BRUNO MARKAITIS, S.J.
Kartą vienas žmogus, paklaustas, kodėl jis nebepraktikuojąs savo religijos, atsakė dviem žodžiais: "Kunigas kaltas!” Mes susitinkame tam tikrą skaičių žmonių, kurie kunigą laiko savo prarasto tikėjimo priežastimi. Gyvenimas mums sako, kad žmonės, ieškodami pasiteisinimo ir norėdami aptildyti sąžinės nerimstantį priekaištavimą, kartais suverčia kaltę ant kunigo, ypač jei jo gyvenimas nėra pavyzdingas. Bet gyvenimas taip pat liudija, kad šis pasiteisinimas nėra nei visai teisingas, nei visai nuoširdus. Be to, jei kieno nors tikėjimas sudužo kaip molio indas į šukes dėl to, kad kunigas nesugebėjo gyventi pagal savo aukštą idealą, tai toks tikėjimas buvo maža ko vertas, nes jis buvo atremtas ne į Dievą, o į žmogų. Vis dėlto, kad jau žmonės kartais suverčia kaltę ant kunigo, pasižiūrėkime, kaip dažnas iš mūsų vaizduojasi kunigą ir jo pareigas, kunigystę ir jos funkcijas. Mes manome saką su pagrindu, kad jei žmonės parodo didelę ignoranciją savo religijos atžvilgiu, tai bene didžiausia tos ignorancijos dalis tenka kunigystei ir kunigui.
Visi turime susikūrę arba pasisavinę kitų sukurtą kunigo tipą, daugiau ar mažiau patrauklų, kuris dažnai būna nerealus, išvilktas iš žmogiškojo kūno silpnybių ir nebepriklausąs mūsų planetos sistemai. Kad jis toks pasiliktų, mes jį prievarta atskiriame nuo gyvenimo ir žmonių ir užrakiname bažnyčioje arba klebonijoje. Tiek tikrovėje, tiek vaizduotėje kunigų tipai skiriasi vienas nuo kito. Mes girdime, kad vienam patinka asketinis kunigo tipas, pasislėpęs už keturių sienų, kurio kunigystė susideda iš maldos ir pasninko. Kitam patinka "modernus” tipas, nuolat sutinkamas žmonėse, kuris nieku nesipiktina ir nieko nesmerkia. Dar kitam patinka toks kunigo tipas, kuris nieku nesiskiria nuo kitų mirtingųjų. Pagal vieno kariškio žodžius: "Taip, pažinau tą kunigą. Buvo mūsų pulko kapelionas. Puikus vyras: gėrė degtinę, kaip vandenį”. Trečias ir ketvirtas žavisi misijonieriaus kunigo tipu ir jo heroišku pasiaukojimu.
Kunigo sąvoka mūsų žmonėse remiasi dviem kraštutinumais. Pirmame sutinkame nusikunigavusį tipą, kuriame žmonės nemato arba nenori matyti nieko kunigiško. Antrasis mums siūlo perdėtai pamaldų, skruplingą ir siaurų interesų žmogelį, kurio viena koja silpnai stovi ant žemės, o kita, lygiai silpnai, jei ne silpniau, — ant debesų.
Gyvenimas maža dėmesio kreipia į nuomones ir teorijas. Vidurkio kunigas gyvena savo sferoje, kurios geografinė ir ideologinė padėtis įsiterpusi tarp šių dviejų kraštutinumų. Kadangi savo turinyje jis neturi tam tikros religinės ekstravagancijos ir akį pagaunančio originalumo, mes paprastai praeiname pro šį tipą, jo nepastebėję arba nesusižavėję.
Labai retas kas stengiasi giliau ir nuodugniau pastudijuoti bendrinį kunigo tipą ir palyginti jį su idealiuoju tipu, kuris apibrėžia asmenį, visiškai pasišventusį Dievui Bažnyčioje ir artime. Lengviausia charakterizuoti velnią ir angelą, nes žmonės turi aiškias, nors plokščias, abiejų sąvokas. Jie nesigilina į velniškumo ar angeliškumo esmę. Užtenka, kad velnias yra juodas, o angelas — baltas. Kitais žodžiais, velnias yra labai blogas, o angelas — labai geras. Nuosaikaus vidurio, šešėlių, rafinuotumo ir spalvų spektro nėra.
