Paulius Rabikauskas
3. PALAIMINTOJI JADVYGA JOGAILIENĖ
Nedaug kas iš lietuvių žino, kad pirmoji Jogailos žmona Jadvyga nuo 1979 metų yra Bažnyčios oficialiai pripažįstama palaimintąja. Visoms Lenkijoje vyskupijoms skirtame liturginiame kalendoriuje liepos 17 d. nurodyta pal. Jadvygos karalienės šventė, turinti "privalomo minėjimo” (memoria obligatoria) rangą. Tą dieną visose Lenkijos bažnyčiose šv. mišios ir kitos pamaldos turi būti laikomos pal. Jadvygos karalienės garbei.
Lig šiol buvo žinoma, kad lenkai, kaip ir visas katalikiškas pasaulis, šventė ir švenčia šv. Jadvygos šventę spalio 16 d. Tai Bavarijoje, lygiai 200 metų anksčiau už Jadvygą Jogailienę gimusi, už Henriko, Silezijos ir Lenkijos kunigaikščio, ištekėjusi, šventai gyvenusi ir Trebnicos vienuolyne, Žemutinėje Silezijoje, mirusi kunigaikštienė Jadvyga. Kaip tik jos šventės dieną Krokuvos kard. K. Wojtyla tapo išrinktas popiežium. Bet kaip dabar Bažnyčios liturginiame kalendoriuje atsirado antroji Jadvyga, pal. karalienė Jadvyga?
Tai labai ilga, beveik 600 metų nusitęsusi istorija. Karalienė Jadvyga mirė 1399 m. liepos 17 d. Krokuvoje. Jau tuomet lenkai į ją žiūrėjo su pagarba, užuojauta ir pasigailėjimu. Jaunutė, vos dvylikmetė, ji ištekėjo už triskart vyresnio naujakrikšto Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos. Ir štai po keliolikos metų ją, dar visai jauną, vos 25 metų sulaukusią, negailestinga mirtis išplėšė iš šio gyvenimo. Įdomus sutapimas: ir pal. Jadvyga, ir šv. Kazimieras mirė išgyvenę lygiai tiek pat metų, mėnesių ir dienų: 25 metus, 5 mėnesius ir 1-2 dienas.
Jauno žmogaus mirtis visuomet giliai sujaudina jo amžininkus, liekančius tęsti žemimiškąją kelionę. Ypač jei mirtis paliečia visiems mielą, plačiai pagarsėjusį, didžiai branginamą asmenį. Karalienė Jadvyga, 15 metų išgyvenusi Krokuvoje, spėjo įsigyti lenkuose simpatijų, buvo žinoma kaip pamaldi ir labai geros širdies valdovė. Sostinėje ir kitose krašto vietovėse buvo gausu jos donacijų bei užrašų bažnyčioms, vienuolynams, ypač vienuoliams kartūzams, pranciškonams, domininkonams. Pagal Dlugošą, ji taip pat atsiuntusi liturginių knygų, indų, rūbų Vilniaus katedrai ir kitoms tuomet Lietuvoje įsteigtoms bažnyčioms. Bet istorikai neranda jokių pėdsakų, kad ji pati kada nors būtų atvykusi į Lietuvą. 1387 metų pradžioje, kai Jogaila ir Vytautas pravedė lietuvių krikštą ir įsteigė Vilniaus vyskupiją, karalienė Jadvyga viešėjo tuo metu Lenkijai atgautame Lvove. Pagal lenkų išleistą karaliaus Jogailos "Itinerarium” (A. Gąsiorowski, Itinerarium krola Wladyslama Jagielly, 1386-1434,Waršuva 1972), Jogaila, kol Jadvyga gyveno, dar keturis kartus lankėsi Lietuvoje: 1388 m. gruodžio mėn. iki sekančių metų sausio mėn., 1390 m. vasario-gegužės mėn., 1391 m. Balandžio - gegužės mėn. ir 1397 m. gegužės mėn. Galėjo, žinoma, ir karalienė palydėti Jogailą vieną ar kitą kartą į jo tėviškę. Bet spėliojimai taip ir lieka spėliojimais, nes istorijos šaltiniai apie tai nieko nesako. Nežiūrint to, lenkai, ypač savo naujesnių laikų istorinėje literatūroje, apgaubia karalienę Jadvygą herojiško ir apaštališko užsidegimo aureole: ji savo asmeniškos aukos žygiu atvedusi lietuvius į lotynišką krikštą ir Lietuvą į Vakarų kultūrą. Jau kan. J. Dlugošas garsiajame savo veikale "Lenkijos istorija” karalienę Jadvygą vadina "katalikų tikėjimo Lietuvoje diegėja”. Lygiai tuos pačius žodžius ("catholicae fidei in Lituania planta-trix” — "krzewicielka wiary katolickiej na Litwie”) pakartoja ir Valandų liturgijos (t.y. brevijoriaus) lekcija, kuri skaitoma naujoje pal. Jadvygos šventėje.
