HENRIKAS STASAS
Vėsus rudens vakaras dvelkė virš Argentinos pampų, kai mūsų lėktuvas pakilo iš Buenos Aires į Rio. Kai pakilome virš miesto, vakaro prieblandoje dar matėsi balti dangoraižiai, kurie, kaip tipiški šio amžiaus architektūriniai simboliai, buvo iškilę virš plačios pastatų masės. Tačiau netrukus jie horizonte išnyko, ir Argentinos pampas uždengė tamsa.
Nors nuotolis tarp Buenos Aires ir Rio nemažas, tačiau lėktuvo greitis jį nuostabiai sutrumpino, ir po keliolikos valandų skridimo horizonte jau matėsi Rio žiburių atošvaistė. Artėjant šviesos dingo ir vėl iškilo dideliais šviesos lopais tamsių kalnų slėniuose. Taip šviesos, lyg klaidžiodamos tarp kalnų, staiga iškildavo ir vėl pranykdavo, kol priartėjome prie daugybe įvairių šviesų mirguliuojančio Rio aerouosto. Lėktuvas pakrypo į vieną pusę ir, lyg vabzdys viliojamas šviesų, artėjo prie žemės. Motorams dusliai murmant, lengvu šlamesiu pasiekėm gražiausio pasaulyje miesto žemę.
Čia mus sutiko kelionių biuro atstovas Dorio, su kuriuo autobusu vykome į viešbutį. Važiavome gerai apšviestom gatvėm ir įlankų pakrantėmis, kur šio egzotinio miesto gyvenimas dieną ir naktį plačiai išsilieja. Guanabaros įlanka su žaliais tropinių augalų parkais ir prabangiais butnamiais dabar skendėjo šviesų ir spalvų spektre. Toliau pavažiavus, Botafago įlankos pakrantės taip pat žėrėjo daugybe šviesų ir tropinio dangaus spalvomis, o tolumoje matėsi Corcovado uolos tamsus siluetas su šviečiančia Kristaus statula.
Modernioji Rio de Janeiro katedra.
Nors didieji paplūdimiai jau buvo ištuštėję, tačiau gyvenimas virė šalia jų esančiuose bulvaruose, kuriuose lėtai slinko ilgos eilės automašinų, motociklų ir autobusų. Platūs juodo ir balto granito mozaikos šaligatviai buvo pilni pėsčiųjų. Čia buvo galima pastebėti daug grakščių mulačių, elegantiškų carioca moterų ir vyrų. Kitoj pusėj plataus mozaikinio šaligatvio į dangų kilo aukšti pastatai: prabangūs viešbučiai, restoranai ir naktiniai klubai, kurie čia veikė dangoraižių pastatuose, o iš jų į gatvę liejosi srovės šviesų ir triukšmingos muzikos garsai. Visoj šioj nakties atmosferoj buvo jaučiamas tropinio temperamento ir muzikos mišinys. Tokie nakties gyvenimo vaizdai bėgo pro autobuso langus, važiuojant Flamengo, Copacabana, Ipanema ir Leblon paplūdimių bulvarais. O toliau, kiek akis užmatė, spindėjo ilgos šviesų grandinės, kurios lyg deimanto juostom supo tamsius kalnų siluetus ir aukštus pastatus.
Netrukus pasibaigė pasakiški naktiniai Rio vaizdai. Autobusas dabar riedėjo siauru, vingiuotu keliu, kurio vienoj pusėj stūksojo aukštos uolos, o kitoj — uolas plakė įnirtęs vandenynas. Už keleto posūkių staiga, lyg iš dangaus nuleistas, sušvito impozantiškas Sheraton viešbučio pastatas. Apsukęs nedidelę aikštelę, autobusas sustojo prie viešbučio pagrindinio įėjimo. Išlipus iš autobuso, vėl prieš akis atsistojo aukštos, tamsios uolos, o kitoje pusėje buvo girdėti šniokščianti jūra. Iš karto čia susidarė įspūdis, jog esame toli nuo likusio pasaulio. Netrukus gavome kambarių raktus ir buvome pakviesti sutikimo kokteiliui. Gražiame parko paviljone buvome pavaišinti charakteringais ir neįprasto skonio braziliškais kokteiliais: batida de maracuja, batida de caju, batida de coco ir kt. Tačiau jie visi turėjo vieną vyraujantį tekylos skonį. Ilgai nesivaišinom, buvo jau apie vidurnaktį, ir kiekvienam rūpėjo daugiau poilsis, negu kokteiliai.
