VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS

29. PAŽINIMAS, NE REGĖJIMAS

     ". .. mums jį apreiškė”.

     Skaitydami šį sakinį, lauktume kitokios jo pabaigos. Pradžioje jo autorius pareiškia, kad Dievo niekas nėra matęs, paskui jis pasako, kad viengimis Sūnus yra jo prieglobstyje, taigi labai arti jo, dėl to lauktume, kad sakinio pabaigoje būtų pasakyta, jog Sūnus mums jį parodė. Tačiau sakinio pabaigoje nekalbama apie Dievo parodymą, o tik apie apreiškimą, t.y. tik apie žinių suteikimą. Dėl ko toks nelauktas susilaikymas?

     Juk Dievo Žodis yra šviesa. Tai yra tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį. Pasaulis per ją yra padarytas. Jeigu iki šiol pasaulis jos nepažino, jeigu dabar ta šviesa ateina į pasaulį, pas savuosius, ir padaro, kad tie savieji būtų gimę ne iš kūno ar vyro valios, bet iš Dievo, tai kodėl ta šviesa neparodo Dievo?

Šv. Mikalojaus bažnyčia. Tai vienintelė lietuvių bažnyčia Vilniuje, kurioje pamaldos būna tik lietuviškai, o kitose — ir lietuviškai, ir lenkiškai.

     Ne be reikalo apaštalas Pilypas prašė Jėzaus, sakydamas: "Parodyk mums Tėvą, ir mums bus gana”. Bet Jėzus Pilypui Tėvo neparodė. Vietoj to jis parodė save, sakydamas: "Kas mato mane, mato mano Tėvą”. Šiame Jėzaus pasikalbėjime su Pilypu, žinoma, pirmiausia aiškėja Jėzaus prigimties tapatumas su Tėvu. Tačiau čia aiškėja ir tai, kad Tėvas yra parodomas žmonėms ne kitaip. kaip žmogiškoje Kristaus išvaizdoje.

     Šis priėjimo būdas prie Tėvo nurodo kelią mūsų mistiniam ir kontempliatyviniam gyvenimui. Ir mes, kaip Pilypas, norėtume matyti Tėvą. Mes, panašiai kaip Kristus, turime Tėvą ir Dvasią, gyvenančius mumyse ir net tam tikra prasme mumyse veikiančius. Tačiau kai mes norime regėjimo, tai išgirstame tą patį atsakymą, kurį išgirdo Pilypas: kas mato Kristų (arba, sakytume, savo artimą), tas mato Tėvą.

     Kodėl yra tokia disharmonija tarp buvimo ir tarp regėjimo? Kodėl mes Dievo neregime, nors jis yra mumyse? Atsakymą galima rasti kad ir Sartre filosofijoje, kuri labai pabrėžia, kad žmogus ir save menkai tepažįsta (Being and Nothingness, 304-307 psl.). Panašiai galima sakyti ir apie mūsų dvasią. Dažnai mes nežinome, kaip Kristus sako, kokios esame dvasios. Reikia nemažų studijų, kad save ištirtume ir nustatytume, kokioje dvasinėje konsteliacijoje stovime. Daugumas net mokytų žmonių niekada tuo nesirūpina. Dėl to visada yra aktualus Sokrato iškeltas uždavinys: pažink pats save!

     Jeigu tik refleksijos keliu galima save pažinti, tai nėra ko stebėtis, kad ne tiesioginiu regėjimu, bet tik atskirų pažinimų derinimu galime pažinti Dievą. Net po to, kai esame paskelbti Dievo vaikais, apaštalo ranka yra tarsi sulaikoma, kad neparašytų Sv. Rašte, jog Jėzus mums parodė Tėvą. Jam buvo leista parašyti tik tai, kad Jėzus jį apreiškė, suteikė apie jį žinių.

     Iškeldami pažinimą vietoj regėjimo dvasiniame gyvenime, mes neneigiame dviejų dalykų. Visų pirma mes nesvarstome pažinimo mokslo ir nė kiek nesipriešiname minčiai, kad žmogus gali pažinti dalykus tam tikru savo dvasios apšvietimu ir kad įrodinėjimai, dedukcijos ir refleksijos yra tik tolimesnis pažinimo proceso vyksmas. Taip pat mes neneigiame galimybės, kad Dievas betarpiškai gali kai ką leisti žmogui pažinti iš gamtinių ir antgamtinių dalykų. Tad neneigiame privataus apreiškimo galimybės. Tačiau norime pasakyti, kad ir pri-298 vatus apreiškimai neparodo žmogui Dievo tokio, koks jis iš tikrųjų yra. Jis jį parodo tik pasinaudodamas žmogiškomis susižinojimo priemonėmis.

     Šį mąstymą galime baigti T.S. Eliot posmu, kuris jį įdeda į Julijos lūpas, besimeldžiančios už moterį, pasirinkusią vienuolinį gyvenimą: "Saugok ją nuo balsų, saugok ją nuo vizijų, saugok ją nuo triukšmo, saugok ją tyloje” (The Cocktail Party, 150 psl.).

