Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

PROF. JUOZO BALČIKONIO GIMIMO 100-TOSIOS METINĖS

     Juozas Balčikonis buvo Lietuvos senosios kartos kalbininkas, baigęs mokslus dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. jis daugiau negu penkis dešimtmečius rūpinosi lietuvių bendrine kalba, ją ugdė, puoselėjo ir turtino.

     Baigęs universiteto studijas, kurį laiką dirbo lietuviškų laikraščių redakcijose Vilniuje. Vėliau perėjo į pedagoginį darbą. Pirmojo pasaulinio karo metais dėstė lietuvių ir lotynų kalbas karo pabėgėlių gimnazijoje Voroneže. Šioje gimnazijoje dirbo J. Jablonskis ir K. Būga. Čia galutinai susiformavo J. Balčikonio kalbinės pažiūros, ypač kalbos praktikos klausimais.

     Grįžęs į Lietuvą, dirbo Panevėžyje. 1924 m. buvo pakviestas į Kauno universitetą skaityti bendrojo lietuvių kalbos kurso. Čia jis dirbo kaip docentas iki 1931 m. 1930 m. skiriamas didžiojo lietuvių kalbos žodyno vyriausiuoju redaktorium. Nuo tada labai plačiai įsitraukė į leksikografinį darbą. Rašė daug straipsnių praktiniais kalbos klausimais, kovojo prieš spaudoje pasitaikančias kalbos negeroves. Vertė jaunimui skirtas knygas. Paskelbė spaudoje daug reikšmingų kalbos mokslui straipsnių. Ypač minėtini jo parengti J. Jablonskio Raštų penki tomai.

     Daugiausia J. Balčikonis nusipelnė lietuvių leksikografijai. Stambiausias jo darbas — didysis akademinis lietuvių kalbos žodynas. Šį darbą jis dirbo 40 metų. Pats suredagavo du pirmuosius žodyno tomus, apie du tūkstančius puslapių, ir parengė pirmąją trečio tomo redakciją. Jis suorganizavo nepaprastai intensyvų lietuvių kalbos žodyno lobių rinkimą. Sudarė detalią rinkinio metodiką, išugdė žodyno talkininkus. "Žodyno autorius turi būti visa tauta” — jo žodžiai. J. Balčikonis kelis kartus padidino K. Būgos paliktas žodyno kartotekas. Pats surinko keliolika tūkstančių žodžių iš savo gimtųjų apylinkių ir kitų vietų. Kruopščiai patikrino iš gyvosios kalbos daug vietų vardų. Nustatė jų taisyklingas bendrinės kalbos formas. Jis taip pat žymus ir lietuvių tautosakos rinkėjas. Didelį lietuvių tautosakos rinkinį, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, įteikė Lietuvių mokslo draugijai. Pats svarbiausias Balčikonio tautosakos rinkinys pasirodė jau po mokslininko mirties — "Druskininkų dainos”.

Nuo kitų lietuvių kalbininkų praktikų J. Balčikonis labai skyrėsi ryškiu liaudies kalbos norminimo supratimu. Iki pat gyvenimo pabaigos jis savo mokiniams kalė į galvą pagarbą liaudies kalbai. Balčikonis tęsė J. Jablonskio tradiciją. Kalbos taisyklingumą visados vertindavo pagal tai, kiek ji yra gyva, t.y., kiek neatitrūkusi nuo liaudies kalbos. Balčikonis buvo pats aktyviausias ir ištikimiausias jablonskinių tradicijų tęsėjas. "Kalba, — rašė jis, — mokydama taisyklingai sudaryti sakinį, moko kartu ir taisyklingai galvoti, ji moko logikos. Joks kitas dalykas neišmoko tiek logiškai galvoti, kaip kalba, nes be kalbos nėra minties. Tik per kalbos aiškumą pasiekiame minties aiškumą”.

     J. Balčikonio kalbinis palikimas yra kėlęs nemaža ginčų. Dabar kalbininkai ne su visais jo kalbiniais taisymais sutinka. Akademinis žodynas redaguojamas kiek kitaip, negu redagavo J. Balčikonis. Jo vertimai ne visuomet tiksliai atspindi pirminį stilių. Tačiau šie ir panašūs dalykai jokiu būdu negali sumenkinti didžiulių J. Balčikonio nuopelnų lituanistikos mokslui ir praktikai.

     Savo puikiais pasakų Brolių Grimų, Haufo, Anderseno, Pero ir kitų vertimais, skirtų jaunimui, daug prisidėjo prie mūsų bendrinės kalbos ugdymo ir kalbos kultūros kėlimo. Vertimuose panaudojo kūrybiškus liaudies kalbos lobius.

