Redaktorius
Konkurse dalyvavo 36 jaunuoliai: 21 mergaitė ir 15 berniukų. Premijas laimėjo 1 berniukas ir 9 mergaitės. Konkursui buvo paskirtos 3 temos: 1. Moterų kova už lygias teises. 2. Dėl ko jaunimas nutolsta nuo religijos? 3. Iš kur kyla vaikų nesusipratimai su tėvais?
Daugelis manė, kad daugiausia jaunimas rinksis trečiąją temą, bet buvo staigmena, kai 16 jaunuolių (10 mergaičių ir 6 berniukai) pasirinko antrąją. Tai įrodymas, kad jaunimas domisi religija, apie ją galvoja, bet jaučia, kad yra visokių neaiškumų ir problemų. Gal svarbiausia nuo religijos atšalimo priežastis yra iš dalies tingėjimas, iš dalies laiko stoka, ypač pradėjus lankyti universitetą. Juo daugiau apleisi religijos praktikavimą, juo labiau nuo jos tolsi. Gal pirmą kartą apleidus mišias ar kurią kitą religijos praktiką, tave grauš sąžinė, bet antrą kartą jau mažiau jausi sąžinės priekaištą, trečią kartą dar mažiau, kol pagaliau ji visiškai nutils, ir tu stengsiesi save įtikinti, kad nėra jokios prasmės dalyvauti mišiose, kad jos neįdomios, kad nieko iš jų negauni. Bet reikia žinoti, kad tiek iš jų gausi, kiek ateidamas atsineši, kiek esi pasiruošęs, kiek sugebi suprasti jų reikšmę ir vertę.
Temą apie vaikų nesusipratimus su tėvais pasirinko 13 jaunuolių: 8 mergaitės ir 5 berniukai. Čia žinoma, svarbiausia nesutarimo su tėvais priežastis yra tas garsusis kartų atotrūkis (generation gap). Bet jaunimas, atrodo, supranta, kad taip visuomet buvo ir taip bus; kai jie užaugs ir turės savo vaikų, bus ta pati problema. Jeigu ir tėvai, ir vaikai tai gerai supras, tai tarp jų įtampa nebus tokia didelė, problemos bus daug lengviau išsprendžiamos.
Apie moterų kovą už lygias teises pasirinko rašyti 7 jaunuoliai: 4 berniukai ir 3 mergaitės. Įdomu, kad šiuo klausimu labiau susidomėjo berniukai negu mergaitės. Beveik visi sutiko, kad moterys turi turėti tas pačias teises, kaip ir vyrai, bet kažin ar jos norėtų turėti ir tas pačias pareigas...
Jau esame išspausdinę "Laiškuose lietuviams” visus premijuotus rašinius. Jeigu premijų fondas būtų buvęs didesnis, gal būtume premijavę ir daugiau rašinių, nes buvo neblogų. Kadangi tų rašinių buvo gana daug, tai jų visų ištisai negalėsime spausdinti, bet paimsime iš įvairių straipsnių charakteringesnes mintis. Ištisai spausdinti gal ir dėl to nebūtų naudinga, kad kai kurios mintys kartojasi. Šiame numeryje pateiksime konkurse dalyvavusių mergaičių mintis apie jaunimo nutolimą nuo religijos. Kitame numeryje bus berniukų pasisakymai.
DĖL KO JAUNIMAS NUTOLSTA NUO RELIGIJOS?
Danutė Penčylaitė. Mes visi gyvename tokioje aplinkoje, kur viskas yra leidžiama. Religija žmogų suvaržo, o jaunimas dabar nenori būti suvaržytas. Kai vaikai maži, tėvai siunčia juos į katalikiškas mokyklas, veda į pamaldas. Kai jie dar jauni, klauso tėvų ir tiki tuo, ką tėvai sako. Vėliau, kai vaikai užauga, jie išeina į pasaulį ir jiems daugiau rūpi, ką draugai daro, ką apie juos galvoja. Jie nustoja eiti į bažnyčią ir melstis.
