Alg. Suomis
Daugelis žmonių visai nepagalvoja, kad žmogus gimdamas atsineša dieviškosios ugnelės dalelytę, kuri vadovauja jo poelgiams. Daugumas net rimtų gamtininkų bando viską rišti su proto veikimu ir visiems sutvėrimams priduoda nepaprastą proto galią. Žinomas vokiečių gamtininkas Brehms sako, kad net vabalėliai elgiasi protingai. Jo nuomone, jų smegenėlių centruose veikia tiek sveikos nuovokos, kad jų elgesį galima vadinti protingu. Kai kurie mokslininkai skruzdėlėms ir bitėms bandė tiek proto priskirti, kad jos atrodytų protingesnės net už žmogų. Bet reikia žinoti, kad joks gyvulys proto neturi, jis elgiasi tik pagal paties Dievo jam įdiegtą instinktą. Jo pasielgimo būdas yra įgimtas, bet ne patyrimu įgytas. Panašiai kaip ir mūsų virškinimo organai, širdis ar plaučiai veikia labai tiksliai ir protingai, bet visiškai ne savo protu ir ne savo patyrimu. Jų funkcijos yra nustatytos paties Kūrėjo. Kai kurie tai neigė, nenorėdami pripažinti Dievo, viską priskyrė aklam atsitiktinumui. Bet toks teigimas neišlaiko jokios kritikos. Šiandien apie atsitiktinumą ir pripuolamumą kalba tik didžiausi skeptikai, o rimti mokslininkai pripažįsta, kad kiekvienas gyvis, kiekvienas organizmas veikia pagal paties Dievo jam įdiegtą įstatymą.
Žmogus turi protą ir juo gyvenime vadovaujasi, jis mokosi iš gyvenimo patyrimo ir savo veiksmus nuolat tobulina, bet ir jis turi įgimtą, paties Dievo įdiegtą įstatymą, kurį mes vadiname sąžinės balsu. Jau ir Kantas kalbėjo apie "kategorinį imperatyvą”, o Veccio dar aiškiau sako, kad žmoguje veikiąs moralinis įstatymas. Vaikas jau gimdamas atsineša dieviškojo mokslo kibirkštėlę, kuri turi įtakos į jo veiksmus. Žmogus be jokio mokslo ar kitų auklėjimo turi tam tikrą teisingumo nujautimą ir supranta, kad tai, kas gera, reikia daryti, o kas bloga — vengti. Taigi jau ir mažas vaikas kartais be kitų nurodymo, bet iš savo prigimties moka teisingai pasielgti. Auklėjant vaiką, tai reikia visuomet atsiminti ir šio dieviškojo įstatymo jame neslopinti, bet tik jį ugdyti ir aiškinti. Visa tai turint prieš akis, galima vaiko auklėjimą suskirstyti į tris dalis:
1. pasyvus auklėtojų laikymasis;
2. vaiko veiksmų pataisymas;
3. etikos tiesų pamokymas.
PASYVUS AUKLĖTOJŲ LAIKYMASIS
Tėvai neturėtų kiekvienu atveju į vaiko veiksmus reaguoti, ypač kai jie ne visai tikri, kad jų reagavimas turės teigiamų vaisių. Gal ir tiesa, kad vaikas — tai mažas dresiruojamas žvėriukas, bet vis dėlto jame yra tiek daug sielos turtų, su kuriais reikia labai atsargiai elgtis. Juk ir žvėriukas nėra visą laiką dresiruojamas, ir jam reikia palikti laisvės. Kartais liūtukai taip gražiai tarpusavy žaidžia, kad atrodo tikra šeimos idilija.
Vaikas, kartais paveiktas staigaus susierzinimo, blogai pasielgia, bet čia nereikia tuoj įžiūrėti piktybės prado. Yra daug geriau, jei vaikas iš savo patyrimo ir iš susidūrimo su kitais draugais ir vyresniaisiais išmoks kaip reikia elgtis. Bet yra būtina visuomet vaiką stebėti. Tik labai nuodugniai stebint, paaiškės, kurie vaiko pasireiškimai yra šalintini. Taip elgiantis, galima pastebėti, kad vaiko elgesyje yra daug sveikos nuovokos ir kad blogi reiškiniai dažniausiai jo yra įsigyti iš kitų vaikų, kurie blogu tėvų auklėjimu yra sugadinti. Būtų klaidinga manyti, kad tokiu atveju tuoj reikia kuo griežčiausiai uždrausti vaikui su tais blogai išauklėtais vaikais susitikti. Vaikas turi įsigyti patyrimo ir iš kitų vaikų blogo elgesio mokytis, tik jį reikia nuolat sekti ir nurodyti, kas yra gera ir kas bloga. Nereiktai vaiko per daug varžyti, jam renkantis draugus. Gerai išauklėtas vaikas savo elgesiu darys gerą įtaką ir kitiems vaikams, tik, žinoma, reikia nuolat jį sekti ir jo klaidas taisyti.