Saulėtam rytui išaušus, skubėjau su žmona prie jūros, kuri čia pat už lango skalavo geltono smėlio krantą. Nors ore nesijautė mažiausio vėjelio, tačiau įsisiūbavęs Atlantas į krantą siuntė aukštas baltų putų bangas, kurios triukšmingais lūžiais plačiai užliedavo saulėje žvilgantį smėlį. Nemažas šio viešbučio privatus paplūdimys čia tęsėsi pagal visą pastatą ir parką. Toliau natūralią ribą sudarė uolos. Tropiniu augalų parkas su dviem maudymosi baseinais, gražiais paviljonais, su restoranais ir barais, už kurių kilo aukšti uolų kalnai, sudarė čia gražią ir gana jaukią aplinką. Tačiau kartu jautėmės čia uždaryti, lyg paukščiai auksiniame narvelyje, nes iš viešbučio rajono nebuvo jokios galimybės kur nors pėsčiam išeiti. Siauras tarp uolų pro viešbutį einantis kelias buvo skirtas tik važiuotiems: be šaligatvio ir visada pilnas automašinų. Pasiekti artimiausius miesto rajonus iš čia galima tik taksiu ar autobusu. Nors keletą kartų per dieną autobusas viešbučio svečius veždavo nemokamai, tačiau jo maršrutas buvo tik į prekybos centrus bei brangenybių krautuves. Tad visą savaitę dalis mūsų bendrakeleivių ir ekskursavo tarp prekybos centrų.
Kelias, einantis pro viešbutį, vadinosi Avenida Niemeyer — pagal garsų brazilų architektą Ascar Niemeyer. Į šiaurę nuo čia jis eina labai gražia Atlanto pakrante vietomis net dviejų aukštų, t.y. viena kryptim viršuje, kita apačioje. Taip tarp kalnų ir uolų besiraitantis kelias dažnai viena puse prisišlieja prie aukštų kalnų grandies pusiau apaugusios žalia džiunglių augmenija. Toliau kelias išsitiesia žalioj plokštakalnėj, į kurią atsimuša Atlanto bangos ir meta vandens mases aukštai virš uolų. Plokštakalnę pakeičia vėl atskiri kalnai, kurie lyg milžino kūjais iškalti įvairiomis figūromis. Štai Gavea paplūdimys ir to paties vardo kalnas, per kurio žalias džiungles slinko melsvai pilki debesys. Pasinėrus autobusui tarp uolų, staiga vėl iškyla melsvas jūros veidas, o kiek toliau nuo jos keletas aukštų modernios architektūros pastatų. Tai Intercontinental ir National Rio viešbučiai su nedideliu, bet elegantišku Sao Conrado prekybos centru. Kiek toliau pavažiavus, prabangūs butnamiai ir kitas prekybos centras Barra. Tarp šių prekybos centrų vedantis kelias į uolų ir jūros pasaulį rodo Oscar Niemeyer sugebėjimą labai vykusiai suderinti gamtos grožį su modernia technika. Į priešingą pusę Avenida Niemeyer veda miesto link. Čia tuoj nuo Sheraton už kelių posūkių atsiveria puikus vaizdas į Leblon ir Ipanema paplūdimius.
Visu pajūriu čia tęsiasi ilga palmėm apsodinta avenida Delfim Moreira ir Vieira Souto su plačiais mozaikiniais šaligatviais. Vienoj pusėj jų geltonas smėlis ir banguojanti jūra, o kitoj aukšti pastatai, kurių balti fasadai sudaro įspūdį į krantą išplaukusių laivų. Paplūdimiai čia jau nuo ankstaus ryto pilni saulės ir vandens gerbėjų. Čia prasideda Rio, kuris tarp vandens ir kalnų siauram žemės ruože išsidėstęs visu savo grožiu.
