JUOZAS KRIAUČIŪNAS

     Prieš svarstant darbo palaimą, reikia žinoti, kas yra darbas. Lietuvių enciklopedija sako, kad darbas plačiausia prasme yra žmogaus veikla, siekianti kurios nors gėrybės pagaminimo. Darbą galima apibūdinti ir kitaip — tai naudingo tikslo siekiąs žmogaus triūsas.

     Siaura prasme darbas yra žmogaus fizinės pastangos gaminti gėrybes. Platesne prasme darbui priklauso ir protinės pastangos, nes ir jų reikia gaminant žmogaus gyvenimui reikalingas gėrybes. Dėl to yra fizinis ir protinis darbas. Bet ribos tarp jų pravesti neįmanoma, nes fizinis darbas reikalauja daugiau ar mažiau protinių pastangų, o protinis darbas dažnai surištas ir su fiziniais veiksmais.

     Aukščiau minėtas darbo aptarimas yra filosofinis. Pagal tokį aptarimą visoks mankštinimasis, žaidimai, nors reikalaują ir daug fizinių bei protinių pastangų, nepriklauso prie darbo. Taip pat prie šitaip aptarto darbo nepriklauso nei gėrėjimasis ir vertinimas kitų atliktų darbų, pvz., gėrėjimasis meno kūriniais ir jų vertinimas. Bet tai neteisinga, nes žaidimai, sportas yra darbai, kaip ir aukščiau darbui priskirtos pastangos bei veikimas. Šitoks darbo supratimas yra biologinis.

     Darbuotis gali tik gyvi tvariniai. Paukštis suka lizdą, peri vaikus, žmogus kasa duobę, kompiuterio pagalba skaičiuoja satelito orbitą ar savo galvoje sukuria planą romaną parašyti — tai vis biologiškai suprantamo darbo pavyzdžiai. Tačiau nukrintant meteorui ir žemėje išmušant plačios apimties duobę, prisipildančią vandens ir ten darantis ežerui, tie vyksmai nelaikomi darbu. Bet užtvankos vandens kritimas ir elektrą gaminančios mašinos sukimas yra darbai, nes jie žmogaus pajungti, ir jam atlieka darbą. Biologiškai kiekvienas gyvio, tai ir žmogaus, judėjimas ir veikimas yra darbas.

Vilniaus universiteto aula su vargonais — vertingas lietuviškojo klasicizmo paminklas.    Juozo Polio nuotr.

     Darbo kilmė yra dvejopa: religinė ir biologinė. Pirmieji Aukščiausiojo sukurti žmonės buvo apgyvendinti rojuje, kur jie buvo viskuo aprūpinti ir jiems nereikėjo jokių pastangų, t.y. darbų, savo gyvybei ir gyvenimui apsaugoti ar lengvinti. Bet Adomui ir Ievai nusidėjus, jie buvo išvaryti iš rojaus ir jiems buvo pasakyta: "Sunkiu darbu pelnysi... ir savo veido prakaitu valgysi duoną”. Jiedu turėjo pradėti dirbti. Biologinė darbo kilmė yra pirmo atsiradusio gyvio, tai ir žmogaus, pastangos išlikti gyvam ir lengvinti savo gyvenimą bei užtikrinti savo egzistenciją palikuoniais. Visa tai vertė ir verčia žmogų (ir gyvį) judėti, galvoti, sprendimus daryti, dėti pastangų gyvenimui kenkiančius sunkumus šalinti. Plačia prasme gyvenimas yra gyvio ir žmogaus kova už būvį; o kova reikalauja darbo.

     Tarp gyvio ir žmogaus kovos už būvį yra skirtumai. Žmogaus kova už būvį normuojama moralės principų, įdiegtų žmoguje Aukščiausiojo, arba bent žmogiškosios prigimties. Gyvis, kad ir darbą atlikdamas, daro tai instinktyviai, žmogus — sąmoningai. Pvz.: žmogus, pasistatęs pastogę, ją apdengia stogu, kad apsisaugotų nuo oro atmainų, bet jokiam paukščiui neateina į galvą apsaugoti savo lizdą stogu.

