Spausdinti

Paulius Rabikauskas

2. NEKRIKŠČIONIŠKAS NEPAKANTUMAS IR KRIKŠČIONIŠKAS ATLAIDUMAS

     Marksistai istorikai, bet ir kai kurie kiti, kai rašo apie senąjį Vilniaus universitetą, neiškenčia neprikaišioję jėzuitams, kad jie griebęsi smurto prieš klaidatikius, ruošdavę studentų išpuolius prieš jų šventoves, terorizavę jų bendruomenių vadus (plg. Vilniaus universitetas, Vilnius 1966, p. 31-33; įvairūs kiti, ypač J. Jurginio veikalai). Tie tvirtinimai dažniausiai remiami vienašališkais jėzuitų priešų priekaištais, bandančiais suversti kaltę ano meto universiteto vadovybei už visus mieste kilusius maištus, už visus studentų prasižengimus, nors jie būtų įvykę, vadovybei ničnieko nežinant.

     To dar negana. Tokie istorikai visuomet nutyli ne mažesnius smurto veiksmus, kuriais klaidatikiai baugino ir kartais tiesiog provokavo katalikus. Anų laikų kronikose, aprašymuose, laiškuose galima užtikti nemaža žinių apie tokius nepakančių klaidatikių išsišokimus.

     Vieną tokį atsitikimą, įvykusį Vilniuje 1574 m. rudenį, aprašo Vilniaus jėzuitų tų metų pranešimas (Litterae Annuae) į Romą, Petro Skargos, S.J. laiškas savo viceprovinciolui ir Vilniaus vyskupo laiškas Vilniaus vaivadai. Tėvas P. Skarga, busimasis pirmojo Lietuvos universiteto rektorius, dar tik pusantrus metus gyveno Vilniuje, bet jau buvo visiems žinomas kaip garsus pamokslininkas ir uolus katalikybės gynėjas. 1574 metų vasarą ir rudenį jis taip pat pavadavo jėzuitų kolegijos rektorių S. Varševickį, kuris popiežiaus pavedimu turėjo vykti į Stockholmą pas Švedijos karalių. Rugsėjo 30 d., ketvirtadienį, pasibaigus mokinių disputams filosofijos klausimais, Skarga pavakare išėjo į miestą. Jį kvietė pas save Vilniaus vaitas (karaliaus patikėtinis) Augustinas Rotundas pasitarti kai kuriais labdarybės reikalais. Palydovu vicerektorius pasiėmė jauną 23 metų klieriką  Martyną Laščių, kuris tą rudenį kolegijoje dėstė gramatiką. Vaito namus pasiekė be jokio sunkumo. Ten ilgai neužtrukę, abu jėzuitai ėjo vėl miesto gatvėmis atgal į kolegiją. Bet vos tik praėjo nuo vaito kelis namus, iš vieno kiemo netikėtai iššoko ant arklių du raiteliai. Vienas jų, pamatęs einančius dvasininkus ( abu vilkėjo ilgais drabužiais; Skarga, be to, buvo su kunigišku biretu), surėmė pentinais arklį ir vienu šuoliu atsirado prie dviejų pėsčiųjų. Įsitvėręs kardo rankenos, pradėjo Skargą plūsti ir jam grasyti: "Tai tu čia, nedorėli, jėzuite, piktadary, gerų žmonių suvedžiotojau! Galiu tave tuoj nugalabyti. Nebetoli ta diena, kai nuręsime jūsų galvas kartu su tais biretais” (Jėzuitų archyvas Romoje, Germ. 154, fol. 239). Klierikas Laščius išsigandęs pabėgo šalin. Skarga dar bandė geruoju įtikinti raitelį, kad jotų savais keliais ir jį paliktų ramybėje. Bet tas, vis šūkaudamas ir tuos pačius keiksmus kartodamas, pradėjo besitraukiantį Skargą arkliu spausti prie namo sienos. Bejėgiam kunigui patyčiomis brūkštelėjo ranka per veidą. Pro namų duris, pro atvirus langus aplinkui sužiuro, kas čia dedasi, žydai ir kiti miestiečiai. Užpuolikas raitelis išsigando. Buvo jau betraukiąs kardą, bet pagaliau rėžė Skargai skambų antausį ir, spustelėjęs arklį, pranyko.