Nors miestas čia jau 400 metų egzistuoja, tačiau atrodo jaunas, kaip Ipanemos mergaitės, kurios čia žaidžia saulės ir vandens prieglobstyje. Atrodo, kad čia egzistuojanti tik dabartis, miesto praeitį primena vien tik jo gyventojai, kurie čia sudaro ypatingą žmonių rasę, vadinamą carioca. Tai čia gimę žmonės, išsivystę iš indėnų, negrų ir portugalų. Ši ypatinga žmonių rasė pasižymi savo lengvu charakteriu ir mokėjimu naudotis gyvenimo džiaugsmais. Nežiūrint gyvenimo sunkumų, jie gyvena visad šventadienio nuotaika. Šis brazilo tipas tokį savo charakterį, manoma, yra paveldėjęs iš indėnų, kurie tikėjo, jog vanduo teikia žmogui grožį ir gerą nuotaiką, kurią jie įgydavo, besiklausydami upelio čiurlenimo muzikos. Todėl nenuostabu, kad visas carioca gyvenimas ir sukasi prie paplūdimių. Prie jūros jie užauga, čia pamilsta vienas kitą, augina vaikus ir pasensta. Tad važiuodami paplūdimių bulvarais, matėme juos ne tik jūros bangose, bet grojant gitarom, valgant, lošiant kortomis, spardant futbolą ir žaidžiant tinklinį. Carioca moterys grakščios ir elegantiškos. Ne veltui sakoma, kad Rio paplūdimiuose galima sutikti gražiausias pasaulyje moteris. Tad važiuojant Ipanema ir Copacabana bulvarais, galima gėrėtis ne vien banguojančia jūra, bet ir grakščiomis carioca mergaitėmis, dėvinčiomis tangas. Apskritai Rio, nežiūrint kiek kartų jo gatvėmis važiuotum, vis kur nors sutiksi staigmeną. Gamta čia vyraujanti, tačiau harmoningai susiliejusi su miestu, kuriame šviesa, spalvos ir kalnai neatskiriami. Iš kiekvieno taško, iš kiekvienos pozicijos Rio vis kitoks: ar iš kalno, ar iš jūros, ar iš lėktuvo bei aukšto pastato žiūrėsi. Yra sakoma, kad Roma yra gražiausias žmogaus kūrinys, o Rio — gražiausias Dievo kūrinys.
Tačiau, reikia sakyti, kad ir prie šio miesto grožio žmogaus ranka yra nemažai prisidėjusi. Rio ypatingai iškilo ir pradėjo puoštis įvairia statyba, kai Brazilijoje buvo atrasti įvairūs žemės turtai: auksas, deimantai, brangakmeniai ir t.t. Vėliau kava ir žemės ūkio produktai. Pradžioje šio šimtmečio Rio turėjo tik apie 1/2 mil. gyventojų. Šiandien čia priskaitoma jau 8 mil. Braziliečiai pamėgo miesto gyvenimo būdą ir todėl į miestus čia suplaukė daugybė žmonių iš džiunglių ir pampų. Sakoma, kaip žuvis negali gyventi be vandens, taip carioca negali gyventi be miesto. Bet padaugėjus miestuose gyventojams, atsirado kartu ir skaudi nelygybė. Šalia pajūryje viešpataujančios prabangos ir turto, kalnuose dar daugelis gyvena favelose. Gal tik jūra, kalnai, šiltas klimatas bei gamtinis grožis nukreipia šių vargšių dėmesį nuo žiaurios socialinės nelygybės. Pačiame Rio mieste favelų neteko matyti, nes jos kalnuose, į kuriuos ekskursijos nevežamos. Turizmo įstaigos rengia ekskursijas į įvairias reto gamtos grožio vietas, istorines ar kultūrines vietoves, bet ne į vargšų kvartalus.
