Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

KAIP RAŠYTI SVETIMUS VARDUS?

     Jau keletas skaitytojų klausė, kaip rašyti svetimus vardus: ar originalia rašyba, ar pridedant lietuviškas galūnes, ar visiškai sulietuvinant (vartojant lietuviškus atitikmenis), ar prieš lietuvišką galūnę rašyti apostrofą? Tai yra labai sunkus ir painus klausimas, į kurį neįmanoma duoti tokio atsakymo, kuris visus patenkintų. Šiuo klausimu ir Lietuvoje kalbininkai jau seniai tebediskutuoja. Neseniai spaudoje buvo paskelbtas jų nutarimas (jį duosime kitame numeryje), bet atrodo, kad ir toliau dar bus diskutuojama, nes tas nutarimas ne visiems bus priimtinas.

     Dabar čia perspausdiname porą straipsnių, prieš daugelį metų rašytų "Gimtojoje kalboje”, kurią tada redagavo dr. P. Jonikas, dr. A. Salys ir dr. Pr. Skardžius. Pirmas straipsnis "Vardų ir pavardžių rašymas” buvo rašytas L. Dambriūno 1958 m. 2-me numeryje, o antras "Dėl krikštavardžių vartojimo”, rašytas J. Vaišnio, S.J., buvo 1959 m. 2-3 nr.

VARDŲ IR PAVARDŽIŲ RAŠYMAS

     Amerikoje lietuviai savo vardus ir pavardes rašo labai nevienodai. Tas nevienodumas ypač krinta į akis, paskaičius kokį pavardžių sąrašą spaudoj ar šiaip leidiniuose, o taip pat ir įvairius skelbimus laikraščiuose. Visus vardų bei pavardžių rašymo būdus galima susikrstyti į tris grupes.

     1. Grynai lietuviškas rašymo būdas, pvz.: Juozas Klimas, Antanas Stukus, Sofija Klimienė, Ona Sutkuvienė, Elena Klimaitė, Danutė Sutkutė.

     2.    Pusiau lietuviškas rašymo būdas, kai pavardė rašoma lietuviškai, o vardas angliškai, pvz.: Anthony Deksnis, Peter Gailius, Joseph Klimas, Charles Grinius, Mary Stankus, Agnes Gylys, Sophie Rimkus.

     3.    Visai nelietuviškas rašymo būdas, pvz.: Vincent Colney, Charles Chase, John Mackiewicz, Zigmund Zudycki, Frances Stephens.

     Kyla klausimas, ar šitokia vardų pavardžių rašymo tvarka yra gera. Jei negera, tai kurios kitos tvarkos turėtume laikytis? Reikia pasakyti, kad lietuviškojoj spaudoj tėra geras ir pateisinamas tik pirmasis, t.y. grynai lietuviškas, rašymo būdas.

     Antrasis rašymo būdas nėra pateisinamas lietuviškoj spaudoj, bet pateisinamas angliškojoj spaudoj ar kalboj. Pagaliau trečias rašymo būdas visai nepateisinamas lietuvių spaudoj ir tik išimtinais atvejais gali būti pateisinamas nelietuvių spaudoj.

     Šitoks nusistatymas reikalingas paaiškinimo. Pirmiausia, pora žodžių apie antrąjį rašymo būdą, nes pirmasis savaime suprantamas. Kadangi daugumas krikščioniškų vardų yra hebrajų, graikų, lotynų ar kitokios kilmės, tai visos kalbos, gavusios šiuos svetimuosius vardus, savaip juos prisitaiko, daugiau ar mažiau juos pakeisdamos. Todėl tas pats vardas kiekvienoj kalboj daugiau ar mažiau skirtingai tariamas ir rašomas. Dėl to Joseph Klimas, Peter Gailius, Sophie Rimkus tiek pat pateisinami anglų spaudoj, kaip Jurgis Vašingtonas ir Abraomas Linkolnas pateisinami lietuvių spaudoj. Čia ir moterų pavardės galūnės -ienė numetimas gali būti pateisintas panašiu pagrindu, kaip lietuvių kalboj pridėjimas galūninio priedo -cs ar -is svetimiems vardams ar pavardėms. Tačiau lietuvių spaudoj nėra pateisinama šalia lietuviškų pavardžių angliška krikščioniškų vardų forma, kaip John, Erank, Peter, Sophie, Alice, Mary ir pan. Jeigu jau nesibijoma rašyti grynai lietuvišką pavardę, tai ko bijotis lietuviškos vardo formos? Tuos nelietuviškus vardus senosios kartos lietuviams dažniausiai yra "prigydę” nelietuviai darbdaviai ar viršininkai. Tokiais vardais jie iš pradžių buvo įrašyti dokumentuose, o paskui taip ir pasiliko. Dabarties kartos, o ypač spaudos pareiga yra padėti ta primesta svetimybe nusikratyti. Laikraščių redaktoriai turėtų paaiškinti skelbimų davėjams ir kitiems interesantams, kad lietuvis lietuviškame laikrašty turėtų rašyti Jonas Petraitis, o ne John Petraitis. Čia tik reikia pažymėti, kad grynai lietuviškų vardų nėra kaip keisti ar trumpinti, ir dėl to net angliškoj spaudoj jie turėtų būti rašomi lietuviškai: Vytautas, Algirdas (ar Algis), Kęstutis, Aldona, Gražina.