Daugelis nori kunigą vaizduotis angelu arba šventuoju. Jam nevalia turėti jokių žmogiškųjų silpnybių, net tų, kurios yra neišvengiamas žmogaus prigimties ribotumas ir jos kasdienis palydovas. Jo nervai ir kantrybė turi būti iš nerūdijančio plieno. Jis negali suklysti, užmiršti ar neatpažinti. Jei kas jam užlipo ant vienos kojos, jis turi šypsotis ir pageidauti, kad jam liptų ir ant kitos. Jis turi gyventi oru, o į pinigą žiūrėti, kaip į vienintelę pasaulyje blogybę. Jam nevalia pasijusti vienišam, nesuprastam ir izoliuotam. Jam nevalia pavargti, išsisemti, persidirbti. Jis turi žengti per gyvenimą be draugų ir be bičiulių. Jis turi kiekvienam padėti, kiekvieną suprasti, kiekvieną sušelpti. Iš vienos pusės, jis turi būti asketas ir abstinentas, o iš kitos — turi mokėti ir išgerti, ir užsirūkyti. Iš vienos pusės, jis turi atstovauti tikrajai Bažnyčios doktrinai, o iš kitos — jis turi būti modernus ir tolerantiškas. Kitais žodžiais, jis turi būti prieštaravimų šiupinys ir vis dėlto sudaryti kilnų, sveiką ir vientisą asmenį.
Visa tai liudija, kad ne vienas mūsų norime kiekviename kunige matyti angelą ar šventąjį, užmiršdami gyvenimą, kad vidurkio kunigas nėra angelas nei šventasis lygiai, kaip vidurkio kompozitorius nėra Mozartas ar Beethovenas. Vidurkio kompozitorius gali turėti puikų muzikinį išsimokslinimą ir karštą, nerimstantį norą būti antruoju Mozartu, bet giliai širdyje jis jaučia savo ribotumą; ir prieš kitus, ir prieš savo sąžinę jis turi priimti save tokį, koks jis yra.
Mes užmirštame ir dar vieną dalyką, kad Dievas išsirenka žmogų su visomis jo dorybėmis, silpnybėmis ir ydomis. Nors būsimam kunigui yra pritaikoma tam tikras atrankos mastas ir duodamas geras išsilavinimas bei religinis auklėjimas, bet ne kiekvienas kandidatas turi tą patį imlumą ir tą patį sugebėjimo lengvumą pasisavinti. Kiekvienas jaunas žmogus, pasirinkdamas ateities gyvenimo kelią, atsineša visą savo kraitį, kuris susideda iš šeimos įtakos, išauklėjimo, temperamento, aplinkos, paveldėjimo ir t.t. Moterystė nepakeičia asmens charakterio ir palinkimų. Ir kunigystė žmogaus nepakeičia. Tiesa, kad ji nuo pat pradžios kunigą orientuoja tik į Dievo ir tik į artimo tarnybą, bet kunigas — kaip ir kiekvienas kitas mirtingasis — turi siekti švento idealo ir nuolatine auka pagrįsto tikslo, naudodamasis visu savo asmeniu. Jį lydi ne tik jo gabumai ir dorybės, bet ir jo aistros, palinkimai, savotiškumai ir ydos.
Toliau. Kiekvienoje gyvenimo srityje jaunystės entuziazmas nuslūgsta iki realizmo, kai susiduriama su apčiuopiamu patyrimu, kai principai tenka taikyti atskiriems atvejams, kai atsimušama į masę, kurios lygis niekada nėra nei labai aukštas, nei labai kilnus. Prie visa to prisideda kasdienybės rutina, kuri mūsų veiksmams duoda automatiškas reakcijas ir savos rūšies atbukusį pilkumą. Tai yra žmogiškojo ribotumo dalis, ir niekas to visiškai išvengti nepajėgia.
Kiekvienoje profesijoje mes susitinkame žmonių, kurie būtų galėję būti ir gydytojais, ir advokatais, ir inžinieriais, ir dar kai kuo. Tai yra tipas, kuris niekur nebuvo ypatingai traukiamas, kuris apsisprendė pasirinkti tam tikrą gyvenimo kelią, vaduodamasis faktais ir šaltu, bet praktišku protu. Tokį tipą mes galime rasti ir kunigų tarpe. Pagaliau retam tenka nežemiška laimė, kaip šv. Pauliui, priimti savo ateities misiją tiesiai iš Viešpaties rankų.
Kiekvienoje profesijoje mes randame žmonių, kurie turėjo sunkių pergyvenimų ir — jų nepakėlę — lūžo. Lūžo gal ne iš karto, bet palaipsniui. Toks lūžis yra sunkiau įsivaizduojamas kunigo atvejyje, bet jis yra galimas. Kadangi mes nežinome visų aplinkybių ir pergyvenimų dydžio, neprotingai darytume, jei skubėtume su pasmerkiančiu sprendimu.