     J. Balčikonis gimė 1885 m. kovo mėn. 25 d. Ėriškiuose, Panevėžio rajone, gausioje ūkininko šeimoje. Mirė 1969 m. vasario mėn. 5 d. ("Literatūra ir Menas”)

ŠERMUKŠNIS — LAIMĖS MEDIS

     Paprotys sodinti sodyboje šermukšnį ypatingai buvo įsigalėjęs apie Rokiškį, Kupiškį, Anykščius ir kitus Siaurės Rytų Lietuvos kraštus. Šermukšnis šiose apylinkėse buvo laikomas laimės medžiu, šermukšnis kiekvienais metais žydi ir gausiai dera. Jis — tarsi vaisingumo simbolis. Nėra šiam medžiui nederlingų metų. Uogos — kaip kraujas. Rudenį taip ir šviečia, kaip liepsnojantis aukuras. O kur šermukšniai, ten ir paukščiai. Lietuviams kaimiečiams atrodė, kad šis medis ypatingas, turintis magiškos galios. Tai patvirtina senojo Lietuvos kaimo papročiuose ir pasakose, ypač apie velnius.

     Apie šermukšnį rašė žinomas folkloristas, etnografas, literatūros darbuotojas Liudvikas Adomas Jucevičius. Jis sakė, kad šermukšnis yra medis, kurio sudavimo labiausiai bijo velniai. Sutikus nelabąjį, gana vieną kartą, nors nesmarkiai, suduoti šermukšnine lazda, ir tuoj išnyks. Išnyks, jeigu tik vieną kartą tesuduosi. Keli kartai neduoda jokių pasekmių, o dar atvirkščiai — šėtonui prideda stiprybės.

     Apie pavasarinius ūkininkų lauko darbų papročius sakoma, kad pirmąją arimo dieną artojas apsivilkdavo švariai išvelėtais baltiniais. Žagrės noragus ištepdavo nuo Užgavėnių likusiais lašiniais. Pririšdavo perkūno įtrenktą medžio skeltą: dirvoje nesivels piktžolių. Šeimininkė artoją, jaučius ir arklius nuo piktų dvasių apsmilkydavo šermukšnio, dilgėlių ar mėšlo dūmais. Atkėlusi sodybos vartus, dar pametėdavo kokiu nors daiktu.

     Šiandieninėje Lietuvoje šermukšnį prie vartų vis rečiau teišvysi. Nebeliko sodybų ir net pamatų akmens. Šis medis nuo trobų visam laikui pasitraukė į miškus ir paežeres. Kai rudenį prinoksta šermukšnių uogos, žmonių traukia minios. Net iš Kauno ir Vilniaus atvažiuoja. Sakoma, kad nesugalavus ir jaučiant artėjant slogą, reikia suvalgyti porą saujų šermukšnio uogų. Iš karto pajunti stiprumą. Žmonės, matydami kokią didelę naudą teikia šermukšnio uogos, daugelis norėtų šį medį įsigyti. Bet kur jį sodinsi — juk nebeliko sodų. Keičiasi ir net nyksta tėviškės peizažas. Vis mažiau krūmų ir medžių lieka galulaukėse. Keliaujant per Lietuvą, dar kartais galima atspėti, kai pamatai vienišą šermukšnį, kad čia prieš 40 metų šermukšnis buvo įkištas prie namo sąsparos. ("Mūsų sodai”).

ŽIEMĄ PRALEIDO GIMTINĖJE

     "Balandžio” kolūkio laukuose, kurie tęsiasi pagal stambiausią vidurio Lietuvos miškų masyvą — Kralgirį, dar buvo sniego. O virš jų aukštai padangėje ratus suko didelis baltas paukštis. Karts nuo karto jis nutupia ant ūkinių pastatų stogų, apžiūri medžiuose sukrautus gandralizdžius. Dažnas stebisi tokiomis ankstyvomis gandro sugrįžtuvėmis. Bet šitas garnys niekur ir nebuvo išskridęs. Jis žiemą praleido gimtinėje. Tai senojo kolūkio kalvio Prano Stankevičiaus globotinis. Kalvis, pamatęs, kad rudenį išskridus paukščiams liko vienišas gandras, ėmė ruošti jam žiemai buveinę. Sukalė skydelius, paaukštino gūžtos kraštus, pridėjo sauso šieno. Taip paruoštoje gūžtoje žiemojantis paukštis praleido pačius didžiuosius speigus ant stogo.

     Didžiausią rūpestį P. Stankevičiui kėlė gandro mityba. Speiguotomis dienomis žiemutojas apetitu nesiskundė. Sulesdavo apie pusantro kilogramo mėsos išdirbinių — kepsnių. Pietaudavo tik lizde. Senajam kalviui maistą kasdien tekdavo pristatyti gandrui į "namus”.

