotinas skandalas, nes jie pripažino tik Jahvės viešpatavimą. Jėzaus populiarumas fariziejams kėlė baimę, ir tai paskatino juos spęsti jam pinkles. Užtat jie siuntė savo mokinių kartu su Erodo šalininkais jį paklausti: "Valia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?” Tai buvo tikrai klastingas klausimas. Mat Erodo šalininkai savo galvojimu buvo už romėnus, o fariziejai gynė nepriklausomumą. Jeigu Jėzus atsakytų "taip”, tai fariziejai apkaltintų jį esant romėnų šalininku, tautos išdaviku, o antiromėniškai nusiteikusi gyventojų dalis pasipiktintų. Bet jei jis atsakytų "ne”, tada Erodo šalininkai apkaltintų jį Romos priešu, atskalūnu, ekstremistu.

     Bet Jėzus tik paprašė juos parodyti pinigą ir paklausė, kieno ten paveikslas ir įrašas? Jie atsakė, kad ciesoriaus. Tuomet Jėzus tarė: "Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui”.

     Jėzus čia norėjo pasakyti ir tai, kad, jei jie naudoja romėnų pinigus, norom ar nenorom pripažįsta ir ciesoriaus autoritetą, todėl ir reikalaujamus mokesčius privalo mokėti.

     Jėzus nieko nesakė prieš mokesčių mokėjimą valdžiai. Priešingai, jis teigė, kad tai turi būti daroma. Tik jam svarbesnis buvo ne mokesčių mokėjimas Romos imperatoriui, o atsidavimas Dievui visa širdim, visa siela.

     Minėti Jėzaus žodžiai buvo aiškinami įvairiai. Bet gal nuostabiausia buvo tai, kad politinės galybės akivaizdoje Jėzus kalbėjo kaip laisvas žmogus, ne kaip prisitaikėlis. Palyginus su Erodo šalininkais, kurie laikėsi Romos autoriteto pusėje, remdami totalitarinę ideologiją, einančią ligi imperatoriaus sudievinimo, ir su fariziejais, teokratinio galvojimo vergais, kurie norėjo Dievo kaip jų šalies politinio išlaisvintojo, Jėzus prieš juos visus stovėjo kaip tikrai laisvas žmogus. Kviesdamas visus mylėti Dievą virš visko, jis atmetė bet kokį totalitarinės santvarkos palaikymą, kurį rėmė Erodo šalininkai, taip pat atmesdamas ir teokratinę valstybės tvarką, remiamą fariziejų. Taip pat netiesiogiai jis parodė savo mokiniams, kaip galima tobulai atlikti savo pilietines pareigas, būnant eilinio piliečio vietoje ar autoriteto atsakomybėje, dirbant žmonėms tikro tarnavimo dvasia.

     Kaip mes galime gyventi pagal tuos Jėzaus žodžius? Tie žodžiai ragina mus, nors ir netiesiogiai, pasiryžti ir gyventi Dievui, vykdant jo meilės įsakymą mūsų socialiniame ir politiniame įsipareigojime ar tautinėje prievolėje. Kartu jie padeda vengti dviejų pavojų, viens kitam priešingų, bet vienodai rimtų. Vienas jų — tai nepasitikėjimas ir nesidomėjimas politiniu įpareigojimu, lyg jis būtų kažkoks blogis savyje. Kitas nusiteikimas — tai perdėtas įtikėjimas ir neleistinas skubėjimas siekti rezultatų, kuriuos politinis įsipareigojimas galėtų duoti. Socialinė ir politinė aplinka neabejotinai turi būti persunkta Evangelijos dvasia. Bet tai bus įmanoma tiek, kiek vietos duos Dievui savo gyvenime tie, kurie toje srityje darbuojasi, mylėdami jį tikru tarnavimu bendruomenei, nesavanaudiškai, visu kantrumu, ištikimai.

     Dar konkrečiau taip daryti privalo tie, kurie yra pašaukti aktyviai politikoje darbuotis. Jų darbas turi būti tikras tarnavimas visiems, o ypač vargšams ir labiausiai pagalbos reikalingiems. Tame darbe yra begalės progų taip daryti, ne tik politikams ir valstybininkams, bet ir visiems visuomeniniams pareigūnams, nežiūrint kokiose vietose jie bebūtų. Jie visi gali gyventi, visiškai atsiduodami Dievui ir taip visad savo tarnavimą atlikdami geriau, nesavanaudiškai, visad laiku ir ištikimai.

     Eilinius piliečius tie žodžiai ragina būti ištikimiems, vykdant pareigas tautai ir, gerai įsisąmoninus atsakomybės supratimą, darbuojantis bendram labui. Pavyzdžiui, krikščionys turi pareigą balsuoti krašto ar vietinės valdžios rinkimuose, išskyrus tada, kai dėl susidariusių aplinkybių neįmanoma. Mokėti mokesčius yra mūsų pareiga, nes be jų vyriausybė negalėtų rūpintis visuomenės poreikiais, padėdama žmonėms išlaikyti darnią sistemą.

     Taip pat mūsų krikščioniška pareiga yra gerbti įstatymus, kurie saugo piliečių gyvybę ir gerovę. Turime jausti atsakomybę, padėdami išlaikyti visa, kas priklauso ir tarnauja bendruomenei, pavyzdžiui, vieši pastatai, gatvės, parkai, miškai, viešosios transporto priemonės ir t.t. Visais tokiais atvejais mums gali padėti šie ypatingi Jėzaus žodžiai: "Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25,40). Dėl visa to mūsų konkretus tarnavimas lieka tarnavimu Jėzui, kurį mes stengiamės mylėti kiekviename asmenyje.

     Tad mes galime tik džiaugtis, turėdami įvairių galimybių taip daryti.

Iš anglų kalbos išvertė  Kostas Paulius