Spausdinti

 (Jaunimo konkurse I pr. laimėjęs rašinys)

Paulius Bindokas

     Mano nuomone, yra daugybė priežasčių, kodėl šių laikų jaunimas pameta religiją ir atsisako bažnyčios. Iš tikrųjų tai neturėtų atsitikti, nes daugumas savo gyvenimo pradžią praleidžia religinėje aplinkoje: eina į bažnyčią su tėvais, lanko katalikiškas mokyklas, meldžiasi ir dažnai priima Komuniją. Lietuviškas jaunimas taip pat priklauso organizacijoms, kurių principai pagrįsti religiniu auklėjimu. Todėl atrodo nesuprantama, kodėl, sulaukęs savarankiško gyvenimo, jaunuolis atsisako religijos, nebelanko bažnyčios, o kartais net atvirai kovoja prieš Dievą.

     Religingų tėvų sūnūs ir dukterys aštuonerius metus lanko parapines mokyklas, kur religija jiems kasdien kalama į galvas, o seselės mokytojos kas savaitę veda į bažnyčią ir verčia atlikti mėnesinę išpažintį, nors vaikas kartais to ir labai nenorėtų.

     Baigęs pradžios mokyklą, vaikas-jaunuolis dažnai dar ketverius metus praleidžia katalikiškoje gimnazijoje, kur religija taip pat nėra paskutinėje vietoje. Per tą visą savo gyvenimo laikotarpį vaikas yra tėvų priežiūroje. Jie rūpinasi ne tik jo kasdieniniais gyvenimo dalykais, bet ir dvasiniais reikalais. Tai kodėl tas pats vaikas, tiek metų praleidęs stiprioje religinėje įtakoje, atėjęs į jaunuolio amžių, atsisako religijos? Kas kaltas: tėvai, religinis auklėjimas katalikiškose mokyklose, draugai, aplinka, ar kas kita? Į tas priežastis ir noriu kiek plačiau pažvelgti.

     Man atrodo, kad viena iš pagrindinių religijos praradimo priežasčių yra tingėjimas. Jaunuolis, lankydamas universitetą, dažniausiai išsikelia iš tėvų namų. Jis turi savo butą — vienas arba su draugais. Jo gyvenimas yra pilnas darbo ir pramogų. Šeštadienio vakarą, kuris yra kiek laisvesnis už kitus savaitės vakarus, jaunuolis pasilinksmina su draugais. Sekmadienio rytą tingu keltis. Nėra mamos, kuri būtinai prikelia ir liepia eiti į bažnyčią. Jaunuolis ir galvoja sau: "Kas čia atsitiks, jeigu vieną sekmadienio rytą truputį ilgiau pamiegosiu ir nenueisiu į mišias?” Keltis dar sunkiau, jeigu tame pačiame kambaryje gyvena draugai, kurie niekuomet neina į bažnyčią. Jie saldžiai knarkia ir visai nesirūpina, kad sekmadienio rytas. Jaunuolis palenda po antklode ir taip pat užmiega. Gal tą dieną jo sąžinė ir nerami, kad praleido mišias, bet, jeigu pasitaiko daugiau tokių sekmadienių, pasidaro lengviau. Po kiek laiko mišios jau neberūpi, o į bažnyčią nueina tik per šventes, kai parvažiuoja pas tėvus. Taip panašiai atsitinka ir su ryto ar vakaro maldomis. Kai buvo mažas vaikas, visuomet pasimelsdavo atsikėlęs arba prieš gulant. Dabar nėra laiko ir net nepatogu, kai draugai tame pačiame kambaryje nesimeldžia. Malda atrodo beveik vaikiškas dalykas. Ji pamažu išjungiama iš jaunuolio kasdienybės.

