Spausdinti

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Lietuviai, kaip ir kitų tautų žmonės, šventes visuomet mėgo ir tebemėgsta. Dabar, kai mūsų gyvenimas yra įvairesnis ir prabangesnis, didžiosiosios šventės tiek daug nesiskiria nuo paprastesnių šventadienių. Senovės lietuvio kaimiečio gyvenime šventės buvo labai laukiamos, nes jos suteikdavo įvairumo, progos atitrūkti nuo sunkių kasdieninių darbų, geriau pavalgyti, gražiau apsirengti, pasižmonėti. Šventėms žmonės iš anksto ruošdavosi, nes jos buvo maloni atgaiva monotoniškame kaimo gyvenime.

     Didžiausia žiemos šventė, be abejo, yra Kalėdos—Kristaus užgimimo paminėjimas. Tiesa, senojoje Lietuvoje jos nebuvo taip iškilmingai švenčiamos, kaip Velykos, kurias žmonės laikė svarbiausia metų švente, bet ir Kalėdos, kartu su Kūčiomis, sudarė turtingą lietuviškų papročių ir tradicijų komplektą.

Kompiuterio programuotojas Sy Klausner ir Lietuvių katalikų religinės šalpos iždininkė Marijona Skabeikienė sustatė lietuvišką šriftą IBM kompiuteriams.

     Kalėdoms ruoštis pradedama keturias savaites prieš gruodžio 25 d. — su advento pradžia. Seniau adventas buvo rimties ir susikaupimo metas, nors ir ne taip suvaržytas pasninkais ir maldomis, kaip gavėnia. Advente buvo susilaikoma nuo viešų pasilinksminimų, pasišokimų, dainavimo. Dar mūsų senelių laikais Lietuvoje advento metu niekas nekeldavo vestuvių, nebent būtino reikalo atveju, bet tuomet vestuvės būdavo labai kuklios ir privačios (juk nėra kuo didžiuotis, kad jaunoji laukiasi pavainikio!).

     Žinoma, jaunimas atrasdavo progų ir advento metu maloniai praleisti šventadienius, užsiimdamas įvairiais žaidimais, palydimais specialiomis dainomis, juokaudamas, kartais giedodamas advento giesmes ir pan. Pagrindinė advento sekmadienių žymė — ankstyvosios mišios, vadinamos rarotomis. Šios mišios turėjo ypatingas apeigas, ir žmonės stengdavosi visus keturis advento sekmadienius nueiti į rarotas (nors dėl to reikėjo keltis dar gerokai prieš saulėtekį ir dideliame šaltyje keliauti kelis kilometrus, dažnai jau per pusnynus, į parapijos bažnyčią).

     Jeigu Kalėdos Lietuvoje buvo laikomos didele bažnytine švente, tai Kūčios buvo daugiau šeimyninė šventė. Sakoma, kad kūčių vardas kilęs iš gudiško žodžio "kutja”, reiškiančio įvairių grūdų košę, sumaišytą su medumi ir aguonomis. Tą košę ir jos pavadinimą lietuviai iš gudų pasiskolinę dar senojo tikėjimo laikais, o galbūt šis žodis yra indoeuropiečių prokalbės liekana, bendra ir gudams, ir lietuviams. Kai kuriose Lietuvos vietose aiškinama, kad kūčios kilusios iš žodžio "kūtė” (tvartelis), nes kūtėje Kūčių naktį gimęs Jėzus.

     Kūčių diena, vakaras ir naktis yra surišta su daugybe tradicijų, papročių, prietarų ir burtų. Šeimos nariai stengiasi susirinkti po vienu stogu ir kartu valgyti kūčių vakarienę. Net mirusieji toje vakarienėje dalyvauja, nes jiems paruošiama vieta prie kūčių stalo, kaip ir gyviesiems. Tuščia vieta taip pat paliekama tiems, kurie tą vakarą, negali kartu su kitais šeimos nariais kūčias valgyti. Tos tuščios vietos prie stalo suteikia susirinkusiems šeimos nariams tam tikro susikaupimo ir net liūdesio. Ypač senesnieji vis pagalvoja: "Ar kitoms kūčioms ir man bus palikta tik tuščia vieta prie stalo...” Tačiau kūčių vakarienė nėra tik šiaip koks šeimos suėjimas ar balius, o šventa apeiga, todėl rimta, iškilminga nuotaika yra ne tik reikalinga, bet net būtina.