Dabar yra visokių filmų, kuriuose rodo viską beveik priešingai, ką tėvai per daugelį metų mokė. Televizijos programos tvirtina, kad daug kas leidžiama, smagu ir tinkama, nors vaikai buvo išmokę, kad taip iš tikrųjų nėra. Iš televizijos vaikai išmoksta, kad šaudyti ir žudyti nėra jau taip bloga, kad abortai yra reikalingi, kad paleistuvavimas nėra joks nusikaltimas moralei.
Tada kyla konfliktas — religija jiems sako viena, o aplinka siūlo visai ką kita. Daugelis knygų ir žurnalų taip pat rašo panašiai, kaip rodoma ir aiškinama televizijoje. Jaunimas skaito ir tiki. "Rock stars” tampa jaunimo herojais. Jaunimas jais seka ir juos pamėgdžioja, bet tų "herojų” gyvenimas dažnai būna nemoralus.
Man atrodo, kad jaunimas turėtų daugiau vartoti protą, stengtis būti individais, o ne sekti kitais ir juos pamėgdžioti. Reikia išmokti atskirti gėrį nuo blogio. Labai svarbu, kad vaikas gautų tvirtą religinį pagrindą iš namų, kad tėvai ir vėliau nenustotų rūpintis jaunuolio gyvenimu.
Religija svarbi ne tik vaikams ir seniems žmonėms, ji labai svarbi ir jaunimui. Religija žmogų formuoja ir padeda išlikti doru, kilniu asmeniu. Be religijos pasaulis būtų tikros džiunglės!
Andrytė Giedraitytė. Aš esu katalikė ir manau, kad visuomet pasiliksiu. Mano tėvai ir seneliai taip pat yra katalikai. Aš tvirtai tikiu ir labai savo širdyje myliu Dievą, nors savo elgesiu gal ne visuomet tai parodau. Man kartais nesuprantama, dėl ko kai kuriems jaunuoliams taip sunku tikėti ir pripažinti Dievą. Jiems kyla įvairiausių klausimų, į kuriuos neranda atsakymų. Dėl ko Dievas leidžia karus ir kitokias nelaimes? Dėl ko jis dažnai neišklauso mūsų maldų? Dėl ko Dievas nepadaro, kad mūsų tėvynė būtų laisva? Trunka daug laiko, iki paaiškėja šie klausimai. Žinoma, didelę įtaką jaunimui turi tėvai. Kartais vaikai mato, kad tėvai nesilaiko tikėjimo reikalavimų ir vis tiek yra "geri katalikai”. Vaikai girdi, kaip tėvai blogai kalba apie juodžius ir žydus, o Kristus liepia visus mylėti. Tai kieno klausyti? Vaikai kartais susimaišo, nežino, kaip elgtis, ir pagaliau visai nutolsta nuo tikėjimo. Kartais tėvai per daug juos verčia eiti į bažnyčią, tai vaikams kyla pasipriešinimas. Norint tikėti ir rasti atsakymus į visokius klausimus bei neaiškumus, reikia turėti aiškią pasaulėžiūrą, žinoti kokia yra pasaulio ir žmogaus gyvenimo prasmė, dėl ko Dievas sukūrė pasaulį ir mus.
Dalytė Navickaitė. Nuo pat mažens mes esame mokomi tikėti, laikytis Dievo įsakymų ir melstis. Po keleto metų jaunimui tai nusibosta, jis pradeda galvoti, kad gal nėra Dievo, tai nereikia nė melstis. Vaikams nusibosta klausyti tėvų, jie stengiasi pasipriešinti. Jeigu jaunuolis ir tiki, kad yra Dievas, tai jis dažniausiai susikuria savo tikybą ir ją praktikuoja taip, kaip jam geriau atrodo. Jis mano, kad nėra reikalo eiti į bažnyčią, nes melstis ir Dievą garbinti galima visur. Jis nustoja eiti išpažinties, nes mano, kad kunigas negali atleisti nuodėmių, nes jis yra toks žmogus, kaip ir visi kiti. Dabar jaunimas turi daugiau laisvės, negu buvo pirmiau, tai jis ir stengiasi ta laisve pasinaudoti.