     Nutolimas nuo religijos gali būti ir maištas prieš tėvus. Kadangi tėvai visuomet liepdavo eiti į bažnyčią, liepdavo melstis, leisdavo į katalikiškas mokyklas, tai dabar jaunuolis, išėjęs iš namų, nori parodyti sau ir visam pasauliui, kad jis jau yra "išsilaisvinęs nuo mamos prijuostės raištelių”, kad jam nebereikia lankyti pamaldų. Tai maždaug tas pat, kaip atsisakymas tėvų autoriteto. Religija sumaišoma su laisve ir savarankiškumu.

     Kartais jaunuolius atstumia nuo religijos savos parapijos kunigų elgesys ar apsnūdimas. Jeigu parapija nesistengia į savo veiklą įjungti jaunuolių, jeigu kunigai yra seni, visuomet susiraukę, bijo bet kokios naujovės, jeigu pamaldos bažnyčioje visuomet nuobodžios, giedamos tos pačios giesmės, sakomi tokie pamokslai, per kuriuos tik žiovauti norisi, tai jaunuolis vienos parapijos kunigus ir apeigas sutapatina su visų bažnyčių kunigais ir apeigomis. Bažnyčioje, jų nuomone, yra nejauku, nuobodu ir šalta. Bažnyčia yra tik senoms moterėlėms ir mažiems vaikams, kurie neturi pasirinkimo ir turi eiti į pamaldas, tėvų vedami. Moderniam jaunuoliui bažnyčioje neverta laiko gaišinti. Jeigu jis nori, Dievą gali atrasti visur. Visa bėda, kad po kiek laiko pasidaro sunku Dievo kitur ieškoti, jaunuolis visai išsijungia iš religinio gyvenimo.

     Dar kita rimta priežastis, dėl kurios jaunuolis praranda tikėjimą, yra ta, kad jam nepatinka arba netinka kuris Dievo įstatymas (arba pasidaro nepatogu jo laikytis). Šiais laikais tai, mano manymu, daugiausia surišta su bažnyčios įsakymais, kurie turi bendra su skaistybe. Šiais laikais mada taip galvoti: jeigu kas nors patinka, tai jau gerai ir leistina. Ši sąvoka propaguojama televizijoje, filmuose, spaudoje ir visame amerikietiškame gyvenime. Jaunuolis yra tvirtai persiėmęs ta idėja. Bažnyčia ir Dievo įstatymai jį varžo, neleisdami daryti, ko jis labiausiai nori. Dėl to varžymo jis meta religiją. Yra daug lengviau save vadinti netikinčiu, negu atsispirti pagundoms, ypač jeigu jaunuolio draugai jį pajuokia dėl tokio įsitikinimo. Draugų įtaka jaunuolio gyvenime yra labai svarbi, dar svarbesnė negu tėvų įtaka buvo vaikystės amžiuje.

     Yra jaunuolių, kurie prašo Dievo kokio ypatingo dalyko, pvz., kad išlaikytų egzaminus, kad laimėtų loterijoje, kad nesugestų automobilis arba kad patiktų kuriam nors asmeniui. Jie nuoširdžiai meldžiasi ir tiki, kad Dievas išklausys jų maldų. Tačiau taip neįvyksta. Norai neišsipildo. Jaunuolis pradeda galvoti, kad Dievo tikrai nėra, nes jis negirdėjo prašymo. Jeigu Dievas būtų, tai tikrai būtų padaręs taip, kaip jaunuolis nori. Jaunuolis visą savo gyvenimą pripratęs gauti, ko nori. Reikėdavo tik paprašyti, o tėvai nupirkdavo žaislų, skanumynų; reikėdavo tik pamurmėti, kad neturi naujų drabužių ar batų, ir mama skubėdavo pirkti. Taip beveik per visą gyvenimą — jeigu ko prašai ar reikalauji, beveik visuomet atsiranda. Argi mama nesakydavo: "Prašyk, sūneli, Dievulio, pasimelsk. ..” O štai tas Dievulis visai nesiklausė, kai jaunuolis tikrai ko nors prašė... Vadinasi, Dievo nėra. Taip jaunuolis praranda tikėjimą.