     Žmogus (ir visi gyviai) nuo jo pradžios pasaulyje vengė ir vengia darbo, ypač ilgiau užtrunkančio, daugiau jėgų, fizinių ir protinių, pareikalaujančio. Ir kai tik jis galėjo, tai darbui atlikti naudojo ir naudoja ne tik aplinkoje pasitaikančius reikmenis (buomą, dinamitą, mašiną), gamtos jėgas (vandenį, vėją) gyvulius (šunį, arklį), bet, jei gali, ir kitus žmones (vergus, žmonių ir jų grupių vadovų priverstus ar samdytus pavaldinius ir pan.).

     Nuo to laiko, kai žmogui reikėjo pradėti dirbti, jis darbą pradėjo laikyti gyvenimo bausme, net prakeikimu. Bausmę sumažinti ar iš jos išsisukti ir prakeikimo išvengti, reikia išvengti darbo arba bent kuo mažiausiai dirbti. Šitą pažiūrą, kad darbas yra bausmė ir prakeikimas, pasisavino daugelis fundamentalistų, taip pat aukštesnysis luomas ir turtingesnieji. Kad stipriau darbo vengimą pagrįstų, jie suranda Šventraščio posakius, kuriais Dievas žmogų prakeikė ir nubaudė darbu. Pagal juos, nedirbant darbo, ypač fizinio, išvengiama bausmės ir prakeikimo. Bet naudotis kitų darbo vaisiais jie neatsisako. Tai įrodymas, kad darbas reikalingas.

     Darbas yra ne tik kiekvienam žmogui reikalingas, nes užtikrina žmogaus egzistenciją, bet yra ir palaima.

     Gimęs gležnutis žmogus auga ne tik kūnu, bet judesiais. Darbu jis stiprina savo raumenis ir širdį, išplečia plaučius, įpranta maitinimo ir nereikalingų medžiagų šalinimo organus naudoti laikotarpiais, ne nuolat, kad liktų laiko džiaugtis patogumais ir gerai jaustis. Tuo pačiu jis lavina savo protą, kad spręstų apie judesių ir darbo tikslingumą, kad jam sudarytų tam tikrų lengvatų, patenkintų jo norus ir didintų gyvenimo patogumus. Visa tai yra gyvenimo mokykla, kurioje žmogus mokosi visą savo gyvenimą. Bet be jos yra ir kitos, žmonių įsteigtos, mokyklos, nuo vaikų darželio ligi aukščiausių mokslo įstaigų, kuriose žmogus pasiruošia lengvinti savo ir kitų žmonių gyvenimą.

     Subrendęs žmogus pats sprendžia ar vykdo kitų sprendimus, savo noru ar prievarta atlieka tam tikrus darbus, kad galėtų užtikrinti savo ir artimųjų bei palikuonių pragyvenimą. Tokiu būdu jis dirba fizinį ar protinį darbą. Jei tai daugiau protinis darbas, tai stengiasi bent dažnais laikotarpiais daryti kai ką fiziškai, pvz.: dirbti ką nors apie namus, sode ar darže, arba bent gimnastikuoti, sportuoti, mankštintis, kad kūnas nesuglebtų, kad fizinės jėgos neišsektų. O protui stiprinti jis skaito, galvoja, vertina aplinkos įvykius, palygina, krauna į atmintį savo ir kitų pasiektus patyrimus ir kuria nuo mažų dalykų ligi nepaprastų, stengiasi ir keičia aplinkos įvykius. Nenaudojamas protas taip pat nyktų, kaip ir nepakankamai naudojamas kūnas.

     Žmogui senstant, jo fizinis ir protinis pajėgumas palengva mažėja, ir jis darosi mažiau pajėgus, negu būdamas pilname brandume. Bet tą pajėgumo mažėjimą jis dažnai gali sulėtinti, jei nori ir stengiasi. Fizinį pajėgumą palaiko darbas, į kurį įskaitoma sportas, gimnastika, bėgiojimas, vaikščiojimas ir pan.; protinį pajėgumą palaiko protinis darbas (paminėtas rašinyje anksčiau). Tiesa, vyresnio amžiaus žmogus turi santaupų ir iš to jis dažnai gali gyventi be darbo, laiką leisdamas supamoje kėdėje, bet tai jam neina į sveikatą. Be darbo silpsta jo fizinės ir protinės jėgos, o nuo to menkėja visa sveikata.