     Trečias rašymo būdas, kai vardas ir pavardė rašomi nelietuviškai, lietuvių spaudoj, kaip minėta, visai nėra pateisinamas. Čia, žinoma, turiu galvoj tuos asmenis, kurie save laiko lietuviais. Apie nelietuvius arba nelaikančius savęs lietuviais čia nekalbama. Jei lietuviškoj spaudoj net amerikiečių pavardes sulietuvinam, rašydami Vašingtonas ar Hooveris, Eisenhotveris, tai juo labiau turėtume lietuviškai rašyti pačių lietuvių pavardes. Turėtume ir čia padėti tą reikalą išsiaiškinti tiems, kurie to nesupranta ar apie tai dar negalvojo. Ypač keista, kai lietuvis lietuviškam laikrašty rašosi nei lietuviškai, nei amerikietiškai, bet tiesiog lenkiškai, pvz.: Mackieivicz, Dom-brotvski ir pan.

     Kai kurie lietuviai vartoja ne tik dvejopą vardo, bet ir pavardės formą — lietuvišką ir anglišką, pvz. Albertas Kontautas ir Albert Contons, Jonas Jutkevičius ir John Jutt, Juozas Bolevičius ir Joseph Boley. Be abejo, šitokia išeitis yra daug geresnė. Čia grynai angliškos pavardės turėjimas, kasdien turint reikalų su angliškai kalbančia visuomene, pvz. artistams, gali būti suprantamas ir pateisinamas.

     Ilgos lietuviškos pavardės, dažniausiai su slaviškomis galūnėmis -evicius ir -auskas, iš tikrųjų labai nepatogios ir amerikiečių sunkiai ištariamos. Todėl gerai daro tie, kurie jas trumpina ir trumpindami lietuvina, kaip tai padarė Aleksandravičiai, Jasiukevičiai, Baranauskai, Vasiliauskai, Olšauskai pavirtę Aleksiais, Aleksoniais, Jasiais, Barais, Vasiais, Oliais ir pan. Tuo keliu, dar Lietuvoj pramintu, turėtume eiti ir toliau.

L. Dambriūnas

DĖL KRIKŠTAVARDŽIŲ VARTOJIMO

     Jau ne kartą spaudoje buvo rašyta apie lietuviškų pavardžių išlaikymą. Jų keitimą galima pateisinti tik tais atvejais, kai pavardė nelietuviška, neestetiška ar gal ir dar kokiu ypatingu atsitikimu. Keisti savo pavardžių iš lietuviškų į angliškas ne tik joks įstatymas nereikalauja, bet kai kurie valdžios pareigūnai (teisėjai) kartais net viešai yra ir išbarę asmenis, norinčius be jokios rimtos priežasties suanglinti savo pavardes.