     Kūčių vakarienei taip pat būtini pasninko valgiai. Ne dėl to, kad tai įsako Bažnyčia (jau senokai pasninkas Kūčiose yra Bažnyčios panaikintas), bet todėl, kad tai yra labai svarbi lietuviška tradicija. Tą kūčių vakarienės tradiciją dabar Lietuvoje stengiasi visiškai išnaikinti bolševikai, uždraudę švęsti Kalėdas, o visas iškilmes dirbtiniu būdu suvertę Naujųjų Metų dienai. Išeivijoje, kur jokio draudimo nėra, mes sava valia krauname ant kūčių stalo kumpius, šaltienas, kalakutus ir vis tiek drįstame tą puotą vadinti "lietuviškomis, tradicinėmis kūčiomis”. Tą pat galime pasakyti ir apie įvairius nemėsiškus valgius, "pataisančius” per prastus kūčių patiekalus, pvz. šviežias daržoves, uogas, egzotiškus vaisius, austres, vėžiukus (shrimps”) ir t.t., o taip pat išrikiuotus įvairiausių gėrimų butelius.

     Tradiciniai kūčių valgiai yra: įvairiai pagamintos silkės, keptos, virtos ar kitaip paruoštos žuvys, troškinti rūgštūs kopūstai su grybais ar be jų, virtos arba keptos su lupynomis bulvės, marinuoti, džiovinti (pagaliau net ir švieži) grybai, prėskučiai ("šližikai” su aguonų pienu, juoda duona, spanguolių kisielius, mišrainė ("vinigretas”) paruošta iš džiovintų žirnių, pupelių ir kitokių tradicinių žiemos meto daržovių. Seniau dar buvo būtinas raugintas avižinis kisielius, bet be jo galima apsieiti, jeigu ant stalo išdėstoma dvylika patiekalų (prisiminti 12 Kristaus apaštalų). Ant kūčių stalo kai kuriose Lietuvos vietose buvo neapsieinama be džiovintų vaisių sriubos — kompoto ir šviežių obuolių, kuriuos šeimininkės slėpdavo šiene ir taupydavo kūčių vakarienei. Lietuviškos kūčios negali būti be Dievo pyrago — paplotėlių, seniau vadinamų lenkiškuoju skoliniu "plotkelėmis”.

     Stalas turi būti užtiestas balta staltiese, o po ja padedama šieno glėbelis, nes Kūdikėlis Jėzus gimė ant šieno. Lietuvos kaime tas šienas Kalėdų rytą buvo atiduodamas avims ir karvėms. Arkliams kūčių šieno neduodavo, nes apie arklius nekalbama Kalėdų nakties Evangelijoje, o avinėliai ir jaučiai šildė Kūdikėlį savo kvapu, kai jis buvo paguldytas jų tvartelyje.

     Kai padangėje sužiba pirmoji žvaigždelė, o tai Lietuvoje buvo gana anksti, nes tuo metų laiku anksti sutemsta, visa šeima susirenka prie kūčių stalo. Visi būna šventadieniškai apsitaisę, susikaupę. Vakarienė pradedama malda ir prisiminimu tų, kuriems prie stalo paliktos tuščios vietos. Kai kur būdavo uždegama šventinta žvakė ir statoma ant lėkštės prie tuščiosios vietos. Tuomet šeimos tėvas paima savo paplotėlį ir dalinasi, pirmiausia su motina, paskui su kiekvienu prie stalo esančiu, palinkėdamas visiems linksmų šventų Kalėdų ir gerų ateinančių metų. Po to tą patį pakartoja motina su savo paplotėliu, o po jos — visi kiti vakarieniautojai. Svarbu, kad kiekvienas atsilaužtų ir paragautų kiekvieno esančiojo paplotėlio — ką nors aplenkti yra labai negerai, nes tas gali tais metais mirti. Laužant paplotėlius, taip pat galima daryti burtus: laikantysis turi stipriai laikyti, kad nebūtų atlaužtas didesnis gabalas, negu jam liks, kitaip atlaužėjas nusineš ir visą jo tų metų laimę.

     Ten, kur ant stalo dedami švieži obuoliai, motina paima obuolį, perpjauna jį į tiek dalių, kiek vakarieniautojų sėdi prie stalo, pirmąją dalį paduoda tėvui, o paskui visiems kitiems. Tai daroma pirmųjų tėvų — Adomo ir Ievos atminimui, nes jų vardinės yra Kūčiose, gruodžio 24 d. Man bent neteko girdėti apie šį paprotį iš kitų Lietuvos vietų, bet jis buvo praktikuojamas kapsų, Vilkaviškio apskrityje. Šis paprotys yra įdomus ir prasmingas, nes su Jėzaus gimimu užsibaigia Senasis Testamentas, kurio atstovai yra Adomas ir Ieva.

