(Sekant šv. Jono Evangelijos įvadu)

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS

16. ĮSIKŪNIJIMO “NATŪRALUMAS”

"Tas Žodis tapo kūnu..

     Žodis, kuris buvo pas Dievą ir kuris buvo Dievas, tapo kūnu. Šią žinią paskelbti yra viso šio Evangelijos įvado tikslas. Kyla klausimas, kaip šią didžiąją naujieną autorius nori mums pateikti: ar jis nori ją mums parodyti kaip nuostabią, neturinčią pavyzdžio žmonijos gyvenime (tokia ji iš tikro yra), ar jis nori greičiau ją parodyti ne tiek kaip stebuklą, kiek kaip suprantamą ir net tam tikra prasme natūralų Dievo santykių su pasauliu reiškinį?

     Kai įsižiūrime į įvado minčių eigą, atrodo, kad greičiau šis antrasis priėjimo būdas autoriui rūpi. Grįžkime dar kartą prie jo minčių eigos. Tas Žodis, kuris buvo pas Dievą ir kuris pats buvo Dievas, yra pasaulio sukūrimo įrankis. Per jį visa padaryta ir be jo nieko nepadaryta iš to, kas padaryta. Taigi ir žmonės yra per jį padaryti. Jis yra ne tik žmonių šviesa, bet ir gyvybė. Ta šviesa ir ta gyvybė buvo liudijama žmonėms ir prieš Žodžio įsikūnijimą. Ir ne visi jo nepažino. Buvo tokių, kurie gavo iš jo galią būti Dievo vaikais. Dievo vaiko idėja buvo žinoma žydų visuomenei keletas šimtmečių prieš Jėzaus atėjimą. Vadinasi, savo atskirais esminiais bruožais dvasiškai Kristus buvo žmonių tarpe. Kas dabar įvyko nauja, tai kad atskirų reiškinių instrumentinė dieviškoji priežastis pati tapo kūnu.

     Šis Kristaus atėjimo natūralumo pavaizdavimas, išreikštas Jono įvade, be abejo, neturi tikslo panaikinti antgamtinį šio įvykio pobūdį. Jis tik nori pavaizduoti, kad tas didysis nenatūralumas turi labai gilias savo natūralumo atramas. Žodžio įsikūnijimas yra išbaigimas to, kas buvo kada pradėta, kuriant pasaulį ir žmogų. Žodis įsikūnydamas atėjo ne pas svetimus, bet pas savus.

Aš esu Dievo kūrinys. Dievas geriau mane pažįsta, negu aš pats. Jis mane myli labiau, negu aš sugebu save mylėti. Visiškai natūralus mano kelias į save veda per Dievą. Dievo pasireiškimas man yra apimamas jo žodžiu. Aš esu to jo kūrybinio žodžio tam tikras aspektas, tam tikras požiūris. Dėl to mano santykis su Dievo Žodžiu yra, tam tikru atžvilgiu, kaip dalinės išraiškos su visuotiniu išreiškėju. Bet yra ir daugiau. Kadangi aš esu sukurtas pagal Dievo panašumą ir esu skatinamas būti tokiu tobulu, kaip Tėvas yra tobulas, tai mano padėtis taip pat natūraliai linksta išreikšti visą dieviškąjį Žodį. Tokią prasmę turi kiekvienas žmogus. Dėl to nėra jokios metafizinės negalimybės Dievui leisti savo Žodžiui tapti kūnu, t.y. žmogumi. Tai, kas yra daroma daliniu būdu, gali kartą būti padaryta pilnai.