Kaip tik pastarasis atvejis yra naši dirva dideliems nesusipratimams, nes krizės ir lūžio momentais mes esame linkę nesvyruojančiu skubotumu suplakti kunigą su kunigyste. Mes gerai žinome, kaip neteisinga sakyti, koks vienas, tokie ir visi. Bet dar neteisingiau tvirtinti, kad koks kunigas, tokia ir kunigystė. Mat jei mes pasisakome prieš mediciną dėl menkaverčio gydytojo, prieš teisingumą ir įstatymą dėl sukto advokato, prieš valstybės konstituciją dėl nevykusio valstybininko, tai nors ir ne labai subrendusiai sprendžiame problematinį atvejį, bet mes tebesame grynai gamtinėje srityje. Kai mes lūžį pergyvenantį kunigą suplakame su kunigyste ir ją nuvertiname arba iš viso atmetame, tai, taip darydami, tam tikra prasme mes stovime šventuose antgamtės prieangiuose, ir mūsų žodžiai gali nuaidėti, kaip pasmerkimas, skirtas žmogui, o vis dėlto atitekęs Dievui. Jei jau Senajame Testamente kunigystė buvo įsteigta dievišku aktu, kai Dievas liepė Mozei Aaroną ir jo betarpišką giminę specialiai rezervuoti kunigiškajam luomui, tai Naujajame Testamente kunigystę yra įsteigęs pats Kristus. Vadinasi, jis yra vyriausiasis kunigas, paaukojęs save ant kryžiaus už pasaulį ir deleguojąs savo kunigiškąją galią apaštalams ir jų įpėdiniams, vadinasi, Bažnyčiai. Tokiu būdu Naujajame Testamente kunigystė yra visos Bažnyčios turtas, kuriuo naudojasi ne tik patys kunigai, bet ir visi tikintieji. Ir ką šv. Paulius savo laiške žydams rašo apie vyriausiąjį kunigą, tas labai vykusiai apibrėžia esminį kunigystės bruožą, būtent: "Juk kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių tarpo ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes. Jis sugeba atjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo ir dėl jo turi atnašauti aukas, kaip už tautos nuodėmes, taip ir už savo. Ir niekas pats nepasiima tos garbės, o vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas, kaip Aaronas” (Žyd 5, 1-4)
Krikščioniškoji kunigystė yra dieviškos kilmės Bažnyčios turtas. Ji skirta žmonėms. Angelas galėtų būti tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Bet žmonių kunigas turi būti žmogus, turįs tą pačią prigimtį, tuos pačius ribotumus, tas pačias dorybes ir silpnybes, lygiu jautrumu jaučiąs nuodėmės naštą, kaltės svorį ir išganymo reikalą. Žmonių kunigas turi būti žmogus, kuris žmonėms prieinamu būdu perduoda tikintiesiems antgamtinę malonę, esančią mišių aukoje ir sakramentuose. Tai yra pagrindinė kunigystės funkcija, ir jos negali nei pakeisti, nei nuvertinti, nei nužeminti, nei susilpninti net ir nevertas kunigystės atstovas. Mes turime drastišką pavyzdį ekskomunikuoto kunigo atvejyje, kuriam ne tik uždrausta sakramentų administravimas, bet kuris pats yra išskirtas iš Bažnyčios narių tarpo. Vis dėlto Bažnyčia jam suteikia jurisdikciją duoti išrišimą mirštančiam katalikui, jei kito kunigo negalima pasiekti.
Norėdami iškelti kunigystės dievišką kilmę, šventumą ir išganančią ją galią, mes bandome ją atskirti nuo kunigo ir pabrėžti, kad kunigui priklauso pagarba ne dėl jo asmeninių pozityvių bruožų, ne dėl jo įdomios ir turtingos asmenybės, ne dėl jo dorybingumo, pasiaukojimo, pareigingumo, gal net šventumo, bet dėl kunigystės, kurią jam Dievas davė vienu pagrindiniu tikslu, būtent panaudoti artimo tarnybai ir gerovei. Kitais žodžiais, artimo išganymui.
Antra vertus, jei kunigui teko nelemta dalia pergyventi dvasinę krizę ir gal net lūžį, jei jo gyvenimas ne tik kad nėra pavyzdingas, bet yra priešprieša visa to, ką jis Bažnyčios vardu skelbia ir ko jis Bažnyčios autoritetu reikalauja, tai vis dėlto mes niekada negalim pamiršti, kad jis turi Kristaus kunigystę ir kad jis, net Judo išdavimą ar Petro išsigynimą pergyvendamas, turi valdžią ir galią tęsti išganančią ją Kristaus auką ir atleisti žmonėms nuodėmes ypač tais momentais, kurie yra prasmingiausi ir svarbiausi, būtent, kada krikščionis rengiasi dieviškajam teismui ir amžinajam gyvenimui.
