Zenta Tenisonaitė
VAKAR —
Ugnis ir vanduo. Viliojantys žodžiai. . .
Akiratyje šviesos ratų toliai. . .
Poeto žodžių raidės—
auksinis svajonių obuolys.
Aš norėčiau eilėrašty
sukurti naują iliuzijų pasauli.
KASDIEN —
Jūroje maudosi saulė.
Jos pečiai virpa bangose.
Jos kasas puošia vėjas
sidabriniais kaspinais.
Tavo poeto paveikslą
slepia minčių apsiaustas.
Vienplaukė saulė bučiuoja
geltoną smėlį. . .
TAVO —
Paveikslo mėlyno šilko
sparnai stato namus. . .
Kad žemė miegotų,
kad poetas svajotų,
kad ugnis neužgestų,
vėjui šokant laukinį
gyvenimo šokį.
DAŽNAI —
Aš jau nebegaliu rašyti.
Kaip kristalas laša naktis,
nepalikdama ženklų
ant nuogos odos.
Tavo paveikslas maudosi
baltoje mėnulio šviesoje.
Aš rašysiu laiškus spalvomis. . .
TU—
padalinsi saulę ir dangų,
dieną ir naktį ant drobės.
Gyvenimas rieda bėgiais,
kaip traukinys, kartais
sustodamas naktį
vienišoje miško stotyje.
DAŽAI —
Spalvingos ir perregimos dienos. . .
Ir žalias vilties medis. . .
Tylos sparnais žemė
žengia į dangų.
Dievas eina pajūriu. . .
Vienplaukis. . .
Į drėgną smėlį mindamas
basas pėdas. . .
