CHIARA LUBICH

     "Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!” (Rom 8,31).

     Šiais žodžiais šv. Paulius baigia pirmąjį skyrių savo laiško romėnams, kuriame kalba apie Dievo planą gelbėti visus žmones per Jėzų, už mus mirusį ir prisikėlusį. Dievo visiškas atsidavimas mums ir jo meilė žmonijai šv. Pauliui buvo tokia nuostabi ir akivaizdi, kad jis, degdamas dėkinga meile ir garbindamas, karštai tai išreiškė.

     Apaštalas naudoja teismo įvaizdį, to teismo, kuriame kiekvienas mūsų vieną dieną būsime teisiami. Tačiau tame teisme mūsų teisėju bus pats Dievas, kartu būdamas ir mūsų gynėju. Užtat šv. Paulius ir klausia, jei Dievas bus mūsų pusėje, kas išdrįs mus kaltinti? Aišku, kad niekas. Net jei kaltinimai kiltų mūsų pačių sąžinėje, prisiminus praeities nuodėmes, ar būtų daromi kitų žmonių, ar mūsų didžiojo priešo šėtono, jie visi atpuls.

     Šv. Rašto ištrauka, prasidedanti šiuo sakiniu, vadinama krikščionio vilties himnu. Vilties dorybė duoda mums jėgų būti ištikimiems Dievui, nežiūrint sunkenybių, kurios mus gali ištikti gyvenimo kelyje. Mes žinome, kad krikščioniškas gyvenimas įpareigoja priimti Dievo žodį ir stengtis pagal jį gyventi. Bet bandydami taip gyventi pasaulyje ir kai kuriose situacijose, pamatome, kad vidiniai ir išoriniai faktoriai mus veikia. Jie gali mus bauginti ir slopinti mūsų dvasią. Patirtimi žinome mūsų silpnumą, kai mus ištinka stiprūs ir nesiliaują gundymai, ar prispaudžia sunkenybės mus supančioje aplinkoje bei paliečia finansiniai, sveikatos ar kiti rūpesčiai. Tada viltis padeda mums nugalėti tas visas kliūtis, nes ji remiasi Dievo meile mums. Dėl to viltis yra drąsi, optimistiška, pasitikinti Dievu, ryžtinga ir džiugi.

     Jei tikrai norime pažinti vilties dorybę, turime įsižiūrėti į Jėzų. Jis savo gyvenime susidūrė su daugeliu sunkenybių: žmonių netikėjimu, pajuoka, priešų pikta opozicija, jo paties sekėjų atsižadėjimu, pagaliau mirtimi ir savo misijos visiško nepasisekimo pergyvenimu. Jis žinojo, kas jo laukia ir vis tiek ėjo visų tų bandymų pasitikti, siekdamas vien tik pildyti Tėvo planus, tikėdamas, kad Tėvas jį prikels.

     Po Jėzaus mirties jo mokiniai išsisklaidė ir buvo išsigandę. Tuoj po prisikėlimo jis pasirodė jiems, juos suburdamas ir suramindamas, kartu parodydamas, kad jis gyvas ir užtikrindamas, kad bus su jais visuomet. Jis užmiršo jų trūkumus ir atgaivino jų viltį. Tuos baimingus vyrus, kurie jau buvo grįžę į savo praeities silpnumą, jis padarė vilties vyrais, galinčiais pasitikti ateitį, kokia ji bebūtų, statant Dievo karalystę ir pasitikint tik juo ir jo prisikėlimo jėga.

     "Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!” Kaip mes galime gyventi pagal tuos žodžius? Mes galime — taip pat būdami vilties žmonėmis. Tokiais būdami, negyvensime praeitimi, bet galėdami visiškai pasitikėti Dievu, kurs užpildo kiekvieną tuštumą ir veda mus į šventumą, aukosime jam save ir viską, tikėdami, kad nė vienas tikros meilės aktas nelieka be vaisių. Taip darydami, matysime, kad tikrai įmanoma pagal Evangeliją gyventi ir kad gėris yra stipresnis negu blogis. Būdami įsitikinę, kad Dievo paruošta ateitis bus daug gražesnė negu dabartis, sugebėsime savo ribotus sumanymus laikyti antraeiliais ir darbuotis tiems nuostabiems planams, kuriuos Dievo meilė mums paruošė.

     Kai kas gal norės teisintis, kad tai ne jam, ar kad neįstengia to daryti, ar tai nenaudinga, arba Dievas jį užmiršo. Tie visi pasiteisinimai neturi pagrindo, nes Dievas už mus. Jėzus mirė ir prisikėlė, palikdamas mums viltį ir darydamas mus pajėgius tą viltį skleisti.

Iš anglų kalbos išvertė

Kostas Paulius

■ Už sukūrimą operos “Dux Magnus” — apie šv. Kazimierą — kompozitoriui Dariui Lapinskui Illinois menų taryba suteikė 2000 dol. premiją. Libretą yra sukūręs poetas Kazys Bradūnas.