Šitokį atvejį literatūrine forma vaizduoja anglų rašytojas Graham Greene knygoje, vardu "The Power and the Glory”. Jis pasakoja apie kunigą Montez, gyvenantį Meksikoje kruvinųjų persekiojimų metu. Kai uždaromos bažnyčios, o kunigams liepiama vesti ir atsisakyti kunigystės, vieni apleidžia Meksiką, kiti atsisako kunigystės, o dar kiti, kaip Montez, pasislepia. Jie keliauja iš vietos į vietą, teikdami žmonėms sakramentus ir bėgdami nuo sunkiai atsikratomų šnipų. Štai išorinis fonas, kuriame vystosi kunigo Montez gyvenimas.
Tiek anglas Greene, tiek mūsasis Mykolaitis-Putinas vaizduoja kunigą, susidūrusį su esminio masto sunkenybėmis. Skirtumas čia tik toks (bet jis didelis), kad Putino vaizduojamasis kunigas Vasaris nėra specifiškai kunigiškas net seminarijoje ir jis vėliau bando nusikratyti kunigyste kaip balastu ir asmens visumą disintegruojančia jėga. Kunigas Montez tuo tarpu — net nuėjęs ilgą puolimų kelią — nėra nukunigėjęs, nėra tapęs valdininku ar amatininku. Kunigystė jam pasilieka uola, kuria remiasi jo apgriuvusio gyvenimo namai. Jis niekada jos sąmoningai nepamiršta, nors silpnybės momentais jis neišsilaiko reikalingoje ir prideramoje aukštumoje. Gyvendamas ir veikdamas neįprastomis ir nenumatytomis sąlygomis, jis per lengvai atleidžia save nuo brevijoriaus kalbėjimo, mišias laiko retai ir nebeina išpažinties. Antra vertus, dėl nuolatinės nervinės įtampos jis vis dažniau naudojasi alkoholiu ir vienatvės valandomis ieško jam neleistinos draugystės. Jis pradeda smukti palaipsniui, kol pasiekia žmogiškosios mizerijos dugną, bet šis smukimas jo nesulaužo ir nepaskandina. Jis tebesijaučia kunigu. Ir toliau — tarp pavojų ir sunkenybių — jis tarnauja žmonėms, nes jis liko vienintelis kunigas visoje provincijoje. Niekas negali jo laikyti fariziejum, nes jis neslepia savo silpnybių. Niekas negali jam primesti nuoširdumo stokos, nes jis prisipažįsta tuo, kuo jis yra — visoje plotmėje. Tiek kitiems, tiek policijos leitenantui jis nebijo atsiverti, kad jis esąs bailys ir dar daug kas. "Bet tai nesvarbu, nes aš vis tiek galiu įdėti Dievą į žmogaus burną ir aš galiu duoti žmogui Dievo atleidimą” (p. 245).
Užgirdęs apie tariamai mirštantį banditą, Montez nedelsdamas išsirengia į kelionę ir. .. patenka į policijos rankas. Kalėjime jis mato savo liūdną praeitį ir — nesant kunigo — bando atlikti išpažintį akmeninėms kalėjimo sienoms. Akyse sužimba tikro gailesčio ašaros. Mat mirtis čia pat, o rankos tuščios.
Štai rašytojo Greene vaizduojamas kunigas Montez, kuris gyveno sunkų gyvenimą, lydimas kasdienių silpnybių, bet liko kunigas per visas dienas, kol jo kraujas, išlietas už Kristų, atpirko jo gyvenimą ir nepasiektą idealą. Jis gyveno pilkoje kasdienybėje ir puolė, ir apgailestavo savo skurdą visame žmogaus ribotumo nuogume. Mat tik idealą turįs mato savo puolimą, tik idealą turįs mato reikalą keltis ir reformuoti savo gyvenimą.
Paprastai, svarstant kunigo ir kunigystės problemas, mes per daug greitai išleidžiame iš akių pačią kunigystę, kuri gali žibėti kaip auksas pelenuose ir spinduliuoti savo stebukladare galia, nežiūrint kunigo silpnybių ir ribotumo. Nusistatymas neatmesti kunigystės dėl mažiau verto kunigo reikalauja dvasinio subrendimo ir gyvenimo išminties. Antra vertus, kas be nuodėmės, tegul pirmas meta akmenį.