30. NEIŠAIŠKINAMAS ŽMOGUS

"Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: 'Kas tu esi?’ ”

     Dažnai žmogui yra keliamas klausimas: kas tu esi? Kartais mes patys sau šitą klausimą iškeliame, norėdami sužinoti, kokia yra mūsų gyvenimo prasmė. Ką reiškia šis mano maišymasis po pasaulį? Kai reikia rasti atsakymą į šį klausimą, tai juo labiau į jį gilinamės, tuo mažiau turinio randame savyje, kuriuo mes galėtume remti visą savo egzistenciją. Atskiri mūsų nusiteikimai ir pasireiškimai ar tikslai, kai į juos atidžiau įsižiūrime, pasirodo, jeigu ir nenuodėmingi ir netušti, tai bent jokiu būdu ne tokie pilnaprasmiai, ant kurių galėtų rymoti atsakymas į klausimą: kas tu esi?

     Dėl tos priežasties, ir tik ta prasme, yra teisingas egzistencialisto Sartre pasisakymas apie save, kaip apie atsitiktinę būtybę: "Aš nesu savo buvimo pagrindas” (ten pat, 308 psl.). Tai teisingas prisipažinimas. Jis yra neigiamas, tai tiesa, bet ir neigiamas atsakymas gali būti teisingas. Kaip mes toliau pamatysime, ir Jono Krikštytojo prisipažinimas taip pat buvo neigiamas: "Aš nesu nei pranašas, nei Kristus, nei Elijas”.

     Tačiau ši buvimo tuštuma, esanti mumyse pačiuose, šaukiasi savo prasmės. Mūsų egzistencija, pasak Sartre, šaukiasi ko nors didesnio. "Buvimas sau pačiam (t.y. kūnas) be paliovos žengia iš tos atsitiktinybės savo paties galimybių kryptimi, bet savyje pačiame jis susitinka tik su nieku, kuris turi būti. Tačiau šis (žmogaus) faktiškumas nesiliauja ieškojęs savęs, ir pats faktiškumas verčia mane suprasti save, kaip visiškai atsakingą už savo buvimą ir kartu kaip visiškai nepateisinamą” (t. p., 309 psl.).

     Žinoma, šis Sartre samprotavimas gerokai primena marksizmą. Pirmiausia į marksizmą jis panašus tuo, kad žmogų visiškai ištuština ir paneria tik atsitiktinybėse, santykiuose ir galimybėse. "Egzistuoti ir būti situacijose yra vienas ir tas pats dalykas” (t.p., 309psl.). Tai yra netoli Lenino mokslo, kuris individą laiko visiškai izoliuotu padaru. Žmogus tuo būdu pasidaro visiškai nepateisinamas. Marksistinė sociologija iš to yra padariusi praktiškas išvadas. Ji su individualiu žmogumi daug nesiskaito. Antra vertus, Sartre stengiasi atsverti savo tuštumos mokslą individualistiniu principu, sakančiu, kad žmogus kuria pasaulį ir sistemą, kurių dalimi yra jis pats.

     Sartre mokslas gali būti mums naudingas, jeigu į jį žiūrime ne kaip į galutinį atsakymą, klausiant, kas yra žmogus, bet kaip į teologijos įvadą. Sartre mano, kad žmogus yra visiškai nepateisinamas, kol jis nėra atsirėmęs į Dievą. Tada jis yra tik apraiška be pagrindo. Jis yra nepateisinamas. Tačiau jis yra būtybė, ieškanti savo prasmės. Jeigu jis yra tik būtybė, paskendusi atsitiktinumuose, t.y. kūniškose apraiškose, tai, kai nori išeiti iš tų atsitiktinumų, randa tik nieką.

     Klausimas, kas yra žmogus, Jonui evangelistui, matyt, buvo aktualus. Jis jį gražiai atidengia, aprašydamas aklai gimusio pagydymą. Jėzaus klausėjai, tartum kokie egzistencialistai, kėlė klausimą, galvodami apie žmogaus nevertumą: "Kas nusidėjo — šis ar jo gimdytojai, kad jis gimė aklas?” Jėzus, į tai atsakydamas, paneigė jų klausimo pagrindą ir drauge iškėlė žmogaus prasmę: "Nei šis nenusidėjo, nei jo gimdytojai, bet kad pasireikštų jame Dievo darbai”. Vadinas, Dievo garbės pasireiškimas žmoguje duoda jam prasmę ir išlaisvina iš tos tuštumos, į kurią žmogus patenka, ieškodamas atsakymo į klausimą — kas aš esu. Kristaus pasakymas, kad žmogus yra Dievo galių pasireiškimas, galioja ne tik aklajam, bet ir kiekvienam žmogui. Jis galioja ne tik kaip proga stebuklui, bet ir kaip natūraliai veikiantis savaimingas veiksnys žmonijoje Dievo garbei paliudyti.

