P. DAUGINTIS, S.J.
Iš žmonių, knygų, laikraščių, radijo, televizijos beveik kiekvienam tenka išgirsti įvairių priekaištų prieš Dievą, religiją, dorą, Bažnyčią, kunigus... Tie priekaištai tikinčiam žmogui sudaro nemažai įvairių sunkumų, tuo labiau, kad jie tiesiogiai ar netiesiogiai, daugiau ar mažiau daromi mokslo vardu. Žmogui, net ir mokytam, kartais yra nelengva juos atremti. Mat nelengva susigaudyti ir pastebėti gerai paruoštų žmonių ir propagandistų daromus, puikiai užmaskuotus ir tik iš dalies pagrįstus ar visai nepagrįstus priekaištus. Užtat kyla įvairūs pasaulėžiūriniai sunkumai, abejonės tikėjimu, Bažnyčia, Dievo buvimu ir t.t. Čia stengsimės kai kuriuos priekaištus išsiaiškinti ir atremti.
AR MOKSLAS NEIGIA DIEVĄ IR RELIGIJĄ?
Pirmiausia atsakysime į pagrindinį priekaištą: mokslas yra prieš religiją ir Dievą. Mokslus einantieji ir studijuojantieji žmonės dažnai atsisako Dievo ir religijos, nes mokslas nepatvirtina religijos skelbiamų dalykų. Jis griauna tokius įsitikinimus ir senoviškus prietarus.
Tiesa, kad su daugeliu studijuojančių taip atsitinka, bet taip neturėtų būti. Juk mokslas iš esmės yra nepasaulėžiūrinis. Mokslas nestoja nei prieš Dievą, nei už Dievą, nei už bendravimą su juo (religija). Tai reikia plačiau paaiškinti.
Mokslas yra žinojimas, kuris remiasi pojūčiais, stebėjimu arba patirtimi. Empiriniai arba tikslieji mokslai studijuoja daiktus, gyvus ir negyvus gamtos kūnus. Tokie mokslai yra matematika, fizika, astronomija, biologija, zoologija, anatomija... Kur gyviuose reiškiasi laisva valia, griežtieji mokslai tegali juos studijuoti tik tiek, kiek jie yra galimi pojūčiais patirti, stebėti ar eksperimentuoti. Psichologiniai ir socialiniai mokslai nėra griežtieji mokslai. Tad jie nieko negali neigti ar tvirtinti apie žmogaus dvasią, sielos nemirtingumą ir juo labiau apie pojūčiais visai nepatiriamą antgamtinę būtybę — Dievą.
Bet ar mokslas neskelbia faktų, gamtos dėsnių, įstatymų, ar nesudaro mokslinių hipotezių ir teorijų? Taip, jis tai daro. Mokslinis metodas įgalina studijuojantį geriau, tobuliau pajusti, stebėti ir net eksperimentuoti su patirtiniais objektais. Įgalina juose nurodyti pasikartojimo reiškinius ir kitas savybes. Iš jų nustato tendencijas, apibendrinimus ir net gamtos įstatymus. Užtat sudaro hipotezes apie galimą kūnų ar jėgų veikimą, sudaro teorijas, jungiančias gamtos dėsnius ir hipotezes.
Mokslinis metodas naudojasi indukcija, t.y. eina nuo paskirų patiriamų savybių bei reiškinių prie platesnio jų abipendrinimo (pvz., visi šunes yra mėsėdžiai). Jeigu kiek naudoja dedukciją, išvedimą, tai tik apie atskirus šios grupės individus ar jų savybes (pvz., ir naminis šuo taip pat yra mėsėdis).
Tai yra pirmoji refleksija arba abstrakcija apie patiriamuosius daiktus ar gyvių savybes (pvz., tai šunes, tai mėsėdžiai). Tačiau ši abstrakcija sąmoningai ar nesąmoningai remiasi filosofine (todėl ir pasaulėžiūrine') prielaida, būtent, kad ne tik studijozų patirti ar stebėti paskiri kūnai, gyviai, bet ir kiti į juos panašūs turi tokias pat savybes, veikia lygiai taip pat, nes tokia yra jų prigimtis (šunes maitinasi mėsa). Si prielaida yra ne mokslo apibendrinanti išvada, bet filosofinio galvojimo, antrosios refleksijos ar abstrakcijos pasekmė (pvz., mėsėdiškumas priklauso prie šuns prigimties). Jeigu tokia išvada dar specialiai skelbiama, tai mokslas peržengia savo ribas; taip pat kai savo vardu skelbia kai kuriuos filosofinius dalykus (pvz., sielos nemirtingumą), o ne vien juos priima, kaip būtinus išsireiškimo žodžius (pvz., gamta, būtybė, potencija. . .).
