CHIARA LUBICH
"Visas tikinčiųjų būrys turėjo vieną širdį ir vieną sielą. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet jiems visa buvo bendra” (Apd 4,32).
Šv. Lukas, Apaštalų darbų autorius, šioje ištraukoje glaustai vaizduoja Jeruzalės bendruomenės gyvenimą, kaip pavyzdį visų laikų Bažnyčiai. Jis pabrėžė tos bendruomenės širdžių vienybės dvasią, kuri tikinčiuosius jungė kaip vieną šeimą, kurioje viskas priklausė visiems, ir kiekvienas dalinosi viskuo. Užtai tokios vienybės dėka labiausiai matomi vaisiai buvo dalinimasis materialinėmis gėrybėmis. Ten buvo ir tokių, kurie, pardavę savo ūkius ar namus, pinigus atiduodavo apaštalams, kad tie dalintų kiekvienam, pagal jo reikalą. Todėl jų tarpe stokojančių nebuvo. Tai buvo tikra krikščionių bendruomenė.
Ši ištrauka galėtų daryti įspūdį, kad tos bendruomenės gyvenimas klostėsi tobulai. Bet pats Lukas paminėjo kai kurias neigiamybes, kurios Jeruzalės Bažnyčioje buvo pasireiškusios. Tačiau, nepaisant tų nutikimų, kurie yra suprantami, tos Bažnyčios atmosfera buvo charakteringa jos nuolatinėmis pastangomis būti tikra krikščionių bendruomene. Kaip tik tas pastangas Lukas ir norėjo pabrėžti. Tokie tikinčiųjų pavyzdžiai, kaip nuosavybės pardavimas ir pinigų paaukojimas bendruomenės stokojantiems, rodo revoliucinę Evangelijos jėgą, kuri gali kurti visiškai naujus socialinius santykius.
Nė vienas nebuvo verčiamas atsisakyti savo gėrybių. Lukas turėjo intenciją parodyti mums, kad Evangelija, palikdama kiekvienam laisvę, gali padėti mums nugalėti kliūtis, kurios mus skiria ir kurios gali iškilti, kai privati nuosavybė naudojama egoistiškai.
Tokia socialinė revoliucija kyla natūraliai iš vidinio jėgos šaltinio, kuriame klesti tikėjimas ir Jėzaus meilė. Lukas mato tame pasiryžime dalintis gėrybėmis su stokojančiais tikrą autentiškos krikščionių meilės bruožą.
Kokioje ekonominėje sistemoje krikščionys begyventų, jie tos meilės bus skatinami apgalėti godumą, savimeilę, baimę, susirūpinimą ir menkystę, kurios nuolat yra linkę juos pavergti materialiniams objektams.
Tie Luko ištraukos žodžiai kviečia mus pasitikrinti sąžinę plačioje vertybių skalėje: pasitikrinti politikoje, ar atliekame savo pilietines pareigas, kurios reikalauja bendram gėriui įnašo; ar esame pasiryžę darbuotis socialinėje srityje, kad visuomenėje būtų daugiau teisingumo; ar aukojame mūsų Bažnyčios bendruomenei atliekamą laiką, jėgas ir materialines gėrybes, padėdami ypač tiems, kurių sunkenybės gal tik mums yra žinomos. Ankstyvoje Jeruzalės bendruomenėje niekas nelaikė turimų gėrybių vien tik sava nuosavybe. Suprantama, čia gali būti ir kai kurių sunkumų. Mes turime pažiūrėti, ar save laikome absoliučiais nuosavybės savininkais, ar Dievo vaikais, kuriems žmonės yra broliai ir seserys Kristuje ir kuris yra tikrasis gautų gėrybių šeimininkas. Užtai gėrybių reikaluose visada turime atsiminti ir artimą.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais meilė Jėzui žadino sąžines ir keitė pagoniškąjį pasaulį, išlaisvindama jį iš senų neteisingumo formų, pvz., vergijos, moterų laikymo žemesnėmis, skurdo, mizerijos, mažiausiųjų apleidimo ir t.t. Argi ir mūsų meilė Jėzui negalėtų būti tokia stipri, kad pajėgtų mažinti šiuolaikinio pasaulio visokį neteisingumą. Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius
■ JAV prezidentas Reaganas pasiuntė laišką šio krašto katalikų auklėjimo sąjungai, įvertindamas katalikų mokyklų vaidmenį Amerikoje, nes jose ugdomas charakteris, dvasinės ir moralinės vertybės, jos atstovauja tiems aukštiesiems idealams, kuriais remiasi amerikiečių tautos gyvenimas.