Andrytė Nelsaitė. Beveik visi žmonės, kurie priklauso kokiai nors religijai, eina į bažnyčią. Kiekvieną sekmadienį aš matau bažnyčioje nemaža jaunimo. Gerai, kad jie eina į bažnyčią, bet jie ten labai pasyviai laikosi, mišiose aktyviai nedalyvauja, kalbasi su tėvais ar draugais, žvalgosi į visas puses arba nuobodžiauja. Kai eina Komunijos, matyti, kad jie nėra susikaupę, neturi reikiamos pagarbos. Jie atvažiuoja į bažnyčią tik atlikti pareigos, tik dėl to, kad ir tėvai važiuoja. Dievas jiems visai nerūpi.
Dažnai jaunimą nuo religijos nutolina blogi draugai, kurie vaikščioja, apsikabinėję kaklą grandinėmis, išsidažę plaukus žaliai ar mėlynai. Tokie draugai dažnai pasijuokia iš religijos, tai jaunimas nori prie jų prisitaikyti ir kartu su jais pradeda juoktis iš religijos.
Bet gal didžiausia problema yra ta, kad tėvai nuo pat mažens neišmoko pakankamai vaikų apie Dievą ir religiją. Tėvai mano, kad vaikas dar yra mažas ir nieko nesupras, Tokiu būdu vaikai pripranta gyventi be religijos, o kai užauga, jiems viskas neįdomu. Religijos vietą užima draugai ir materialiniai dalykai.
Nida Gedgaudaitė. Gal jaunimas svarbiausia nutolsta nuo religijos dėl to, kad tėvai per daug juos verčia būti gerais krikščionimis, melstis, eiti į mišias. Mes turėtume eiti į mišias savo noru, niekieno neverčiami. Aš tikiu į Dievą, bet nematau reikalo kalbėti maldas visuomenei. Aš manau, kad geriau bendrauti su Dievu, kai esi vienas; kada turi laiko, kitų netrukdomas, pergalvoti savo jausmus ir idėjas.
Gal kartais jaunimas tik dėl to sako, jog netiki, kad draugai netiki, kad yra draugų spaudžiamas, verčiamas neiti į bažnyčią. Bet jaunimas nutolsta nuo religijos gal ir dėl to, kad mažai ką žino apie religiją. Tėvai turėtų jau nuo mažens vaikus mokyti. Jeigu vaikai nežino, kas yra religija, tai tėvų vertimas eiti į bažnyčią juos tik erzina. Leiskite mums subręsti, tada pamatysite, kad mes eisim į bažnyčią savo noru.
Tara Barauskaitė. Jaunimas nutolsta nuo religijos dėl įvairių priežasčių. Paminėsiu kelias. Jaunuoliai neina į bažnyčią, nes sekmadieniais nori ką kita daryti. Jie nori būti populiarūs, nenori būti kitų draugų išjuokti. Jaunuoliui sunku tikėti, nes Dievas yra nematomas, jis yra dvasia. Kai kurie gal neina į bažnyčią ir dėl to, kad, einant į bažnyčią, reikia gražiau apsirengti. Jiems tai nepatinka.
Pirmiau kartais aš galvodavau, kad man nereikia eiti į bažnyčią, nereikia galvoti apie religiją, nes esu dar tik vaikas, kai užaugsiu, tada pradėsiu rūpintis religija. Dabar matau, kad tai labai klaidingas galvojimas. Mes turime mylėti Dievą dabar, kai esame jauni. Jeigu nemylėsime dabar, kažin ar jį pamilsime vėliau. Mes turime susidomėti religija, nes jeigu ši problema nebus išspręsta dabar, tai iš mūsų užaugs daug pagonių. Dievas turi būti mylimas ir suaugusiųjų, ir vaikų.
Redakcijos prierašas. Šie jaunų mergaičių pasisakymai gal bus ne tiek naudingi vaikams, kiek suaugusiems: tėvams, auklėtojams, tikybos mokytojams. Šiuose pasisakymuose galima pastebėti nemaža klaidų. Jaunimo religijos supratimas yra labai miglotas. Gal svarbiausia tai, kad tėvai nesistengia nuo pat ankstyvos vaikystės įkvėpti vaikams Dievo meilės ir geresnio religijos (t.y. santykių su Dievu) supratimo. Iš šių pasisakymų auklėtojams bus aiškiau, į ką jie turi kreipti ypatingą dėmesį, kalbėdami vaikams apie religiją.