Užtat modernūs mokslai vengia kalbėti apie daiktų, kūnų ir gyvių prigimtį, jų esmines ir neesmines savybes, ar kas jie yra.
Mokslai nurodo tik tai, kaip jie veikia. Jie net nenustato fizikos dėsnių ar astronomijos įstatymų. Juose ir kituose teoretiniuose moksluose tie įstatymai gauna funkcionalinių savybių tarp besikeičiančių veikėjų nusakymo formą (pvz., gazolino dujų kaita, pasikeitus dujų karščiui, tankumui ir tūriui automobilio motoro cilindruose).
Dėl aukščiau minėtų priežasčių daugelis mokslininkų ir jiems artimų filosofų yra sudarę mokslų filosofiją (philosophie of science). Ji siekia tiksliau išnagrinėti bendrus įvairių mokslų naudojamus terminus, žodžius, sąvokas, kategorijas, jų supratimą dabar ir anksčiau, šios ar kitos tautos kalba, pasinaudojant net lingvistinėmis priemonėmis. Yra susidarę keletas mokslų filosofijos srovių, pvz., lingvistinis pozityvizmas, neoempirizmas ir kt. Tebesitęsia ginčai, ar mokslų filosofiją laikyti dar moksline disciplina, ar jau visiškai priklausančia filosofijos sričiai.
Mokslų filosofija neprašoka patiriamosios tikrovės ribų. Ji nieko negali pasakyti apie nepatirtinę arba antgamtinę tikrovę ir Dievą. Mokslas studijuoja pojūčiais patiriamąją tikrovę, naudodamasis prigimtiniu protu. Filosofija taip pat prigimtiniu protu ją studijuoja, stengdamasi abstrakčiai pažinti ir nustatyti jos daiktų, kūnų, gyvių esmę ir paskutines jų buvimo bei veikimo priežastis. Teologija studijuoja antgamtinę tikrovę, pažįstamą tik antgamtiniu, apreikštuoju tikėjimu, panaudodama proto galią. Tad mokslas, filosofija ir teologija turi skirtingus savo objektus, sritis, metodus ir priemones.
Užtat popiežius Jonas Paulius II, pats būdamas mokslininkas ir filosofas, lankydamasis Vak. Vokietijoje 1980 m., teisingai kalbėjo susirinkusiems mokslininkams ir studentams: "Mokančioji Bažnyčia aiškiai pasisakė apie tikėjimo ir proto, mokslo ir teologijos pažinimo skirtingumą. Ji pripažįsta mokslui autonomiją ir laisvę. Mokslas, yra sveikas, garantuotas, negali prieiti prie pažinimo, kuris priešintųsi tikėjimo tiesoms”.
Be abejo, kartais reikia daug teologų ir mokslininkų aiškinimosi ir bendradarbiavimo, kartais reikia turėti kantrybės ir ilgai laukti, kol tas nesipriešinimas paaiškėja. Taip, pavyzdžiui, atsitiko Galilėjaus atveju, kai ir dalis teologų, ir Galilėjus peržengė savojo pažinimo ribas, ar kai darvinizmo šalininkai, skelbdami evoliucijos teoriją, mokslo vardu neigė pasaulio sutvėrimą, Dievą ir propagavo bedievybę.
KŪRĖJĄ DIEVĄ SKELBIA MEDŽIAGINIAI KŪNAI IR GYVIAI
Dievo neigėjai daro priekaištus tikintiesiems, kam jie pripažįsta būtybę, kurios nėra. Tiek Vakarų, tiek Rytų mokslo įstaigose, anot VI. Balkevičiaus, "dar vidurinėje mokykloje moksleiviai sužino, kad materija amžina, todėl pasaulis nėra sukurtas”. Išvada — nereikia Kūrėjo Dievo, ir jo nėra. (Zr. "Jaunimo gretose”, 1984 m. spalio mėn. numeryje VI. Balkevičiaus straipsnį "Ar moki apginti savo pasaulėžiūrą?”).
Jo straipsnyje yra nemaža klaidų ir neteisybių, išreiškiančių tiek komunistų, tiek ateistų, agnostikų ir abejojančių mintis.
Pirmiausia Balkevičius ir kiti klysta ir neteisingai skelbia, kad "materija amžina... amžinumas egzistuoja per laikinumą, visa materija per atskirus daiktus ir objektus”. Čia jis nesąmoningai ar tyčia neatskiria, kad vieni objektai (daiktai, kūnai, gyviai ) egzistuoja konkrečioje tikrovėje, o kiti yra tik žmogaus galvojime (mėsėdiškumas, kietumas, muzika, erdvė) arba tik pažinimo plotmėje.