     Įsižiūrėjimas į įsikūnijusio Žodžio ne tiek stebuklingumą, kiek jo tam tikrą deramumą, yra labai naudingas mūsų laikų negerumams nugalėti. Antgamtinis mūsų tikėjimo pobūdis darosi vis didesnė negalimybė ir net keistenybė mūsų visuomenės gyvenime. Tai ypač liudija marksizmas ir komunizmas. Jie rūpinasi tik natūraliu žmogumi. Tai darė anksčiau ir socializmas su liberalizmu. Ar nebūtų laikas mums pradėti žiūrėti į Kristų taip pat pirmiausia kaip besirūpinantį natūraliu žmogumi, kaip į natūralaus žmogaus išbaigėją? Juk Žodžio tapimas kūnu pirmiausia tai ir pasako. Kelias čia eina į kūną, t.y. į konkretų natūralų žmogų. Visos kūniškos problemos Žodžio įsikūnijimo dėka tampa tvirtesnės, šventesnės, labiau dėmesio vertos, labiau teisėtos. Žinoma, tai nereiškia, kad žmogus būtų uždaromas kūne, kad jis būtų atribojamas nuo antgamtinio pažinimo ir gyvenimo. Tai nereiškia, kad žmogus būtų uždaromas liberalistiniame individualizme ar komunistiniame asmens paskandinime kolektyve.

17. DIEVO ŽODIS NETAPO ANTŽMOGIU

.. ir gyveno tarp mūsų”.

     Įsikūnijęs Žodis apsigyveno tarp mūsų. Jis tapo mūsų istorinės realybės dalis. Tas, kas yra visuma, tam tikra prasme tapo dalis. Nėra abejonės, kad visa kūrinija ir visa žmonija ypatingu būdu telpa dieviškajame Žodyje, kaip dieviškajame kūrybos įrankyje. Taigi ir aš, ir mano istorinė situacija yra jame, kaip priežastyje. Tačiau to negana; dieviškasis Žodis, nepaisant savo kuriančios pilnumos, pasirenka vieną istorinę situaciją ir tampa vienu atskiru žmogumi tarp daugelio kitų žmonių. Jis įeina į vieną istorinę situaciją šalia visų kitų istorinių situacijų.

     Žodžio įsikūnijimas atskiru žmogumi ir jo apsigyvenimas atskiroje istorinėje situacijoje kelia naujų problemų. Žinodami pilnutinę Žodžio reikšmę pasaulio ir žmonijos sukūrime ir žinodami jį esant Dievą, mes lauktume, kad jis neapsiribotų vieno asmens įsikūnijimu ir vienos istorinės situacijos apgyvenimu. Iš jo mes greičiau lauktume antžmogio, kuris galbūt kokios reinkarnacijos būdu pasireikštų kiekvienoje generacijoje ir kiekvienoje tautoje. Tačiau žodžio įsikūnijimas nėjo šiuo bendriniu keliu; jis ėjo individualiniu keliu, pasireikšdamas vienu atskiru individu ir apgyvendamas vieną atskirą istorinę situaciją.

     Kodėl šitoks įsikūnijimo kelias buvo pasirinktas, kuris, atrodo, nesiderina nei su įsikūnijimo tikslu — išgelbėti visą žmoniją, nei su įsikūnijusio Žodžio prigimtimi, kuri yra dieviška ir savyje gaubia, kaip pirmavaizdyje, visą kūriniją ir visą žmoniją, o ne tik vieną kurią jos situaciją? Norint suprasti šią problemą, reikia Kristaus įsikūnijimo pobūdyje įžvelgti tam tikros žmogaus sampratos, būtent jo asmens, pabrėžimą. Žmogiškas asmuo yra Dievo santykiavimo partneris. Ne žmonija yra tas partneris, bet žmogus. Atskiras žmogus yra to dieviško žaidimo dalininkas, į kurį yra nukreiptos Kūrėjo akys. Jeigu Žodis būtų įsikūnijęs antžmogiu, ar kokia kultūrine sąranga, ar politiniu veiksniu, ar tarsi kokiu satelitu, apvaisinančiu kiekvieną epochą, atskiro žmogaus vertė ir pirmenybė būtų buvusi sunaikinta ar bent nustumta į antrą vietą. Bet jei Žodis įsikūnijo tik paprastu žmogumi, tai žmogaus vertė šio dieviško įsiterpimo dėka ne tik nėra nustumta šalin, bet yra nepaprastai stipriai išryškinta. Nepaisant visą žmoniją ir visus laikus apimančių Atpirkėjo tikslų, jis yra tik atskiras individas, savo laikotarpio žmogus.