VAIKO VEIKSMŲ TAISYMAS
Taisyti vaiko veiksmus nėra lengvas dalykas. Auklėtojas, norėdamas taisyti jo veiksmus, turi žinoti vaiko pasielgimo motyvus, o juos sužinoti yra nelengva. Dažnai vienokio ar kitokio pasielgimo motyvas glūdi ne jo prigimtyje, bet yra gyvenimiškas patyrimas. Vaikas suabejos, ar jūsų patyrimas yra geresnis, jeigu jūs be jokių motyvų uždrausite jam ką nors daryti. Jis tai darys slaptai, manydamas, kad jūs klystate ar nieko neišmanote.
Bet kaipgi galima sužinoti, dėl ko vaikas taip ar kitaip pasielgs? Ar tai yra staigaus susierzinimo iššauktas veiksmas, į kurį geriausiai nereaguoti, ar gal tai jau yra gyvenimiškas patyrimas, kuris jam diktuojamas savisaugos impulso? Vaiką išklausinėti ir ištardyti yra kur kas sunkiau, negu tardyti suaugusį žmogų. Tai ne dėl to, kad suaugęs lengviau išduotų paslaptį, bet dėl to, kad klausimas vaiką gali įbauginti, ir jis gali visiškai užsidaryti. Todėl reikiai elgtis labai atsargiai ir nesudaryti įspūdžio, kad norima jį nubausti. Reikia stengtis pačiam auklėtojui nujausti, ką vaikas slepia, kodėl slepia, reikia respektuoti kiekvieną vaiko gyvenimišką patyrimą, nes kitaip jūs jį užgautumėte, sukeltumėte jame nepasitikėjimą ir verstumėte jį užsidaryti. Negalima užgauti jo asmenybės, jis neturi pasijusti menkavertis sutvėrimėlis, kuris visų ir visur yra ujamas. Kad būtų galima visa to išvengti, reikia su vaiku atvirai išsikalbėti, kaip su sau lygiu draugu. Reikia pačiam auklėtojui tapti vaiku, įsigilinti į jo galvoseną, tada gal bus lengviau suprasti, kodėl jis vienaip ar kitaip pasielgė ir ką jis manė, taip elgdamasis.
Vaikas ne viską ir ne visuomet pasako taip, kaip iš tikrųjų buvo. Dažnai jo išsireiškimai yra netikri ir nepilni, jo terminai netobuli, juos dar reikia į savo kalbą išsiversti, todėl būtinai reikia išsiaiškinti, iš ko visa tai kilo. Yra labai naudinga prisiminti ir savo kūdikystę, pagalvoti, kaip mes patys tuo ar kitu atveju galvojome, ar visados taip piktai visas reikalas atrodė, kaip suaugusieji jį bandė aiškinti ir kaip mes patys šiandien norime aiškinti panašius įvykius. Dažnai turėsime prisipažinti, kad tada mums daug nekalčiau tas reikalas atrodė, negu dabar jį matome kitame.
Jeigu mums atrodo, kad vaikas ką nors padarė, ko mes nebūtume padarę, reikia atsiminti, kad vaiko pergyvenimų ir patyrimų pasaulis yra skirtingas nuo mūsų. Susekti šį skirtumą ir yra viena svarbiausių auklėtojo pareigų. Tik taip elgiantis, bus galima taisyti vaiko pasielgimus. Nustačius jo elgesių pagrindus ir motyvus, reikia veikti įtikinančiai ir griežtai, kad vaikas gerai numanytų, jog kitos išeities nėra, kad jis įsitikintų, jog šitokia išeitis yra geriausia. Reikia vengti vaikui įsakinėti, bet draugiškai patarti ir gauti jo pritarimą. Jei vaikas tik bailiai ar nenoromis pritaria, tai reikia išklausinėti, dėl ko jis taip daro. Reikia su juo pasitarti. Vaikas daug geriau nujaučia, negu kad jis sugeba žodžiais tai išreikšti.
Kartais aš pats vaikams duodavau tokius patarimus, kurie jiems atrodė netikę, nes per daug nutolę nuo natūralumo. Ir visados geriausia išeitis būdavo ta, kurią nustatydavome, susitarę su vaikais. Jei vaikas atrodo užsispyręs ir nežino išeities, tai dar neparodo jo kvailumo. Tai jo sielos gelmių paslaptis, jo egoizmo balsas, kurį jam nepatogu išduoti. Nebraidykime po vaiko sielą su batais. Tegul jis pats savo "velniuką” išvaro. Jis tai padarys daug geriau, negu mes manome. Nenorėkime būti jo viršininku, net nė mokytoju, bet ramsčiu ir draugu.
ETIKOS MOKYMAS
Krikščiioniškoji etika yra tauriausias mokslas, bet ir jos mokymas turi būti gerai apgalvotas, be prievartos. Reikia vaiką įsąmoninti, bet ne jam įsakinėti. Reikia stengtis vaikui išaiškinti ir jo keliamus abejojimus drauge su juo aptarti. Reikia jam įrodyti, kad yra tauru kentėti už teisingumą, globoti silpnuosius, kad yra daug didesnis malonumas pasitenkinti nors ir mažu savo darbo vaisiumi negu svetimu. Reikia jį supažindinti ir su krikščioniškosios sociologijos pagrindais.