Kartais į karalienę Jadvygą žiūrima kaip į kokią karžygę, kuri, ištekėdama už Jogailos, paaukojusi ant valstybės interesų aukuro savo asmnenišką laimę ir savo jaunystę. Jai tekę išsižadėti savo pirmojo sutuoktinio Vilhelmo, Austrijos hercogystės sosto paveldėtojo (su juo 1378 m., jai tesant ketverių metelių, pagal anų laikų papročius buvo atšvęstos jungtuvės — sponsalia de praesenti), ir duoti ranką Lenkijos ponų jai paskirtam naujam vyrui, iš Lietuvos atvykusiam Jogailai. Ji vis ilgėjosi savo jauno (tik ketveriais metais už ją vyresnio) Vilhelmo ir visą laiką bodėjusis "seniu”, iš šiaurės atvykusiu "barbaru”.
Paskutiniu metu lenkų istorikai linksta švelninti Jadvygos didvyriškumą ir labiau pabrėžti jos nuoširdų savo motinai, kurios pasiuntiniai buvo atvykę į Krėvą tartis dėl naujų Jadvygos vedybų, paklusnumą ir po to dermingą su Jogaila gyvenimą. Iš tikrųjų Jadvyga tuomet, turėdama vos dešimt su puse metų (kai buvo vainikuojama Lenkijos "kadalium”) arba dvylikmetė (ištekėdama už Jogailos), nedaug ką galėjo pati sąmoningai pergyventi, ypač suvokti visas painias politines aplinkybes bei nujausti iš to einančias pasekmes. Visokie tvirtinimai apie bigamiją, apie nelaimingą jos su Jogaila vedybinį gyvenimą, buvę suinteresuotų austrų ir pavydu degančių kryžiuočių skleidžiamos paskalos ir apkalbos, kurių neišvengęs nė garsusis istorikas Dlugošas.
Nėra abejonės, kad jauną karalienę Jadvygą laidojant ne Vavelio katedros rūsyje, o po didžiuoju altoriumi, norėta tarsi pabrėžti, kad ji kada nors būsianti iškelta į altorių garbę.
Ją taip palaidojus, žmonės ėjo melstis ne tik už ją, bet ir į ją; įvykę maldų išklausymų, net stebuklingų išgijimų. Jos šventumo garsas sklido ir toliau, nes augustinijonų kanauninkų vienuolyne Sagane, Silezijoje (dabar: Zagan, Lenkijoje), kronika (Catalogus abatum) XV a. pradžioje skelbia: "Sakoma, kad po mirties ji [karalienė Jadvyga] garsėjusi stebuklais ir tvirtinama, kad iki šios dienos prie jos grabo, nors ji dar nekanonizuota, vyksta stebuklai” (Scriptores rer. Sites. I, psl. 218). Todėl 1426 metais, Jogailai dar gyvam esant, j Krokuvą atvykęs Gniezno arkivyskupas paskyrė komisiją ištirti karalienės Jadvygos gyvenimą bei jos užtarimu įvykusius stebuklus, turint mintyje jos busimąją kanonizaciją.