Tad su vadovu vykome prie Botafago įlankos, kur 1200 pėdų virš miesto iškilusi kūgio formos uola Pao da Azucar arba cukraus galva. Toks keistas šios uolos pavadinimas kilęs iš indėnų, kurie žodžiu paundacuqua išreikšdavo matomą gamtovaizdį. O portugalų ausyse tai skambėjo lyg Pao de Azucar. Šalia Cukraus galvos iki pusės aukščio iškilęs ir kitas kalnas, padengtas žalia augmenija, vadinamas Urca. Pakeliui į Cukraus galvos kalno viršūnę, kabelinis keltas pirmiausia sustoja Urcos kalne. Čia išlipus tuoj patenki į vikrių fotografų objektyvą ir grįžtant gauni suvenyrinę lėkštę su savo paties ar bendrakeleivių atvaizdais. Kalno platforma nemaža, ir čia po pavėsinga ir spalvinga augmenija įrengtos poilsio vietos, veikia restoranai, suvenyrų krautuvės ir net mažas amfiteatras. Kadangi kalnas iškilęs virš miesto 220 metrų, tad iš čia atsiskleidžia nors nepilna, bet puiki Rio panorama. Kilome toliau į sekančią pakopą, būtent Cukraus kalno viršūnę. Čia taip pat veikia keli restoranai su gaivinančiais gėrimais ir užkandžiais, suvenyrų parduotuvės ir poilsio vietos. Tačiau viską nulemia žadą užimantis reginys į Rio ir plačias apylinkes. Čia pirmiausia nukrypsta dėmesys į didelę Guanabara įlanką, toliau į Atlantą ir garsius paplūdimius, į virš 1000 metrų iškilusius violetinius kalnus ir jų žaliuojančius džiunglių šlaitus, prie kurių prisiglaudę balti dangoraižiai bei plieno ir stiklo pastatai. Metant žvilgsnį toliau į šią akį užburiančią panoramą, matosi per jūrą toli nusitęsiantis 14 km ilgio Rio - Niteroi tiltas. Prie įlankos prisiglaudęs ir Santos Dumont aerouostas, iš kurio kas valandą pakyla lėktuvai į Sao Paulo. Priešais Cukraus galvą tolumoje garsioji Corcovado uola, kurios viršūnėje baltų debesų fone milžiniška, miestą laiminanti Kristaus statula. Taip nebūtų galo Rio vaizdais žavėtis, jei nereiktų keliauti toliau.
Iš čia vykome į nuostabų tolumoje matomą kalną Corcovado. Važiuojant per naująjį miesto kvartalą, sustojome prie neseniai pastatytos Šv. Sebastijono metropolijos katedros. Tai ultramodernus pastatas, simbolizuojantis ne tik šio miesto gyventojų religinį nusiteikimą, bet ir jų nepaprastus kūrybinių jėgų atspindžius. Šis milžiniškas nupjauto kūgio formos pastatas buvo užbaigtas 1975 metais, vadovaujant architektui Edgar Fonseca. Pastato aukštis 314 pėdų, o grindų diametras 347 pėdos. Katedra talpina 20.000 žmonių. Keturi spalvoto vitražo langai iškyla per visą katedros aukštį. Vidaus vėdinimas vyksta per tūkstančius horizontalių plyšių, kurie kartu daro pastatą optiškai lengvesnį. O aukšti vitražai teikia šviesą ir spalvų kontrastinį žaismą. Apskritai katedra tiek savo dydžiu, kiek ir forma nepaprastai įspūdinga.
Pakeliui į Corcovado sustojome prie paminklo II pasauliniame kare žuvusių brazilų, kuris kartu atstoja ir nežinomo kareivio kapą. Futuristinis paminklo stilius gražiai įjungtas į tropinės augmenijos ir modernios architektūros kvartalą.
Pasiekus Corcovado, autobusas sustojo prie į kalną vežančio traukinėlio stoties, kur vadovas visiems nupirko bilietus pasikelti į kalną. Pajudėjo mūsų dantračiu varomas traukinėlis ir tarp pavėsingų džiunglių linguodamas lipo į kalną. Corcovado kalnas beveik iki viršaus apaugęs tropiniu mišku, kurį čia vadina Parque National da Tijuca. Nepasiekęs pačios kalno viršūnės, visus išlaipino, ir toliau turėjome gerokai dar palypėti laiptais, kol pasiekėm platformą su milžiniška Kristaus statula. Pasiekus kalno viršūnę, mūsų dėmesys nukrypo į Kristų, kuris čia jau keliolikos generacijų laikotarpiu sutinka milijonus ateivių ir turistų, pasiekusių šią šalį.