     Štai dėl ko reikia įsimąstyti į žodį, kad Kristus gyveno tarp mūsų. Jis gyveno ne virš mūsų, ne ant mūsų, bet tarp mūsų, kaip vienas iš mūsų. Šio individualaus Kristaus apsireiškimo dėka mums turi išryškėti tiek atskiro individo teologinis vertingumas, tiek atskiros istorinės situacijos reikšmingumas. Jokiais laikais ir jokiomis aplinkybėmis žmogus nėra pašalinis reiškinys Dievo akyse. Kiekviena žmonių situacija, principiškai žiūrint, galėjo priimti įsikūnijantį Žodį. Tačiau, antra vertus, situacija, kurioje Kristus gimė, buvo paruošta tūkstantmetės Dievo apvaizdos pedagogikos, ugdančios šeimas, tautą ir visuomenę, nepaisant jos žmogiškų trūkumų. Kiekviena žmogiška situacija dabar yra pilna atpirkimo malonės. Tas pat sakytina ir apie kiekvieną žmogų. Į kiekvieną žmogų reikia žiūrėti kaip į tokį, į kurį nukreiptas visas Dievo dėmesys. Visų pirma, žinoma, į save. Tačiau taip pat lygiai ir į kiekvieną kitą.

18. ŽMOGIŠKA KRISTAUS GARBĖ

"Mes regėjome jo šlovę..."

     Kokią šlovę Jonas matė įsikūnijusiame Žodyje ir kokią šlovę jis liudija? Visų pirma tai yra žmogaus šlovė, ne antžmogio. Jonas, kuris, rašydamas savo Evangeliją, suprato, kas iš tikrųjų yra Jėzus, būtent Dievo Žodis, turėjo jokiu būdu nesusilpnintą Dievo sąvoką, prigydytą ir išlaikytą žydų tautoje per šimtmečius. Kodėl jis nesako, kad jis matė didelį nusižeminimą: iš Dievo j žmogų? Juk čia iš tikrųjų taip yra. Bet jo plunksna visiškai nesustoja prie šio nusižeminimo, bet priešingai—sustoja prie šio reiškinio garbės. Tai atsitiko greičiausiai dėl to, kad Jonas matė Jėzuje žmogų, paprastą žmogų, eilinį žmogų, išaukštintą šitokiu būdu. Čia buvo nuostabios žmogaus metafizinės šlovės apraiška.

     Jonas juk buvo matęs visą Kristaus pažeminimą: jo neturtą, kentėjimus, mirtį, jo tautos atmetimą. Kodėl jis savo Evangelijos įvade nežadina mums užuojautos Jėzui, kaip tai darė moterys, kurios sutiko Jėzų pakelėje, nešantį kryžių? Jėzus, kaip žinome, jas perspėjo, kad jos verktų ne jo, bet savo vaikų. Taigi ne užuojauta yra Jono priėjimas prie Kristaus. Jonas kalba ne apie Kristaus vargus, bet apie jo šlovę. Matyt, prisikėlęs Kristus buvo pašalinęs iš jo galvosenos kentėjimų primatą, kuris galbūt buvo kiek aptemdęs Jono sąmonę, bet kuris ne kartą užvaldo pamaldžių krikščionių galvoseną. Jonas Kristuje matė jo garbę.