Per pojūčius turime peilio, stalo, kėdės vaidinius ir iš jų susidarome daikto sąvoką; panašiai ir kūno, gyvio. Tai pirmo laipsnio abstrakcija. Čia abstrakčių sąvokų objektai egzistuoja paskirai konkrečioje tikrovėje: stalas — šis daiktas; šuo — šis gyvis, akmuo — šis kūnas.
Daiktai, kūnai, gyviai arba šie objektai yra apčiuopiami, turi kietumą, atsparumą, tūrį; arba kaip esame įpratę sakyti vienu žodžiu — yra medžiagiški. Taigi refleksuodami apie juos, atitraukdami nuo jų ypatinguosius bruožus, suvokiame jiems bendrą savybę — medžiagiškumą. Taip susidarome medžiagiškumo sąvoką. Tai antro laipsnio abstrakcija. Konkrečioje tikrovėje neegzistuoja toks objektas "medžiagiškumas”. Jis yra tik žmogiškojo žinojimo arba pažinimo plotmėje, yra tik mintis.
Dar toliau galvodami apie medžiagiškus objektus, apie jų "medžiagiškumą”, suvokiame, kad jie visi yra medžiaga arba, naudojant tarptautinį lotynų kalbos terminą, — materija. Tad sąvoka materija yra trečio laipsnio abstrakcija. Nėra tokio konkretaus daikto, ar kūno, ar gyvio "materija”, ir konkrečioje tikrovėje neegzistuoja toks paskiras objektas "materija”. Materija yra tik mūsų pažinime, "egzistuoja” tik pažinimo, o ne konkrečios tikrovės plotmėje.
Užtat pilna žodžio prasme negalima sakyti, kad "materija egzistuoja, ar materija egzistuoja per atskirus daiktus ar objektus” Tai būtų materijos egzistavimo sulyginimas su stalo, akmens ar šuns buvimu; su daikto, kūno ar gyvio egzistavimu. O tai kaip tik Balkevičius ir kiti į jį panašūs nori klaidinančiai įpiršti ir apgaulingai tvirtinti nedaug filosofiškai išsilavinusiam skaitytojui.
Tas pats dalykas yra su jo ir kitų tvirtinimu, kad "materija yra amžina, todėl pasaulis nėra sukurtas”. Kaip matėme, tikra prasme materija neegzistuoja. Ji tik yra pažįstančio žmogaus suvokime arba pažinimo plotmėje. Tad ji neegzistuoja nei per kitus daiktus ar objektus; tad ji neegzistuoja nei laikinai (kaip paskiri daiktai, kūnai), nei amžinai. Nors tiesa, kad laikinumas gali būti suvoktas tik amžinumo atžvilgiu, bet konkrečios tikrovės plotmėje nei laikinumas, nei amžinumas neegzistuoja. Tikrovės plotmėje tik egzistuoja laikini daiktai, kūnai, gyviai, bet neegzistuoja tokios abstrakcijos — arba, kaip Balkevičius rašo, "bendrystė, visuotinybė” — kaip materija, laikinumas, amžinybė.
Ta pati klaida kartojasi ir kituose Balkevičiaus tvirtinimuose: "Prielaida, kad kiekvienas daiktas turi savo priežastį, yra teisinga. Tačiau išvada, kad ir visas pasaulis turi turėti savo priežastį, nors yra logiška, tačiau neteisinga. Pasaulis — juk ne daiktas. Daiktas — atskirybė, o pasaulis — bendrybė... Jeigu atskiri daiktai turi savo priežastį ir yra laikini, tai visa materija, kaip visuotinybė, yra amžina ir negali turėti jokios priežasties”.
Kaip jau anksčiau svarstėme, materija konkrečios tikrovės plotmėje nei egzistuoja, nei ji laikina, nei amžina, nei egzistuoja per kitus daiktus. Todėl negali būti kalbos apie tariamo jos "egzistavimo” priežastį ar "egzistavimą” be priežasties! Materija juk yra tik pažinimo plotmėje. Jos priežastis gali būti tik suvokiantis, abstrahuojantis, pažįstantis žmogus.
Tas pat pasakytina ir apie pasaulį. Juk, anot paties Balkevičiaus, "pasaulis — ne daiktas; daiktas — atskirybė, o pasaulis — bendrybė” arba abstrakcija (III laipsnio). Konkrečioje tikrovėje neegzistuoja toks paskiras objektas "pasaulis”. Tad ir pasaulis tikra žodžio prasme neegzistuoja; tad neegzistuoja nei laikinai, nei amžinai. Užtat negali būti prasmingos kalbos apie jo egzistavimo priežastį. Pasaulis, kaip abstrakcija, yra taip pat tik pažinimo plotmėje.