     Fizinis darbas stiprina ir palaiko kūno raumenų stiprumą, mažina galimybę nutukti, stiprina širdį, gyvina kraujo apytaką, padeda virškinimui ir medžiagų apykaitai kūne, nuvargina. Nuvarginimas, ypač fizinis, teikia gerą poilsį. Protinis darbas palaiko jo protines galias, trumpina laiką galvoti tik apie save, apie savo kūno ir sveikatos reikalus. Atsimintinas senovės graikų posakis: sveikame kūne, sveika dvasia (protas).

     Nuolatiniai fiziniai ir protiniai darbai ugdo ir palaiko kūno ir dvasios sveikatą. Jie būtini visokio amžiaus žmonėms, taip pat ir vyresnio amžiaus, jei jie nori palaikyti geresnę sveikatą. Tiesa, darbai turėtų būti pritaikyti žmogaus pajėgumui, ne per sunkūs, kad nepakenktų sveikatai.

     Visiems žinoma, kad sveikata yra žmogaus didžiausias turtas. Išugdyti, turėti ir palaikyti tą turtą yra tam tikros laimės pasiekimas, kas sudaro žmogaus gyvenimo bent dalinę palaimą.

     Kad darbas yra palaima, turime Kristaus pavyzdį. Jis nuo jaunų dienų ligi subrendimo amžiaus dirbo dailidės darbą. Tuo laiku jis, kaip žmogus, žinoma, mokėsi ir gyvenimo patirties. O išėjęs skelbti Evangelijos, nors tai buvo protinis darbas, daug daug keliavo, ypač vaikščiojo, nueidamas į tolimas vietoves. Jis pasirūpino savimi, savo mokiniais, rūpinosi artimųjų ir visų žmonių gerove, net savo gyvybę atidavė už žmonių amžiną laimę.

     Visas žmogaus gyvenimas, nuo gimimo ligi mirties, yra biologiškai ne tik surištas su darbu, bet ir skirtas darbui — fiziniam ir protiniam. Nuo žmogaus amžiaus, jo fi-žinių ir protinių galių priklauso darbo apimtis. Augančiam žmogui reikia darbų, kurie pamažu ugdo jo fizines ir protines galias. Suaugęs žmogus yra pajėgus dirbti visokį darbą. Bet ir senatvė neleidžia žmogui likti be darbo, žinoma, pagal išgales. Taip jaunystė yra pasiruošimas darbui, subrendimas — našus darbas, teikiąs ne tik tam laikui, bet ir ateičiai gyvenimo užtikrinimą, o senatvės darbai — kad pajėgumo laiku darytų darbų pasekmėmis būtų galima ne tik pasidžiaugti pačiam, bet pradžiuginti ir kitus žmones, ypač artimuosius ir palikuonis, lengvinant jų gyvenimą. Tą palengvinimą reikia daryti ne tik materialinėmis gėrybėmis, bet ir savo dalyvavimu bei darbais, pvz.: šeimoje vaikų priežiūra, padėjimas bet kur ligoniams, žmonėms padedančių organizacijų veikloje ir pan.

     Kas vengia darbo, prasikalsta trejopai: sau, žmonėms ir kūrėjui Dievui. Nusideda sau, nes neatlieka Dievo ar gamtos jam skirtų uždavinių, negamina savo gyvenimui reikalingų dalykų. Prasikalsta kitiems žmonėms, nes nedirbdamas naudojasi kitų žmonių darbu pasiektomis gėrybėmis, pats nieko neduodamas. Jis yra kitų išnaudotojas. Žmogus nedirbdamas nusideda Aukščiausiojo valiai (bei gamtai), nes nepadeda gaminti gėrybių, kurios gali padėti lengvinti visų žmonių gyvenimą, užtikrinti dabartį ir ateitį. Toks žmogus laužo įsakymą mylėti savo artimą, leisti kiek galima didesniam skaičiui žmonių žemėje pajusti gėrį ir teikti galimybę vykdyti Kūrėjo valią.

     Darbas yra palaima, nes jis neša palaimą.