     Kristaus garbė yra daugiašakė ir daugialytė. Bet šiuo atveju mes sustokime prie jo žmogiškos garbės. Taip pat nesigilinkime į atskiras jo garbės apraiškas, kurių jo gyvenime netrūko: jo stebuklai, garbingas mokslas, puiki žodinė mokslo išraiška ir t.t. Sustokime prie pagrindinio fakto, būtent, kad Dievas tapo žmogumi; kad jis, būdamas žmonijos kūrėjas, panorėjo būti žmogaus sūnumi. Jo titulas — žmogaus sūnus, kuriuo taip dažnai Jėzus save vadina evangelijose. Tai turi neišsemiamą prasmę. Daugeliui krikščionių tai suprasti ir pripažinti būtų lengviau, jeigu mes pakeistume savo pažiūrą į žmogų, jeigu žmogus būtų suprantamas ne tiek kaip menkystė, bet kaip Dievo kūrinys, kuris numatytas būti Dievo sūnumi.

     Dažnai mes jaučiamės užgožti ir prislėgti milžiniško žmonijos narių skaičiaus. Net mūsų tikėjimas kartais dėl to atsiduria pavojuje. Suabejojame, ar Dievas gali domėtis atskiru žmogumi, kai tiek daug žmonių yra buvę, dabar yra ir dar bus. Kaip

     Dievas gali mane mylėti, kaip jis galės mane padaryti laimingą danguje, kuris galės būti panašus į masinį susirinkimą, kuriame prapuola atskiras žmogus? Dėl to materialistinės galvosenos žmonės daro visokių grubių ir naivių priekaištų tikintiesiems. Mes jiems atsakome, atsiremdami į Dievo visagalybę. Kristaus įsikūnijimas duoda mums dar vieną atramą, būtent paties žmogaus individualų vertingumą Dievo akyse. Dievas įsikūnijo ne į žydų tautą, ne į jos šviesuomenę, ne į kunigų luomą, ne į kokią valstybinę ar visuomeninę organizaciją, bet į atskirą žmogų. Ar tai neteigia pakankamai tvirtai, kad individas yra nepranykstantis dalykas Dievo akyse? Ar tai nesako, kad individas yra tai, į ką Dievas eina? Ar tai nesako, kad individas, bet kur ir bet kada gyvendamas, tobulas ar netobulas, didvyriškas ar visai nedidvyriškas, yra betarpio Dievo ėjimo tikslas?

19. AR MES MATOME DIEVO ŠLOVĘ ŽMONIJOJE?

     "Mes regėjome jo šlovę
     šlovę Tėvo viengimio Sūnaus. . .”

     Matyti Tėvo viengimio Sūnaus šlovę iš tikro yra matyti Dievo šlovę. Tai yra dėl to, kad Tėvas ir Sūnus yra tos pačios prigimties. Ir jų išorinė šlovė, t.y. tiek, kiek ji pasirodo šalia Švenč. Trejybės, yra ta pati. Tą garbę Jonas matė apsireiškusią paprastame žmogiškame asmenyje. Tai yra didžiausias teologinis Jono pasiekimas. Regėjimas šiame asmenyje Dievo Sūnaus garbės reiškia kartu ir pilnutinės šio asmens misijos supratimą. Tai yra ir mums nelengvas ir labai nepaprastas uždavinys.

     Ar lengva matyti žmonių gyvenime Dievo garbę? Jeigu atsakymo į šį klausimą ieškosime mūsų laikų bedieviškuose raštuose, tai gausime visai priešingą atsakymą. Niekas iš jų Dievo garbės nemato. Bet ir tie visuomenės sluoksniai, kurie tiki į Dievą, dažnai turi vargo su Dievo garbės pastebėjimu žmonijoje. Jie dažniausiai mato ir net apmąsto Dievo paniekinimą, pažeminimą tiek žmonių santykiuose, tiek jų dorovėje, tiek religinėje praktikoje. Viskas jiems atrodo greičiau priešinga, negu Dievo garbė. Jie dar tikisi Dievo garbę išvysti danguje, bet šioje žemėje jie jos nemato.

