VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Kiekviena šventė, ar ji būtų asmeninė, šeimos, tautinė ar bendruomeninė, sukelia džiaugsmo, bet kartu ir rūpesčio. Džiaugiamės, kad šventėje galėsime dalyvauti, ją švęsti. O rūpestį visados kelia, kokią dovaną galėsime įteikti, nes, sekant sena lietuviška tradicija, šventės proga visados įteikiamos dovanos. Dovana pasidaro lyg ryšys tarp šventės rengėjų ir dalyvių, kartu išgyvenant džiaugsmą ir įsigyvenant į šventės reikšmę.

     Tautinių šokių bei dainų šventės rengėjus vieni apdovanoja savo dalyvavimu ir talentais, kiti piniginėmis aukomis. Šventųjų švenčių proga dovanos sudedamos į maldas, susikaupimus. Praėjusiais metais minėdami šv. Kazimiero mirties 500 metų sukaktį, dovanų ir rūpesčių kalnus sukrovėme. Viena didžiausių dovanų buvo šventojo gyvenimo aprašymai, studijos, paskaitos, minėjimai. Lyg ilgų metų dulkių klodais apklota jo gyvenimo istorija iš senų archyvų atėjo savu lietuvišku keliu. Išdulkėjo jį gaubusios lenkiškos dulkės, išryškėjo jo didvyriškas kilnumas ir šventumas. Kun. Juozas Vaišnys, S.J., kuris šešiose skirtingose vietovėse kalbėjo apie šventąjį, kaip "Drauge” parašyta, "atskleidė kasdienišką šv. Kazimiero veidą. Be istorinių potėpių, kurie būtini šventojo portretui, buvo parodyti ir to laikotarpio rėmai — įvykiai, ir laiko dvasia, kurioje augo šventasis. Paskaita buvo skaidri, gyva, spalvinga, nauja religine ir tautine prasme”. Jeigu vienoje vietoje po tokios paskaitos, kuri buvo palydėta atsistojimu, vienas klausytojas viešai pasisakė grįžtąs į tikėjimo kelią, o kitiems, numanu, sustiprino tikėjimo dvasią, ar tai nėra taip pat viena iš gražių, prasmingų dovanų?

MEILĖ, TIKĖJIMAS, VILTIS - MŪSŲ DOVANA NEPRIKLAUSOMYBĖS ŠVENTEI

     Vasario šešioliktąją dieną, Lietuvos nepriklausomybės šventę, mes pasitinkame su džiaugsmu. Šį džiaugsmą išreiškiame ne išorinėmis formomis:

Tu skambink per amžius...     Ramintos Jelionytės nuotr.

šaudymais, raketomis, paradais ir kitokiais vaizdais bei garsais, bet giliais vidaus išgyvenimais, susikaupimais, esminiais požymiais, kurie mus riša su tauta, laisve, su mūsų siekiais. Džiaugiamės dienos prasmingumu, idealais, kurie sudėti į nepriklausomybės ir laisvės plačiareikšmius žodžius, jų sąrangą. Džiaugiamės tautos atgimimu, kuris parengė kelius į laisvės žydėjimo metus.

     Liūdesys ir jo palydovas nusiminimas nesikryžiuoja su mūsų reiškiamu džiaugsmu. Liūdesys rišamas su mirtimi, o mūsų tauta gyva, ji tik serga, apkrėsta komunizmo bacilomis. Gyvendami liūdesiu, mes neštume į Lietuvą kryžius, o ne kovos kalavijus. Kai Amerikos lietuvių tarybos delegacija buvo priimta JAV prezidento F. D. Roosevelto, jis, išklausęs memorandumo ir kai kurias vietas perskaitęs, pasakė: "Noriu pasakyti, kad padarėte dvi klaidas. Jūs sakote, kad Lietuva prarado savo nepriklausomybę. Klaidinga taip teigti. Lietuva nepriklausomybės neprarado — jos nepriklausomybė tik laikinai pertraukta. Ateis laikas, ir Lietuva vėl bus laisva. Kitą klaidą padarė kalbėtojas, kuris apie Lietuvą išsitarė, kaip apie labai mažą valstybę. Yra gana daug už Lietuvą žymiai mažesnių valstybių, o jos vis dėlto laisvai ir laimingai gyvena”.

     Mūsų nuoširdų džiaugsmą Vasario šešioliktosios proga lydi rūpestis. Rūpinamės, kokią dovaną įteiksime. Rūpesčius, surištus su gyvenamųjų dienų darbais, pastangomis, siekiais, rikiuojame į visuomeninę bei politinę veiklą, lietuvybės išlaikymą ir ugdymą.

     Meilė Lietuvai ir lietuviams yra mūsų didžioji dovana, šv. Pauliaus žodžiais tariant: "Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduodama piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.

     Be meilės nebus tikėjimo, raugės ir usnys nustelbs ir viltį. Meilė sėja tikėjimo sėklas, kurios, tartum iš mažyčių garstyčios grūdelių, išauga dideliais medžiais. Mes tikime ir tuo tikėjimu gyvename, kad meilė yra gili, nuoširdi.

     Kur meilė ir tikėjimas žydi, auga, ten klesti ir viltis. Mūsų viltys tada yra lyg tas vežimas, kuris su meile ir tikėjimu per uolėtus kalnus užkelia trispalvę į žiburiuojantį laisvės ir nepriklausomybės kalną. Viltis, lyg ta nemari mūsų gimtosios žemės jėga, duoda mums stiprybės kovoje už savo tautos idealus.