     Fiziškai Skarga nedaug nukentėjo, išvengė sužalojimo, bet morališkai buvo padaryta didžiulė nuoskauda. Ne tik pažeistas bajoro orumas (Skarga buvo bajorų kilmės), bet ypač smogtas antausis katalikybei, kunigijai, vienuoliams jėzuitams. Paaiškėjo, jog užpuolėjas buvo Albertas (Vaitiekus) Seplevskis, Vilniaus vaivados, kalvinistų šulo ir jų visoje Lietuvoje globėjo, tarnas. Tiesa visi matė, kad Seplevskis buvo gerokai įkaušęs. "Neapsimoka dėl to kelti viešo skandalo” — galvojo Skarga. Kai sugrįžo į kolegiją, išgirdo, kad žinia apie tą nuotykį jau buvo jį pralenkusi. Po vakrienės reakreacijoje jis saviesiems viską papasakojo. Vienintelė priežastis, už ką jam anas skėlęs antausį, buvusi ta, kad jis jėzuitas ir išpažįstąs katalikų tikėjimą. Užtat tiesiog džiūgaująs ir negeidžiąs to antausio ir pajuokos iškeisti į jokią kitą pasaulio teikiamą garbę.

     Bet apie įvykį tuoj sužinojo ir miesto vaitas. Kitos dienos ankstų rytą jis atskubėjo pas vyskupą ir jam viską papasakojo. Šis, nieko nelaukęs, pasišaukė Skargą ir ėmė jam priekaištauti, kodėl tuoj pat nepranešęs apie tokią užgaulę. Susijaudinęs senelis vyskupas čia pat parašė laišką Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilui, kuris tą savaitgalį buvo išvykęs į savo dvarą Jašiūnuose. "Tarsi aštriu kalaviju perverta ir kraujuojančia širdimi”, — rašo vyskupas, pranešąs "tam, kuris yra aukščiausias autoritetas”, apie įvykusį nusikaltimą. Vaivada dar tą pačią spalio 1 dieną atsakė vyskupui, jog ir jam "ne mažiau skauda širdį dėl to netikėto atsitikimo, kad [Skarga] turėjo nukentėti nuo žemo luomo ir dar nusigėrusio žmogaus”. Toliau rašo: "Galiu drįsti tvirtinti, kad T. Skarga tam nedavė jokios dingsties”. Pažadėjo "su tuo apsilakėliu tinginių” (cum isto bibaci nebulone) taip pasielgti, kaip to reikalaus nešališkas teisingumas.

     Sekmadienį vaivada sugrįžo į Vilnių ir kitą dieną jau buvo pas vyskupą. Matyt, nusikaltėlis pajuto, kad jam gali negerai baigtis. Lydimas būrio Radvilo dvaro tarnų ir kelių katalikų, jis prisistatė į kolegiją. Puolė vicerektoriui į kojas, su ašaromis maldavo dovanoti: buvęs girtas ir nežinojęs, su kuo turįs reikalą. Tikino prisiimsiąs kiekvieną bausmę, kokią tik nukentėjusis norėsiąs jam paskirti. Skarga iš jo nieko nereikalavo, net sakė, kad jei toks antausis neįžeistų Dievo ir nepapiktintų žmonių, už jį tiktai dėkotų. "Neskundžiu tavęs, — tęsė Skarga, — nei vyskupui, nei vaivadai; visą kaltę tau dovanoju”. Tai sakydamas, priėjo prie kaltininko, jį apkabino ir pabučiavo jam į kaktą. Jį ir visus kitus išeinančius mandagiai palydėjo iki kolegijos durų.

     Jėzuito Skargos santūri laikysena apsaugojo miestą nuo galimo aštraus susirėmimo tarp katalikų ir klaidatikių. Nes nedaug tereikėjo, kad kerštas užvirtų ir sprogtų. Juk jau buvo pajudėję aukščiausieji sostinės pareigūnai: vaitas, vyskupas, vaivada. Kitais atvejais, kai panašios provokacijos paliesdavo greitai užsidegančius ir atlaidume neužsigrūdinusius jaunuolius, pasitaikydavo ir apgailėtinų smurto veiksmų. Ir istorikui neleistina teisti, remiantis tiktai vienos pusės liudijimais. Audiatur et altera parts!

     Dokumentaciją apie čia aprašytą įvykį galima rasti: Jėzuitų archyve Romoje, Pol. 50, fol. 54r ir knygoje: Listy ks. Piotrą Skargi T J z lat 1566-1610, išl. J. Syganski, Krokuva 1912, p. 64-71.