     Jeigu į Dievo garbės klausimą žmonijoje pažvelgtume moderniosios religijų istorijos požiūriu, pamatytume taip pat nepaguodžiantį vaizdą. Milžiniški surinktos etnologinės medžiagos kiekiai apie žmonijos religiją amžių būvyje yra pilni klaikiausių burtininkavimų ir visokių santykių su Dievu, kurie ne tik Dievui jokios garbės nedaro, bet ir žmogaus prigmtį iškreipia. Tiesa, šioje medžiagoje yra pakankamai duomenų atpažinti pradžioje buvus aukštą ir neiškreiptą žmogaus ir Dievo santykį, tačiau ilgainiui šis santykis buvo užkrėstas visokių fetišizmų, toteizmų ir šamanizmų. (Fetišas — koks nors daiktas, prie savęs nešiojamas ir gerbiamas kaip dieviškas. Totemizmas — dvasinė genties giminystė su kokiu gyvuliu ar daiktu kaip dieviškumo simboliu. Šamanai — savotiški religininkai, kurie dirbtiniu būdu iššaukiamomis ekstazėmis santykiauja su antgamtiniu pasauliu).

     Atkreipkime dabar dėmesį į savo gyvenimą ir pažiūrėkime, ar mes esame atpažinę Dievo garbę savo gyvenime. Pamatysime, kad šiuo atžvilgiu mes nesudarome išimties iš visos žmonijos. Arba mes buvome linkę savo gyvenimo ir pašaukimo įvykius vertinti tik pagal žemiško gyvenimo priežastingumus, o gal mes juose įžvelgėme taip pat visokias aklo likimo jėgas tiek mūsų gyvenimo smūgiuose, tiek palaimose, bet niekada savo gyvenimo supratimu neprilipome iki supratimo, kad Dievo garbė reiškiasi jame. Gal Dievas buvo mums tik sausa teologinė teorija, o mūsų gyvenimas buvo aiškinamas kitų dėsnių ar priežasčių veikimu.

     Iš tikrųjų Dievo garbės pažinimas žmonių gyvenime yra taip sunkiai pasiekiamas, kad ne kartą kyla klausimas, kodėl taip yra. Kodėl toks reikšmingas sąryšis yra tokiame nuolatiniame aptemime? Kodėl didžioji tiesa ir didysis gėris žmonijos istorijoje atrodo visai ne kaip tiesa ir ne kaip gėris, bet kaip burtai ir augaudinėjimai?

     Kodėl yra toks skaudus pagrindinio dalyko iškreipimas gyvenime?

     Visa tai turint prieš akis, naujoje šviesoje iškyla Jono sugebėjimo vertė matyti Dievo Sūnaus garbę žmogiškuoju pavidalu. Juk jis taip pat buvo apsuptas to paties aptemdymo, kurio apsupti esame mes visi. Tačiau nepaisant to, Dievo Sūnaus garbę jis sugebėjo išvysti žmoguje ir paliudyti. Bet Jonas stovėjo prieš nepakartojamai sunkų uždavinį. Jam reikėjo paliudyti ne tik žmogų kuriančio Dievo garbę žmonijoje, bet ir jo garbę viename atskirame asmenyje, kaip viengimio, pilnaprasmio Dievo Sūnaus. Tas uždavinys grasino susikirsti su dviem pagrindiniais žydiškosios religijos principais:

1. kad Dievas yra vienas; 2. kad jeigu kas iš žmonių savintųsi Dievo vardą, yra užmuštinas akmenimis. Apaštalui Jonui, norinčiam atlikti savo liudijimą, reikėjo susidoroti su šiomis dviem grėsmėmis. Mūsų Dievo liudijimas taip pat yra lydimas įvairių grėsmių. Tačiau ši pareiga pasilieka mums kaip viena iš pagrindinių.