Tą komisiją dar pamini 1450 m. J. Dlugošas savo laiške kard. Z. Olesnickiui. Po to istorijos šaltiniai tyli apie kokius nors žygius karalienę Jadvygą paskelbti šventąja. Aiškinama, jog Jogailos sūnui, karaliui Kazimierui, vedus austrę Elzbietą, kurios senelis Albrechtas IV Nuostabusis ir Jadvygos pirmasis sutuoktinis Vilhelmas buvo tikrų brolių vaikai, naujoji karalienė atnešusi į karaliaus dvarą neigiamą nusistatymą prieš Jadvygą. Tačiau žmonės Jadvygą ir toliau prisimindavę, ją, šventai gyvenusią, gerbdavę. Karalienė Jadvyga kartais ir vėlesniais amžiais minima tarp Lenkijoje šventai gyvenusių asmenų, tokia ji kartais vaizduojama ir dailės kūriniuose.
Tačiau visi tie paminėjimai, matyt, nebuvo labai paplitę, nes bolandistai garsioje savo serijoje "Acta Sanctorum” liepos 17-tąją, karalienės Jadvygos mirties dieną, jos visai nemini nei tarp aprašytųjų šventųjų bei palaimintųjų, nei tarp dėl įvairių priežasčių "praleistųjų” ("Praetermissi” — žr. Acta Sanctorum, Iulii, t. IV, Antverpiae 1725, psl. 200-204). O informatorių iš Lietuvos ir Lenkijos bolandistams tuomet tikrai netrūko.
Karalienės Jadvygos beatifikacijos klausimas buvo atnaujintas tiktai šiame XX amžiuje. 1909 m. Przemyslio vysk. J.S. Pelczaras apie tai kalbėjosi audiencijoje pas pop. Pijų X.
1933 m.rugsėjo 29 d. Lenkijos vyskupų konferencija vienbalsiai nutarė atnaujinti karalienės Jadvygos beatifikacijos bylą.
1949 m. Krokuvoje pravestas kanoniškas procesas, ir tų metų liepos mėn. Jadvygos relikvijos perkeltos į naują A. Medeyskio padirbtą menišką sarkofagą.
1950 m. proceso aktai perduoti Šv. Apeigų kongregacijai Romoje.
1967-1970 metais buvo renkami istorijos šaltinių liudijimai apie karalienei Jadvygai nuo senų laikų teikiamą viešąjį kultą.
1972 Krokuvoje pradėtas kanoniškas procesas apie Jadvygos viešą garbinimą.
1974 m. vasario 22 d., švenčiant karalienės Jadvygos 600-tąsiais gimimo metines, Krokuvos arkivyskupas kard. K. Wojtyla paskelbė nuosprendį, kad ji buvo garbinama nuo neatmenamų laikų, o jos kultas buvo palaikomas ir sekančiais amžiais.
1979 m. gegužės 25 d. Romoje Šventųjų skelbimo reikalams kongregacija svarstė karalienės Jadvygos kulto nuo senų laikų buvimą. Kongregacija pripažino čia esant pop. Urbono VIII numatytąjį "išskirtinį atvejį” (casus exceptus), kai, paaiškėjus apie nuo senų laikų (dar prieš 1534 m.) kam nors teiktą viešą kultą, jo beatifikacijai nebereikia jokios kitos procedūros — užtenka konstatuoti tą faktą ir gauti popiežiaus patvirtinimą.
