HUMORESKA

     Kažkada pasakojau apie savo kaimyną kalbininką, kurio iš pradžių išsigando visas mūsų namas ir kuris, kaip netrukus paaiškėjo, buvo suvis nepiktybinis. Kalbininkas domėjosi tiktai triskaita, todėl su juo sugyvenome draugiškai, nevengdami nei barbarizmų, nei kanceliarizmų.

     Tačiau tos nerūpestingos dienos neseniai baigėsi. Mat, savo džiaugsmui ir mūsų nelaimei, tasai kalbininkas susilaukė trynukų ir, padidinęs respublikos gyventojų skaičių, gavo didesnį butą. Į jo vietą atsikėlė kita šeima, beje, perdėm lingvistinė.

     Iš pradžių į naujuosius kaimynus žiūrėjome tik smalsiai. Mums buvo įdomu, kad abudu — ir vyras, ir žmona — kalbininkai, bet su jais tarėmės sugyventi panašiai kaip su triskaitininkais. Spaudoje, manėme, galite raityti liežuvius kaip tinkami, o gyvenimas — vis dėlto ne gramatika. Prie čėrkos, manėme apie tą kalbininką, mes tave, brač, išmokysime žmoniškai kalbėti.

     Deja, veikiai patyrėme, kad apsirikome.

     Nelaimę pajutome tuoj pat, kai sužinojome, kad mūsų kaimynais tapo Povile ir Zuzanas Atbulokai, tie patys Atbulokai, kurių puristiniai rašiniai kėlė siaubą visiems garbiems mokslo vyrams. Be to, jų atžalų vardai — Algirda ir Birutis — taip pat nekėlė mums per didelio susižavėjimo.

     Įkliuvome! — ėmė šnabždėtis kaimynai. — Dabar gyvenimo jau nebus, pamatysit!

     Šį kartą neapsirikome. Išgirdę mūsų šneką, Povile ir Zuzanas Atbulokai niekada nepraeidavo pro šalį, visada stengėsi sunorminti mūsų kalbą. Tiesa, namo gyventojai, sutikę kalbininkus laiptinėje ar kieme, mėgindavo apsimesti kurčnebyliais, tačiau visiškai išvengti bendravimo buvo neįmanoma.

     Man, kaip gyvenančiam visai greta, durys prieš duris, tai netgi dažnai su Atbulokais tenka susidurti. Žmonai, beje, irgi.

     Laba diena, kaimyne! — kartą sako ji tai kalbininkei. — Gal, — sako, — turite, drauge Povile, dėmių išėmėją? Va, — rodo, — rūbe dėmė atsirado. Jokia skalbimo priemonė neima. . .

     —    Tamsta, — sako, — esate inteligentė, o vartojate tokius žodžius, kad man ausys kaista. Visų pirma, — sako, — tatai joks dėmių išėmėjas, o valalas, arba ėmiklis.

     —    Ačiū, kitą kartą žinosiu, — suvapėjo maniškė ir kuo greičiau pasislėpė už durų.

     Po šio įvykio savo naujų kaimynų mes ėmėme vengti, bet kartą, kai uošviai pargriovė gerą kiaulę ir kai parsigabenau namo skerstuvių, su Atbulokais nutariau susibičiuliauti.

     —    Eik, — sako man žmona, — pakviesk tuos kalbukonius. Prie bonkos, pamatysi, ir jų liežuviai atsiris.

     —    Susimildama, — ėmiau maldauti žmoną, — tik jau nevartok žodžio “bonka”. Stenkis kalbėti taisyklingai.

     Maniškė iš tikrųjų stengėsi. Atbulokus ji pasitiko nors ir sukaulėjusiu, bet visai nepeiktinu liežuviu. Svečiai nieko, o nieko jai negalėjo prikišti, kol žmona ėmė ir leptelėjo:

     —    Žinote, motininė kiaulė nusilaužė koją, tai tėvas ją ir. . .

     —    Ne motininė, o veislinė, — švelniai pataisiau žmoną. — Ne veislinė, o paršavedė, — pakoregavo mane Algirda ir Birutis, o jų tėveliai, Povile ir Zuzanas, bematant ir juos paredagavo:

     —    Vaikai, ša! Kiek sykių sakyta, kad vedeklė. .

     Suprantama, tokios korektūros ūpo nepakėlė.

     Veltui skelbiau tostus už kritusią vedeklę, veltui mudu su žmona raitėme liežuvius, — šermenų nuotaika neišnyko.

     —    Neužkliūkit, nepersiplėškit drapanų, — išlydėdamas svečius, perspėjau. — Viena durų lištva, atsiprašau, lentelė, atsiknojusi.

     —    Taisyklingiau sakyti įduras arba prieduras, — neiškentė nepataisęs Zuzanas Atbulokas, o mudu su žmona pažvelgėme vienas kitam į akis ir nusišypsojome. Kad jau prieduras, tai tikrai prieduras!

     Dabar mūsų namą persekioja siaubas. Visi gyventojai uoliai studijuoja lyginamąją kalbotyrą ir, kalbėdamiesi, pavyzdžiui, apie nuospaudas, stengiasi vartoti sąvėles arba trynes. Patyliukais, suprantama, kiekvienas lankosi butų keitimo sektoriuje, nes gyventi po vienu stogu su Povile ir Zuzanu Atbulokais nenori niekas, o niekas.

     —    Jeigu jau riestainis tapo rieste, o dildė — brūžu, — kuždasi kaimynai, — tai tegu perkūnai tokį gyvenimą!

     Kaip susiklostys tolesnis mano gyvenimas, dar nežinau. Vis dėlto jeigu žinote, kas nori keisti du kambarius į tris, būkite malonūs, duokite žinią. . . Skolingas neliksiu!    (“Švyturys” 1984—18)