31. MELO GRĖSMĖ RELIGIJAI

     "Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: 'Aš nesu Mesijas!’ ”

     Pagrindinis liudytojo bruožas yra tas, kad jis nebūtų melagis, kad jis būtų teisingas žmogus. Nusikalsti teisingumui yra daug progų, kalbant apie save. Dėl to liudytojas, kuris teisingai kalba apie save, yra patikimesnis liudytojas už tą, kuris apie save teisingai nekalba, kuris savęs teisingai nepristato. Jonas Krikštytojas, didysis Jėzaus liudytojas, save pristato teisingai.

     Matyt, visuomenėje buvo susidariusi pažiūra, kad Jonas Krikštytojas yra Mesijas. Jei tokios pažiūros nebūtų buvę, Jeruzalės vadovaujančių sluoksnių delegacija nebūtų buvusi pasiųsta pas Joną paklausti, ar jis esąs Mesijas. Matyt, Mesijo laukimas tais laikais buvo toks gyvas, kad buvo juo įtarinėjamas pasirodęs kiekvienas ryškesnis asmuo. Be abejo, Jonui buvo reali pagunda pasisakyti, kad jis esąs Mesijas ar bent tautai skirtas mokytojas, ypač dėl to, kad jo skelbiamas dorinis mokslas buvo teisingas. Šios pagundos keliu nuėjo 19-to šimtmečio moralistai, skelbdami, kad dora yra nepriklausoma nuo religijos ir kad užtenka jų aiškinimo klausyti. Dorovė pati savo vertybe gali išgelbėti žmoniją, ypač kad tikėjimo tiesos esančios neaiškios; krikščioniškos bažnyčios esančios suskilusios. Dėl to yra geriau eiti realistinio dorinio susitvarkymo keliu. Religinės pažiūros Jono Krikštytojo laikais taip pat buvo suskilusios. Buvo labai ryškus skirtumas tarp sadukiejų ir fariziejų, kurių pirmieji skelbė dorą mokslą, bet netikėjo mirusiųjų prisikėlimu. Jonas Krikštytojas aiškiai pasisakė, kad jis nėra Mesijas. Tuo jis parodė, kad ir jis laukia Mesijo.

     Kaip yra su mūsų teisingumo dvasia? Ar mes visada atsispiriame pagundai, kai mums priskiriami neturimi titulai? Ar mes nesidangstome svetimais kailiais, suvilioti idėjos patraukliai atrodyti, bet atrodyti ne tokiais, kokie esame. Ar mes, pamokslininkai, nesame suvilioti 19-to šimtmečio moralizmo ir nemanome, kad užtenka žmones išbarti už nedorybes, ar kad užtenka girti dorybes, ir to žmogaus gyvenimui užteks?

     Kai mąstome apie teisingą savęs pristatymą, skelbdami tikėjimą, verta įsidėmėti, ką O. V. Milašius yra pasakęs. Jo nuomone, melas ir bedievystė yra to paties pobūdžio reiškiniai. Melas jam yra "naivus ir juokingas žudikas, kvailas meilės šventenybių profanuotojas. Tarp proto ir jausmo jis kasa neperžengiamą prarają...” Prieš Adomo melą žmogus nežinojo kito pasaulio, o tik malonės ir harmonijos pasaulį. Jis, pilnas pasitikėjimo, gyveno gamtoje, kur viešpatavo grožis.

     Pirmasis žmogus viešpatavo gamtai, būdamas jos draugas ir patikėtinis, Adomo į-žvalgumu ir Orfėjaus žavėjimu. Jo nelaimė buvo ne gyvybės vaisiaus valgymas, bet atsisakymas jį valgyti Meilės akivaizdoje šventojo pažinimu ir pasitenkinimu. Apsvaigęs nuo savo išdidumo ir jėgos, jis surado pirmąjį ne, kai tuo tarpu viskas buvo taip-, kai aplink jį nebuvo nieko kito, kaip teigimas. Ir, užuot bėgęs į Tėvo šauksmą, jis pasislėpė laukinėse žolėse, murmėdamas savo širdyje: "Ko jis iš manęs nori? Ką jis gali dar man pasakyti? Ar aš nesu patyręs amžinybės momento? Ar aš nesu žmogus? Ar aš neturiu būties sąmonės? Argi pagaliau man trūksta tikrumo, kad aš esu Meilė?”

     Apgailėtinas pirmojo melo padarinys buvo tas, kad nedėkingai ir žiauriai pradėjome spręsti apie gamtą, kai tuo tarpu iš mūsų vidaus einanti projekcija, kuri yra vien jausmas, iki šiai dienai vaizduoja ją užburiančią, pilną jėgos ir malonės. Tai atsitiko dėl to, kad žmogus sprendė apie dalykus, esančius natūralioje srityje, klaidingai suprasdamas gėrį ir blogį.