SKIRTINGA TĖVŲ IR MOKYTOJŲ PADĖTIS
Gal bus naudinga prie šio straipsnelio pridėti pastabą, kad vaiko santykiai su tėvais ir su mokytojais nėra tie patys. Tėvus vaikai mato įvairiomis aplinkybėmis. Jie mato jų įvairias nuotaikas ir jų silpnybes. Šie maži sutvėrimėliai daug atidžiau seka tėvų elgesį, negu tėvai jų. Jie mato nežiūrėdami, girdi neklausydami ir daro savo išvadas. Tuo nenoriu pasakyti, kad tėvai turėtų nuo vaikų slėpti savo tikrąjį veidą. Jei tai iškėliau, tai tik dėl to, kad tėvai suprastų, jog jie turi būti vaiko draugai ir nereikalauti iš jų to, kas negalima. Vaikas žino, kas tu esi. Ką tu darai, jam atrodo lygiai leistina jam pačiam.
Mokytojo padėtis yra skirtinga. Jis susiduria su vaikais tik tam tikrą laiką mokykloje. Tuo laiku mokytojas laikosi daugiau įtemptai vaikų atžvilgiu. Jis ateina į mokyklą jau tvarkingai apsirengęs, nusiprausęs, susišukavęs, todėl vaikui visuomet daro tvarkingo žmogaus įspūdį. Vaikas jį dėl to gerbia, aukština, į jį žiūri lyg į antgamtinę esybę, neturinčią jokių žmogiškų silpnybių. Vaikas klauso mokytojo iš tam tikros svetimumo baimės. Jis jį taip pat gerbia ir stengiasi juo sekti.
Šeimoje šitokių sąlygų nėra, bet jų nė nereikia. Klaidinga yra manyti, kad tėvai turėtų stengtis su vaikais per daug nebendrauti, kad būtų jiems didesni autoritetai. Šeimoje vaikas turi rasti savo sielai poilsio po įtempimo mokykloje. Tačiau ta aplinkybė, kad tėvai neturi tokių galimybių kaip mokytojas, kelia jiems kitokius reikalavimus, jie turi vartoti kitokius pedagoginius metodus. Čia tėvai susiduria su tokiais sunkumais, kurių neturi mokytojai.
Kartais gali, visai nenorint, susidaryti skirtinga padėtis vaiko atžvilgiu ir tarp tėvų: vienas gali būti vaikui autoritetas, o kitas ne. Trupučiuką papasakosiu apie savo šeimą. Nors mano žmona buvo pedagogė, bet vaikų auklėjimu teko man daugiau rūpintis. Nors beveik niekad man neteko vaikų bausti, bet jie manęs bijojo ir klausė. Didžiausias jiems būdavo malonumas, kai aš kada nors vykdavau drauge su jais į kokią nors jiems rengiamą pramogą. Tai būdavo jiems iškilminga diena. Gal tai buvo dėl to, kad aš savo vaikus stengdavausi suprasti ir būti jų draugas bei patarėjas nepasisekimuose.
Bet manau, kad ir kita priežastis čia daug prisidėjo. Mudu su žmona buvome visiškai skirtingi tipai. Aš anksti keldavau ir anksti eidavau gulti. Visas mano darbo intensyvumas pasireikšdavo iš ryto. Manęs vaikai niekad nematė nei keliantis, nei gulant. Jie mane visuomet matydavo tik prie darbo. Nematė jie manęs girto, nematė smaguriaujant. Jiems aš buvau lyg kažkokia nepasiekiama esybė. Visai kitaip buvo su mano žmona: ji vėlai guldavo ir vėlai keldavo. Dažnai, jau vaikams sukilus, ji dar būdavo lovoje. Ji dirbdavo vakare, kai vaikai jau miegodavo. Be to, ji vaikų nesistengė stebėti, auklėjimas jai daugiau buvo tik pareiga. Kartais jai trūkdavo pasitikėjimo savimi. Vaikai tai jausdavo beveik instinktyviai.
Nors aš buvau vaikams lyg svetimesnis, bet jie nuo manęs nieko neslėpdavo. Kartais ir labai nemalonius dalykus jie man pasisakydavo, nes žinodavo, kad aš jų už tai nebausiu, nesielgsiu pagal savo ūpą. Visuomet iš jų reikalaudavau atvirumo. Kartais vaikai nesipasakoja savo išdaigų, kad neišduotų draugų, nenori, kad draugai dėl jų nukentėtų. Mano vaikai pamažu įsitikino, kad aš visai neliesdavau jų draugų ir jų elgesio niekam neskųsdavau. Tada jie manimi pasitikėdavo ir viską išpasakodavo. Įsigyti visišką vaiko pasitikėjimą yra labai sunkus, bet auklėjime būtinas dalykas.