     Toks gandro žiemojimas visai neatsitiktinis atvejis, pasakė paukščių žiedavimo įstaiga. Ornitologų teigimu, sparnuočiai iš Lietuvos skrenda į pietus ne dėl šalčio, bet dėl gresiančio bado mirties. Atsiradus Lietuvoje neužšąlančių vandens telkinių, juose dabar sėkmingai žiemoja šimtai gulbių, tūkstančiai laukinių ančių, o miestuose straksi juodieji strazdai. ("Mūsų gamta”)

APLEISTAS PANEMUNĖS PUŠYNAS

     Gydytoja Elena Boguckienė "Tiesoje” klausia, kas pasirūpins pušynu? Ji rašo, kad visą savo amžių praleidusi šalia Panemunės miško, kuris buvo ir yra miesto puošmena. Miškas teikia žmonėms džiaugsmo ir sveikatos. Augant Kauno miestui, daugėjant gyventojams, pušyne lankytojų nepalyginamai daugiau, negu buvo kada nors. Daktarė aiškina, kad šiandien darbininkai jau turi dvi poilsio dienas, daugiau lengvųjų mašinų, daugiau galimybių ir noro laiką praleisti gamtos prieglobstyje. Ji džiaugiasi, kad žmonės moka ilsėtis. Daro išvadą: kuo daugiau žmonių miške, tuo ir žaliųjų plotų priežiūra turėtų būti didesnė. Išeina atvirkščiai. Pušynas šiandien išraižytas takų takeliais. Slidinėtojai, mėgėjai pasivažinėti rogutėmis gerokai aplaužo krūmus ir medelius. Nuo pat ankstyvo pavasario prasideda kitas rūpestis — švara. Yra paskirti žmonės, apmokami, kurie turi rūpintis švara. Miške jų niekada nematyti. Sunku buvo daktarei surasti šio miško šeimininkus. Paaiškėjo po didelių pastangų, kad šis pušynas priklauso apželdinimo trestui, bet tresto darbuotojai neįstengė paaiškinti, nei kas šio šilo girininkas, nei kas eigulys.

FILMUOJAMI ADOMO MICKEVIČIAUS KELIAI

     Dešimt dienų Vilniuje dirbo Lenkijos Liaudies Respublikos Lodzės mokslo populiarinimo filmų studijos grupė. Lenkų kinematografininkai čia kūrė filmą — "Mickevičius Vilniuje”. Kūrybinę ekspediciją Lietuvos sostinėje Vilniuje filmo režisierius V. Vasilevskis pavadino sėkminga. Lodzės kinematografininkai nufilmavo Ad. Mickevičiaus namą Pilies skersgatvyje, kuriame buvo sukurti nemirtingi "Gražinos” posmai. Dabar šiame name poeto memorialinis muziejus. Nufilmavo Vilniaus universitetą, kuriame poetas mokėsi. Kino juostoje filmo kūrėjai įamžino Vilniaus senamiesčio architektūrą, aikštes ir gatveles, kuriomis daugiau kaip prieš pusantro šimto metų vaikščiojo Adomas Mickevičius.

LIETUVOS ŽEMĖS TURTAI

     Atskiruose Lietuvos plotuose, kur ištirpusio ledo vanduo susitelkė į uždaras daubas, praslinkus šimtmečiams, susiformavo limnoglacialinių molynų lygumos. Geologinio formavimosi požiūriu, Lietuvos kraštas sudėtingas. Geologinėms mįslėms įminti prireikė kelių kartų geologų pastangų. Kiek nemiegotų naktų slypi už paprastų geologų pranešimų žodžių: "Surastas naujas telkinys!” Kasdien tokių pranešimų daugėja. Šiandien kiekviename Lietuvos rajone sutiksime Lietuvos geologijos valdybos geologus ir gręžėjus, kurie ieško naudingų iškasenų.

     Lietuvoje išžvalgyta 112 molio telkinių. Vien tik Daugelių statybinių medžiagų susivienijimas per vieną minutę pagamina 292 plytas, 85 paprasto ir 40 dažyto šiferio plytelių, 100 drenažo vamzdžių, 50 apdailos plytų. Šiaurės Lietuvoje geologai surado gausius dolomitų išteklius. Kai kur dolomitų sluoksnių storis siekia 50 metrų. Molis, dolomitai, klintys ir Akmenės cemento-šiferio gamybos susivienijimas garsėja toli už Lietuvos ribų.