Įspūdingas statulos dydis ir patraukli forma tiesiog pritrenkia kiekvieną, iš arti ją stebint. Lengva tai suprasti, žinant, jog ji sveria 1145 tonas ir yra 120 pėdų aukščio. Vien galva sveria 30 tonų, tiek pat ir kiekviena ranka. Statula sukurta pagal prancūzų architekto Paul Landowski planus, o jos rankos ir galva nuliedinta Prancūzijoj, o kūnas vietoje. Žinoma, dėmesio centre Rio laiminantis Kristus, bet negalima savo žvilgsnio nukreipti ir nuo pasakiškos panoramos, kuri supa kalną. Čia beribė jūra, įlankos, laivai, ežerai, tolimos ir artimos salos, uolos bei įvairaus aukščio ir skirtingų formų kalnai jungia viską į akiai neaprėpiamą vaizdą. Šio neturinčio sau lygaus vaizdo perspektyva tokia plati, jog sunku čia be galo fotografuoti, nes iš visų pusių neaprėpiami vaizdai neleidžia fotografui susikoncentruoti prie vieno objekto. Įsigiję čia keletą suvenyrų ir pasigrožėję reta miesto panorama, leidomės tuo pačiu traukinėliu į pakalnę. Tačiau grįžtant pusiaukelyje išlipom ir vykome toliau autobusu.
Autobusas riedėjo į pakalnę siauru vingiuotu Tipica tropiniu mišku. Čia tarp tropinių augalų čiurleno upeliai ir plačių žalių lapų fone spindėjo skaisčiai raudoni žiedai. Pakalnėje nuo aukštų uolų į nedidelio upelio baseiną putodamas ir šniokšdamas skubėjo Taunay krioklio vanduo. Graži miško aplinka supo krioklį ir netoli jo esantį restoraną. Trumpai pasigėrėję miško aplinka ir paukščių čiulbesiu, grįžome iš čia autobusu į viešbutį.
Vakare lankėme "Scala”, vieną iš šio miesto naktinių klubų, kur turėjom progos pažinti "Auksinio Rio” naktinio gyvenimo ritmą, išreikštą muzika ir šokiais. Garsios muzikos, rėkiančių spalvų ir fantastinių dekoracijų fone vyko ilga, turiniu įvairi, bet besikartojančiais šokiais gana nuobodi programa. Tai autentiška brazilų programa, su folkloriniu atspalviu, kuris atsispindėjo ritme, šokiuose ir rūbuose. Daugumas šokių vyko samba ritmu, kur gražiai nuaugusios mulatės staigiais ir ritmingais kūno judesiais iššaukė grakštumą, egzotiką ir grožį.
Kitas populiarus brazilų ritmas, laikomas dar nauju šiame krašte, — tai Bossa Nova, kilęs iš paplūdimių aplinkos, kur grakščios cariocos ritmingu žingsniavimu jį iššaukė. Šių ritmų skalėje ir vyko daugumas šokių, atliekamų daugiausia mulačių ir carioca vyrų.
Rio de Janeiro. “Cukraus galvos” kalnas.
Trumpesnė programa gal būtų buvusi efektingesnė ir besikartojančiais šokiais nevarginusi žiūrovų. Be to, per daug garsi muzika ir rėkiantis pranešėjo komiko garsas buvo mums neįprastas, o sceninė laikysena neestetiška.
Šeštadienį turėjome progos susipažinti su tolimesnėm Rio apylinkėm ir tarp tropinių salų laivu paplaukioti vienoje Atlanto įlankoje. Anksti rytą išvykome autobusu gražiuoju Niemeyer keliu su vadovė Gloria, nes Dorio už miesto ribų neturėjo teisės ekskursijoms vadovauti. Keliavome apie porą valandų į šiaurę nuo Rio. Maloni mūsų vadovė, studentė Gloria visu keliu stengėsi mus užimti, aiškindama apie įdomesnes pravažiuojamas vietoves, apie brazilų kasdienį gyvenimą bei jų svarbesnius charakterio bruožus ir net supažindino mus su tipiška brazilų sambo muzika, kurią buvo įrašiusi į kasetę.
Kelias vedė Sao Paulo kryptimi, tik vėliau atsišakojo ir ėjo toliau per aukštumas bei žalias pajūrio lygumas — Costa Verde. Nors arčiau jūros dominuoja ruda uolų spalva, tačiau kiek toliau visur žaliavo bananų miškai, kurie nusitęsdavo aukštai į kalnus. Pakelėje dažnai sutikdavome bananų pardavėjus, kurie didelėm kekėm juos čia laikė pakabintus ant iškeltų karčių.