Žinoma, jei žodžiu "pasaulis” suprantami visi egzistuojantieji daiktai, kūnai, gyviai su savo įvairiomis formomis, jėgomis, energija bei atstumu vienas nuo kito, tai šis konkretus pasaulis tikrai egzistuoja; lygiai taip, kaip konkrečiai egzistuoja "gyvuliai”, imami vietoj karvės, arklio, dramblio, avies ir t.t.
Dar norima įpiršti kita tariamai amžino, be pradžios ir pabaigos, pasaulio egzistavimo racija: "Fizikos mokslas yra nustatęs, kad bendras medžiagos ir energijos kiekis gamtoje nesikeičia, kad joks daiktas ar procesas neatsiranda iš nieko ir nepavirsta nieku; kad materijos ir energijos formos tik gali pereiti į viena kitą. Šio mokslo atskleisti dėsningumai akivaizdžiai liudija materialaus pasaulio amžinumą; kartu parodo, kad religijos tvirtinimai apie pasaulio pradžią ar pabaigą yra nepagrįsti”.
Tačiau vis tiek lieka atsakyti į klausimą, kas yra galutinė priežastis, kad tie daiktai, kūnai, elektronai egzistuoja, kad jie būna ir veikia tokiomis materialinėmis energijos formomis ir pereina iš vienos į kitą. Vis tiek tie daiktai turi turėti savo buvimo, veikimo ir keitimosi priežastį. Jie tai gavo iš kito, iš galutinės priežasties, ir gavo, kada nors, tad turi pradžią, yra laikini; jie gali turėti ir pabaigą, tai priežasčiai nustojus palaikyti juos buvime ir veikime; sakytume, šiek tiek panašiai, kaip, atėmus elektros srovę, pasibaigia šviesos, motorų ir aparatu veikimas; pūva šaldytuvuose daržovės, mėsa...
Po šių svarstymų atpuola ir ateistų klausimas, ir bedievių priekaištas: "O iš kur atsirado Dievas? Ir jeigu Dievas gali egzistuoti be priežasties, kodėl be priežasties negali egzistuoti materija?!”
Jau anksčiau minėjome, kad materija konkrečioje tikrovėje tikrąja žodžio prasme neegzistuoja, o tik yra žmogaus galvojimo terminas. Tad nėra ko kalbėti apie materijos egzistavimą be priežasties.
O Dievas egzistuoja ir gali egzistuoti be priežasties. Filosofiškai (ne moksliškai ar teologiškai) kalbant, čia Dievas yra suprantamas kaip galutinė, konkreti priežastis, kaip gyvenanti priežastis, kurios dėka egzistuoja laikini daiktai, kūnai, gyviai.
Kadangi ši galutinė priežastis savo buvimo negauna iš kito, iš kitos būties, tai ši būtybė ją turi pati savyje, t.y. būtis savyje.
Be to, tie daiktai, kūnai, atomai, gyviai ir jų tarpusavio santykiai yra tokie sudėtingi, nuostabūs, tikslingi, tai ir jų galutinė egzistuojanti priežastis turi būti labai protinga būtybė.
Trumpai viską susumuojant, galima pasakyti, kad konkrečioje tikrovėje egzistuoja sudėtingi daiktai, tikslingi kūnai, nuostabūs gyviai, kurie neturi patys savyje tokio nuostabaus savo buvimo ir tikslingo veikimo priežasties; tad turi egzistuoti tokia priežastis, protinga būtybė, kurią paprastai vadiname Dievu, Kūrėju. Taigi, vaizdingiau sakant, Kūrėją Dievą skelbia medžiaginiai kūnai ir gyviai. Kadangi ši Būtybė yra visai skirtinga nuo visų kitų būtybių, tai ji nėra žmogaus pojūčiais patiriama, nėra patirtinė būtybė; ji yra peržengusi mūsų patirtį, yra transcendentinė būtybė. Ji yra virš visų gamtinių būtybių — antgamtinė būtybė, Dievas.
Užtat konkrečiai, asmeniškai Dievą pažinti tegalima antgamtiniu pažinimu, t.y. pačiam Dievui save apreiškiant ir įgalinant žmogų tikėjimu priimti tą apsireiškimą. Tokių Dievo apsireiškimų ir apreikštų dalykų protiniai svarstymai vadinami teologija. O mokslas remiasi pojūčių patyrimais ir tyrinėja patirtinę tikrovę. Tad apie pojūčiais nepatiriamą antgamtinę tikrovę, Dievą, antgamtinius arba religinius dalykus mokslas negali nieko pasakyti — nei jų patvirtinti, nei jų neigti.