1979 m. gegužės 29 d. Romoje Sakramentų ir Dievo garbinimo kongregacija leido Krokuvos arkivyskupijai švęsti pal. Jadvygos šventę liepos 17 d. kaip "privalomą minėjimą” (memoria obligatoria)ir patvirtino lotyniškuosius tos šventės mišių ir liturginių valandų tekstus.
1979 m. gegužės 31 d. ta pati kongregacija, atsižvelgdama į Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininko kard. S. Wyszynskio 1979 m. rugsėjo 7 dienos prašymą, leido šv. Jadvygos karalienės šventę įrašyti į visų Lenkijos diecezijų bažnytinį kalendorių, šventės mišioms ir liturginėms valandoms naudojant tais metais gegužės 29 ir 31 d. patvirtintus liturginius tekstus.
* * *
Tokia yra Jadvygos Jogailienės palaimintąja tapimo istorija. Įprastų beatifikacijos iškilmių šiuo atveju nereikėjo, nes, kaip tvirtinama dekretuose, palaimintąja ji buvo laikoma jau nuo senų laikų. Šv. Sostas, remdamasis Krokuvoje atliktu istorinių šaltinių tyrinėjimu, konstatavo patį faktą ir jį savo autoritetu patvirtino. Atliktų tyrinėjimų dokumentacija apimanti per 350 mašinraščio puslapių. Ji tačiau nėra viešai paskelbta. Nepaskelbti oficialiuose Šv. Sosto leidiniuose nė minėtieji, 1979 metais duotieji dekretai. Tokio paskelbimo ir nereikėjo, nes visa tai liečia tik Lenkijos dva-siškiją ir tikinčiuosius, o ne visą Katalikų Bažnyčią. Nėra abejonės, kad tarsi galvotrūkčiais įteisintas karalienei Jadvygai palaimintosios titulas rišasi su pirmąja Jono Pauliaus kelione į Lenkiją. 1979 m. gegužės 31 d. buvo patvirtintas lenkiškas pal. Jadvygos šventės liturginių tekstų vertimas (o jo pagrindinis sprendimas — nuo XV amžiaus pradžios esančio jos viešo garbinimo patvirtinimas — duotas tik šešias dienas anksčiau), o už dviejų dienų, birželio 2 d., popiežiaus lėktuvas nusileido Varšuvos aerodrome. Atvykęs į Krokuvą Jonas Paulius II porą kartų trumpai prisiminė ir "palaimintąją karalienę Jadvygą”. Lenkai kartais rašo, kad popiežius birželio 8 d. Krokuvos katedroje pirmą kartą laikęs pal. Jadvygos garbei šv. mišias, panaudodamas iš Romos atsivežtus liturginius tekstus. Tai turėjo įvykti visai privačiai, nes oficialūs tos popiežiaus kelionės Lenkijoje aprašymai tokių mišių nemini. Po to Lenkijos dieceziniai biuleteniai 1979 ir 1980 metais nurodo, kad Šv. Sostas patvirtino pal. karalienės Jadvygos garbinimą. Plačiau ir viešiau apie tai niekur nebuvo skelbta. Dėl to daug kas iš lietuvių lig šiol apie tuos dalykus nė negirdėjo. O visgi tai liečia ir mus, ypač dabar, ruošiantis švęsti Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų.
Plačiau apie karalienę Jadvygą ir jos pripažinimą palaimintąja galima rasti prof. Z. Ivinskio straipsnyje: Lietuvių enciklopedija, IX, Bostonas 1956, psl. 244-249; Krokuvoje leidžiamame metraštyje Analecta Cracoviensia, 7 (1975), psl. 1-150 (trys straipsniai) ir rankraščio teisėmis išleistoje brošiūroje: “Blogoslawiona Jadwiga Krolowa. Historia jei kultu, beatifikacja, formularze liturgiczne”, Roma 1981.
■ Mirus Černenkai, popiežius Jonas Paulius II pasiuntė Sovietų Sąjungos viceprezidentui Vasilijui Kuznecovui užuojautos telegramą.