     Prasmingiausia mūsų dovana Vasario šešioliktajai yra iš mūsų tautinių idealų, veiklos, pasiaukojimo nupintas vainikas, papuoštas meilės, tikėjimo ir vilties žiedais.

TAUTINIŲ REKOLEKCIJŲ KELIU

     Ne vienas iš mūsų, tiek tėvynėje gyvenantis, tiek išeivijoje, pasimeta gyvenimo kryžkelėje ir nueina klaidingais keliais. Klysti žmogiška, pagundų daug, nuodėmės viliojančiai saldžios. Kai kurie išgyvename Vinco Kudirkos jaunystės dienas, svaiginami aplinkos. Kartais dėl gardesnio duonos kąsnio pradedame garbinti savo nusilipdytus aukso veršius. Pasitaiko ir tokių, kurie palūžta audrose, paskui baiminasi, kad kita audra neužklystų. Kai kurie, lyg strausai, kiša galvas j smėlį ir, nieko nematydami, džiaugiasi išsigelbėję. Arba kaip tie fariziejai, tardamiesi esą išrinktieji, vaikštome perkreiptais veidais, persijuosę brangiais diržais, iš kurių paėmę skambiai metame skatikus.

     Jei pasiguodžiame, kad klysti žmogiška, prisimename kitus varpus skambant, jog klaidose gyventi — nežmoniška. Ne vienas tada prisimena dr. Vincą Kudirką, išaugusį dvasios milžinu. Mums akyse suspindi "Varpo” laikraščio raidės, gyvais žodžiais pasigirsta jo mintys. Kaip tikintieji katalikai stiprėja religinėse rekolekcijose, taip ir mes pasijuntame esą reikalingi tautinių rekolekcijų, kad susikaupę galėtume peržiūrėti nueitą kelią ir, blogį paskandinę, pasirinktume mums, lietuviams, skirtą kelią, nusagstytą himno žodžiais, mums primenančiais dešimt tautinės garbės įsakymų. Tokios tautinės rekolekcijos reikalingos visiems: ir eiliniams bendruomeninio gyvenimo nariams, ir laurų vainikais pasipuošusiems vadovams, ir tiems išdidiems fariziejams.

     Ypač yra prasmingos šeimų tautinės rekolekcijos. Negalintieji dalyvauti šventės minėjime, jie gali surengti minėjimus savo šeimoje, gal kelioms šeimoms susitarus. Pažinojau vieną šeimą, kuri augino du sūnus. Vyrui ir žmonai dirbant sekmadieniais, jie visados nepriklausomybės šventę švęsdavo, kai būdavo namie, kartu su vaikais sudarydami programą.

ŠVENTĖS MINĖJIMO PROGRAMA, SPAUDA

     Nepriklausomybės dienos minėjimo organizatoriams tenka didelė atsakomybė, sudarant programą, pasirenkant jos dalyvius, ypač kalbėtojus. Kartais ir kunigai pasimeta pamoksluose, nors tai kasdieninė jų duona, tai ką bekalbėti ir stebėtis, jei pasimeta ir Vasario šešioliktosios kalbėtojai. Kartais jie kalba, lyg būtų iš mėnulio iškritę, toli nuo gyvenimo realybės ir kasdienybės. Ilgai kartoja įvairius istorijos įvykius, iki prieina prie 1918 metų. Laikrodžio valanda apsisuka ratu. Pernelyg didelę reikšmę skiriame politikieriams, daugiausia rinkiminių balsų medžiotojams.

     Mūsų spauda, dienraščiai, savaitraščiai, mėnraščiai, Vasario 16 dienos proga turėtų būti lyg tautinių rekolekcijų maldynas — vadovas. Deja, taip nėra. Pasitenkinama vedamaisiais. Šiuo atveju mums turėtų būti pavyzdys airiai. Šv. Patriko dienos proga jie užpildo ištisus laikraščių puslapius, radijo bei televizijos programas. Iš tų straipsnių, kuriuos mes skaitome gal su paslėptu pavydu, susipažįstame su airių papročiais, kalba, tradicijomis, krašto vietovėmis, menu, literatūra, poezija, tautodaile, tautosaka.

     O kaip mums sekasi bendrauti su amerikiečių spauda? Ar ten negalėtume surasti atgarsio? Atsakymas trumpas: ne! Juk mes ne airiai ir ne žydai! Mūsų mokslo žmonės pasižymi technikos, medicinos ir kituose panašiuose moksluose, bet mes beveik neturime gerų laikraštininkų, žurnalistų. Tie, kurie dirba spaudoje, nėra prasimušę į viršūnes. Kai kurie nesidomi lietuviškomis temomis. Kai "New York Times” dienraštyje dirbo lietuvis redaktorius Otto David Tolischus (Tolišius), žymus laikraštininkas, kelių knygų autorius, apdovanotas įvairiomis žurnalistikos premijomis, jis kasmet Vasario 16 dienos proga parašydavo vedamąjį. Kun. Juozas Prunskis, mūsų iškilusis laikraštininkas, taip pat gana dažnai parašo amerikiečių spaudoje.

     Laukiame ir tikimės, kad iš mūsų jaunųjų akademikų atsiras tokių, kurie susidomės šia sritimi. Galime džiaugtis, kad turime Mykolą Drungą ir dar vieną kitą, kurie netrukus galės užimti redaktorių kėdes. Tepadeda jiems Dievas.

     Baigę vienus metus, rūpesčių kalnus pradėkime krauti kitiems metams, kad mūsų dovana — meilės, tikėjimo ir vilties vainikas būtų papuoštas dar gražesniais žiedais, kad laikytumės himno žodžiais parašytų dešimt tautinės garbės įsakymų.