     Tad pavardžių vartojimo klausimas yra labai aiškus ir paprastas. Bet šiek tiek kebliau yra su vardais. Apie vardų ir pavardžių rašymą buvo geras L. Dambriūno straipsnis antrame (1958 m.) "Gimtosios kalbos” numeryje. Labai teisingai autorius sako, kad savojoje spaudoje lietuvių vardus ir pavardes reikia rašyti tik lietuviškai. Toliau jis aiškina, kad angliškoje spaudoje pavardės turinčios būti rašomos taip pat lietuviškai, bet vardas galįs būti rašomas lietuviškai arba angliškai. Aš čia norėčiau nurodyti vieną kitą priežastį, raginančią angliškoje aplinkoje krikščioniškuosius krikštavardžius vartoti angliškai. Gal ne visi su šiuo teigimu norės sutikti, nes mūsų spaudoje jau yra buvusių ir priešingų balsų. Štai "Draugo” dienraštyje kartą dr. S. Aliūnas, pajuokdamas kai kurių lietuvių greitą nutautimą, rašė:

     "Stengsiuos būt amerikonas,
     Ir būsiu juo, ar žūt, ar būt.
     Verčiuos į Džaną aš iš Jono,
     Ir iš Birutės būsiu Ruth”.

     Prisidedame ir mes prie minėtojo autoriaus, kritikuodami ne tik Birutę, tampančią Ruth, bet ir Gražiną, pasivadinusią Grace, NijolęNellie, MildąMildred. Negirtame ir Stasio, tapusio Stanley, ir Kazio, pasivadinusio Casey. Bet nesutinkame su autoriumi juoktis iš Jono, kurs angliškoje spaudoje pasirašo John, nei iš Juozo, kurs rašosi Joseph, nei iš Petro, pasivadinusio Peter. Atrodo, kad skirtumas kiekvienam turėtų būti aiškus. Pirmuoju atveju yra visiškai beprasmiškas, kalbiškai nepagrįstas lietuviško vardo keitimas į angliškąjį, nieko bendra neturintį su lietuviškuoju, tik šiek tiek panašiai skambantį. Antruoju atveju vardas nekeičiamas, tik išreiškiamas atitinkama kitos kalbos forma. Savo tautiniams vardams atitinkamų formų kitose kalbose neturime, todėl juos rašome lietuviškai net ir svetimose kalbose.

     Taigi blogai daro Birutė, pasivadindama Ruth. Ruth yra senas hebraiškas vardas, vartotas Senajame Testamente. Taip pat ir germaniškos kilmės Mildred nieko bendra neturi su senovės lietuvių meilės deive Milda. Klysta, kurie mano, kad krikščioniškuosius vardus Stasį ir Kazį anglų kalboje atitinka Stanley ir Casey. Šiedu vardai yra kilę iš angliškų pavardžių ir visai nesyji nei su Stasiu, nei su Kaziu, kuriuos anglų kalboje atitinka Stanisla(u)s ir Casimir.

     Bet skaitytojai turbūt laukia, kad atsakytume į pagrindinį šios temos klausimą — kuo paremiame savo nuomonę, teigdami, kad geriau būtų jei savo krikščioniškuosius vardus angliškoje aplinkoje vartotume ne lietuviškomis, bet angliškomis formomis. Atsakymas paprastas: lietuvių kalboje asmenis ir daiktus vadiname lietuviškais vardais, o anglų — angliškais. Arba bendriau: iš vienos kalbos į kitą verčiame tuos žodžius, kurie turi kitoje kalboje savo atitikmenis. Jeigu tave kas nors lietuviškai paklaus, kokios esi tautybės, jam atsakysi — lietuvis. Bet jei to pat kas paklaus angliškai, tai, nors ir didžiausias patriotas būtum, nesakysi lietuvis, bet Lithuanian. Panašiai yra ir su krikštavardžiais. Čia galima dar nurodyti ir kai kurių antraeilių priežasčių, kodėl angliškoje aplinkoje geriau vartoti angliškuosius vardų atitikmenis. Štai, pavyzdžiui, jei į anglišką klausimą, koks tavo vardas, atsakysi arba parašysi Kazys, tai amerikietis nežinos, kad tas vardas neskirtinas nuo Lietuvos globėjo vardo, angliškai vadinamo St. Casimir. Dar blogesnėje padėtyje gali pasijusti koks nors Jonas, kurs angliškoj spaudoj pasirodys ne John, bet Jonas. Amerikietis bei anglas šį vardą perskaitys "Džiaunes” ir, greičiausiai, pamanys, kad tas asmuo yra žydas, nes lygiai taip (Jonas, taip pat ir Jonah) angliškai rašomas pranašo Jonos vardas. Šį Senojo Testamento vardą paprastai vartoja tik žydai.

J. Vaišnys, S.J.