Apie 40 km už Rio privažiavome nedidelį miestelį Santa Cruz su spalvingais namais ir žaliai dažyta bažnyčia. Į pietus nuo miestelio anksčiau buvo dideli pieno ūkiai, kuriuose dirbo iš Afrikos atvežti vergai. Nuvažiavę iš viso apie 100 km, privažiavom nedidelį žvejų kaimą prie toli nusitęsiančios lagūnos. Čia nuo kranto matėsi eilė iš mėlyno vandens iškilusių salų, tarp kurių plaukiojo aukštais stiebais žvejų laivai, suteikdami šiai ramiai krištolinei vandens aplinkai romantinio žavumo.
Nedideliu žvejų laivu išplaukėm į idiliškai ramią įlanką. Nors tropinio rudens karšti saulės spinduliai smigo tiesiai į mūsų veidus, tačiau jų per daug nejautėm, nes lengvas nuo Atlanto pučiantis vėjelis vėsino jūros orą ir gaivinančiai mus glostė. Pro laivą lėtai slinko tropinės salos, kurių smaragdiniai atspindžiai bangavo vandens paviršiuje. Čia salos atrodė niekeno negyvenamos. Tik kur ne kur matėsi tarp palmių ir plačialapių bananų menki žvejų nameliai ir prie kranto vandens supamas laivelis. Visa melsvoj erdvėj skendėjanti aplinka atrodė, kaip lengva akvarelė impresionistinėj atvirutėj. Toliau, prie horizonto, melsvam rūke pasinėrę stūksojo aukšti kalnai ir žalios salos. Saulė, jūra, mėlynas dangus ir žalios salos taip užburiančiai veikė, jog nė nepajutom, kai priartėjom prie mūsų šios dienos kelionės tikslo. Laivas sustojo prie žalios salos, kurios priekyje švietė gelsvo smėlio pakrantė, o už jos geltonais žiedais pasipuošę medžiai ir lieknos palmės. Atrodė, jog niekas čia negyvena, ir išlipęs iš laivo trumpam momentui pasijutau, lyg Robinzonas toli nuo civilizuoto pasaulio. Tačiau kiek paėjus džiunglių taku, radom čia tropinių lapuočių ir palmių pavėsyje puikią piknikavimo vietą su stalais, suolais ir palmių lapų dengtą pastogę su veikiančiu baru. Kiek toliau virtuvė ir keletas kitų lengvos statybos pastatų. Tai ir visa šios salos "civilizacija”, o toliau amžinai žaliuojantis neįžengiamas džiunglių miškas. Tačiau pirmiausia mūsų dėmesys nukrypo i gelsvą pajūrio smėlį ir jį švelniom bangelėm plaunantį skaidrų jūros vandenį. Tad nieko nelaukus, šokom tuoj į vandenį: vieni paplaukioti, o kiti bent pabraidžioti vėsiame vandenyje. Tačiau gaivinantis vanduo ir vidurdienio tropinė saulė atrodė lyg du nesuderinami malonumai, todėl netrukus reikėjo grįžti vėl į palmių pavėsį. Apie 2 val. čia buvome pavaišinti gardžiais braziliškais pietumis. Be įvairių daržovių ir vaisių buvo du mėsos patiekalai (steikas ir paukštiena) ir žuvis. Aišku, neapsiėjo ir be braziliškų juodų pupų, kurios Brazilijoj sudaro pagrindinį eilinio piliečio maistą. Po pietų dar ilgai gaivinomės jūra, saule ir idiliška šios salos aplinka. Tik saulei gerokai pakrypus į vakarus, atplaukė mūsų laivas, tad reikėjo atsisveikinti su šiuo ramiu žemės rojaus kampeliu.
Į Rio grįžom, lydimi paskutinių gęstančių saulės spindulių, o kai pasiekėm Sheraton, raudonas saulės diskas buvo jau pusiau paskendęs Atlante. Sekmadienio rytą beveik visi mūsų ekskursijos dalyviai išvykome į Sao Paulo. Sakyčiau, būtų nusikaltimas viešėti Brazilijoj ir neaplankyti Sao Paulo lietuvių.
Rio turėjome progos sutikti tik vieną lietuvį A. Gaulią, kuris su žmona vieną vakarą aplankė mus Sheraton viešbutyje. Čia jaukioje parko aplinkoje su mielu svečiu ilgokai kalbėjome ir diskutavome lietuvių išeivių, brazilų ir apskritai pasaulio problemomis beveik iki vidurnakčio.