     Tuomet kyla klausimas, ko trūksta katalikiškam mūsų mokyklų ir organizacijų auklėjimui, jeigu jaunuolis nemoka atskirti žemiškos bažnyčios sąvokos nuo Dievo, jeigu jis per visus tuos metus susidarė vaizdą apie Dievą, kad jis yra lyg koks geras dėdė, kuris skubiai išpildo visus norus?

     Dievas nėra būtinai toks, kaip mes galvojame. Kartą vienas mūsų parapijos kunigas pamoksle pasakė, kad mes turėtume mėginti padaryti save panašius į Dievą, o ne Dievą panašų į save. Senajame Testamente Dievas buvo ne žmonių draugas, bet teisėjas ir tėvas. Mes dabar į jį žiūrime, kaip į sau lygų mūsų brolį. Nors Bažnyčia moko, kad Kristus yra mūsų brolis, bet tai reiškia ne žmogišką, o dvasišką brolio sąvoką.

     Labai gaila, kad katalikas jaunuolis atsisako religijos. Yra daug pavyzdžių šiandieniniame gyvenime, kurie parodo, kaip desperatiškai jaunimui reikalinga religija ir kaip jos jis ieško net ten, kur nereikia. Tai parodo visokios sektos, kurios pavergia jaunuolius, "išplaudamos” jiems smegenis. Jaunuoliai elgiasi ir gyvena baisiai ir vis dėl to, kad tai daro religijos vardu. Mes taip pat žinome iš pavergtosios Lietuvos gyvenimo, kad jaunuoliai, nors ir persekiojami, ieško religijos ir kartais dėl to nukenčia. Religija jiems nėra paviršutiniškas dalykas: sekmadienio pamaldos, malda prieš pamokas, persižegnojimas prieš valgį. Religija yra giliai įsišaknijusi jų sąmonėje. Dėl Dievo jie pasiruošę iškęsti net persekiojimus, taip, kaip pirmųjų amžių krikščionys.

     Ką reikėtų daryti, kad mūsų jaunimas (ypač šių dienų lietuviškas jaunimas) labiau suprastų religiją ir pamiltų Dievą?

     Man atrodo, kad reikėtų sustiprinti vaiko religinį auklėjimą taip, kad vaikas suprastų Dievo sąvoką, kad religinė praktika nepasidarytų automatiškas dalykas, kurį tėvai ir mokytojai verčia atlikti. Jeigu jis tikrai supras, kas yra religija, dėl ko ji reikalinga mūsų gyvenime, tai jokios pasikeitusios gyvenimo sąlygos negalės jos taip lengvai išnaikinti. Taip pat reikalingas tėvų pavyzdys. Jie gali kiek nori versti vaiką eiti į bažnyčią arba melstis, bet jeigu patys nepraktikuoja religijos, jeigu atsisako Dievo įsakymų, kai jie jiems yra nepatogūs (pvz., nesilaiko pasninkų, apgaudinėja ką nors, nenueina į pamaldas, kai sekmadienio rytais yra pavargę arba kur nors turi anksti išvažiuoti, niekuomet vaikas nemato juos besimeldžiant ir t.t.), tai vaikas, išaugęs į jaunuolius, tikrai nebus religingas. Taip pat ir parapijos turėtų daugiau kreipti dėmesio į jaunuolių religinį gyvenimą. Atrodo, kad parapija daugiau nieko nenori girdėti apie jaunuolį, kai jis palieka pradžios mokyklos suolą. Ne vaikui reikia tvirto tikėjimo, o jaunam žmogui, kuris gyvenime (ypač išėjęs iš tėvų namų) susiduria su daug pagundų. Jaunuoliams reikia diskusinių būrelių, organizacijos, pagarbos ir dėmesio. Religija turi įjungti visus žmogaus gyvenimo laikotarpius: vaiko, jaunuolio ir suaugusio amžių, tik tada ji tvirtai gyvens žmogaus širdyje.