     Artima klintims yra baltoji kreida. Ši naudinga žaliava randama ties Skirsnemune, Jiesia, prie Nevėžio ir Neries, Nemunaičio ir Valkininkų apylinkėse. Kreidos sluoksniai siekia iki 40-50 metrų. Ji naudojama baltinimui, silikatinių plytų, rašomosios kreidos, dantų miltelių gamybai. Didelę praktinę reikšmę turi Biržų-Pasvalio rajonuose, Tatulos ir Nemunėlio upių krantuose randami gipso klodai. Nuo senų laikų čia gipsą naudojo liaudies meistrai. Kauno-Tauragės ruože aptikti anhidrito sluoksniai, kitaip sakant, marmuro. Jo yra įvairių atmainų ir atspalvių. Marmuro sluoksnio storis — daugiau kaip 50 metrų. Jis slūgso 180-300 metrų gylyje. Pietryčių Lietuvoje, netoli Marcikonių, geologai surado 50 metrų storio magnetinės rūdos sluoksnį. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad šioje rūdoje yra nuo 28 iki 58 procentų geležies. Lietuva turtinga kvarciniais smėliais. Be šio smėlio nepagamintų silikatinių plytų, indų ir nepastatytų namų. (Tiesa”)

PAVASARIS ATEINA PER PIEVAS IR MIŠKUS

     Iš po garuojančių eglės sakų vieną vidurdienį prasimušė tyras šaltinėlis. Atbudo po žiemos miego ir išsilaisvino iš ledo tylus upeliukas. Jis plūstelėjo per kraštus, dugne maišydamas akmenėlius ir žibančias aksomines vandens žoles. Prakalbo ir atsiduso giria. Sučireno viršum kalvelių, numetęs gaiviems vėjams kepurėlę, atsisagstęs šilkinį švarką, dainininkas vyturėlis. Dar tik žydri saulės srautai iš jauno drebulyno laukymėmis srūva į seno aukštaliemenio miško pakraštį. Dar nesklinda iš artimiausio eglyno aiškus, panašus į fleitos garsus, strazdo giesmininko balsas. Giria — tartum prieš šventę. Pabalo rūkų pienu išprausta beržų tošis. Žalia pasidarė drebulių žievė. Ryškiom spalvom nušvito karklų šakos. Pavasaris ateina kovo 21 d. Šią dieną ir vienas, ir kitas ašigalis būna lygiai palinkę į saulę. Saulės spindulių vienodai gauna tiek Šiaurės, tiek Pietų pusrutulis. Dienos ir nakties ilgumas susilygina. Pradeda ilgėti dienos. Žiema pasibaigė.

     Lietuvoje pavasaris prasideda nebūtinai kovo 21-ąją. Lietuviai pavasarį dalija į tris, aiškiai skiriamus, laikotarpius. Ankstyvasis pavasaris — sniego nutirpimo metas. Žaliasis pavasaris — naktinių šalnų pabaiga, beržų sprogimas. Vėlusis pavasaris arba vasaros išvakarės — nuo ievų iki dobilų žydėjimo. Pačių ankstyviausių ankstyvojo pavasario ženklų reikia ieškoti galukaimėse ir miške. Dar skaidrų rasotą vasario mėn. rytą senuose kaimo klevuose pragysta pirmoji pavasario pranašė — didžioji zylė. Jos balsas dar labai trumpas, švilpčiojantis. Įsibėgėjus pavasariui, jinai įsismagina ir ne dūdelę pučia, o garsiai koncertuoja.

     Kadaise, prieš kokį pusantro šimto metų, Ignalinos žemėje kryžiavosi keliai į Labanoro, Saldutiškio, Tauragnų turgus. Sako, ūkininkai ne tik rogėmis veždavo, bet ir pėstute varydavo parduoti žąsų pulkus. Žąsys pakeliui ištrokšdavo. Tik kovo 4 dieną jos galėdavo iš vėžės atsigerti. Saulėtame kieme žvirbliams linksmai čirškiant, senoliai žiūri pro langą ir sako: — Morčiuje (kovo mėn.) dieną teška, naktį braška. — Sausas kovas, šlapias mojus (gegužė) — bus javeliai kaip gojus. — Diena ilgyn, sieksnis verpalo trumpyn (daug laiko atima kiti pavasario darbai, mažai besuverpiama). Kovas — paukščių grįžimo metas. Ūkininkui svarbu, kas pirmasis pasirodė iš sparnuočių: jei vyturys pradeda giedoti prieš kovo 4 d., blogas bus pavasaris, ilgai bus šalta. — Gandras ant uodegos atneša ir išneša pusdienius. Senovėje, gandrui parskridus, pradėdavo šeimynai duoti pavakarius, o išskridus — nustodavo. Jei starta parskrido ir gieda — mesk roges, imk vežimą.

("Girios”)