     Po šių iškilmingų apeigų vakarienė valgoma bet kuria tvarka, tik yra svarbu, kad visi valgantieji valgytų visų 12 valgių, kitaip neteks sulaukti kitų Kūčių. Vaikams tai kartais tikrai sunku, nes ne visi valgiai jiems patinka (ypač Amerikoje užaugusiems prie įprastinių, kasdieninių patiekalų, kūčių vakarienės valgiai gali atrodyti tiesiog nepraryjami. Tai man ne kartą aiškina mokiniai, sugrįžę iš Kalėdų atostogų). Reikia vaikams paaiškinti kūčių valgių reikšmę ir tradicijų kilmę, o tada pasiūlyti bent paragauti kiekvieno patiekalo.

     Vakarienės metu nėra daug triukšmo, juokų, garsių kalbų — turi būti laikomasi rimtai ir iškilmingai. Pirmiau pavalgiusieji palaukia, iki visi pabaigia valgyti, nes pirmasis pasikėlęs nuo kūčių stalo, pirmasis ir mirs.

     Seniau buvo priprasta kūčių valgius palikti per naktį ant stalo, kad mirusiųjų namiškių ir artimųjų vėlės galėtų pasistiprinti. Mat buvo tikima, kad Kristui gimstant visi numirėliai prisikelia ir eina aplankyti saviškių. Ryto metą šienas iš po staltiesės atiduodamas gyvuliams.

     Kūčių vakare po vakarienės daromi spėjimai apie gyvenimą ir mirtį, apie vedybas, turtą, ateinančių metų derlių ir t.t. Jaunos mergaitės stengiasi sužinoti busimojo vyro vardą, vaikai tikisi paragauti vyno, kuriuo pavirsta visas vanduo Kūčių vidurnaktį, arba išgirsti gyvulėlius kalbant.

     Štai kai kurie Kūčių vakaro būrimai.

     Iš po staltiesės traukiami šiengaliai arba šiaudeliai: ilgą ištraukęs, ilgai gyvens; trumpą — netrukus mirs; dar buvo tikima, kad storą šiaudą ištraukęs bus turtingas — piniginė vis bus pinigų prikimšta, stora; ploną šiaudą ištraukęs, vaikščiosi su plona tuščia pinigine; ilgą ir laibą šiaudą ištraukusi mergaitė gaus aukštą (arba bent susitiks) ir laibą vyrą; trumpą, storą šiaudą ištraukęs bernas, ves žemo ūgio ir storą merginą. .. Kūčiose negalima nieko niekam paskolinti, nes skolintojas tavo laimę kartu išneš. Prieš Kalėdas visi stengiasi apmokėti visas skolas: kas Kalėdose bus skolingas, visus metus turės skolintis, nieko savo neturės, bus neturtingas.

Prie Lietuvių katalikų religinės šalpos veikiantis Lietuvių informacijos centras, kuriam vadovauja Gintė Damušytė, skubiai informuoja pasaulio spaudą apie įvykius Lietuvoje.

     Dar tebesėdint prie kūčių stalo, reikia žiūrėti į savo šešėlį ant sienos. Kieno šešėlis sveikas ir didesnis, stambesnis, tam metai bus laimingi, o jeigu pasitaikys šešėlis be galvos, tai iki kitų Kalėdų mirsi. Pavalgius kūčias, reikia eiti į kitą kambarį ir pro kojas žiūrėti į veidrodį — matysi savo ateitį. Jeigu vakare padangėje daug žvaigždžių, tai metai bus geri. Jeigu 12 val. nakties paimsi stiklą vandens ir į jį įmesi auksinį vestuvinį žiedą, tuo metu mąstydamas apie kurį asmenį, tai lygiai 12 val. žiedo viduryje tą asmenį pamatysi — ne tik pamatysi, bet žinosi ir ką jis apie tave galvoja. Reikia paimti gabalėlį švino ar vaško, ištirpdyti ir vienu kartu supilti į šaltą vandenį. Iš gautojo pavidalo spėjama ateitis: jeigu švinas panašus į lėktuvą, tai kur nors skrisi, jeigu į šautuvą — išeisi į kariuomenę, jeigu į žiedą — susižieduosi arba sukursi šeimą, jeigu į vaiką — susilauksi šeimos padidėjimo ir t.t. Tą pat galima padaryti, uždegant ant lėkštės popieriaus gniužulą, o paskui atsargiai, kad pelenų nesujudintum, prinešti prie sienos ir žiūrėti į šešėlį.

     Kas nors atsisėda nugara į duris ir sviedžia batą per galvą. Jeigu kulnimi į duris nukrinta, tai tais metais niekur iš namų neišvažiuosi, neišsikelsi; jeigu bato pirštai link durų, tai išeisi iš namų. Arba paima kelių asmenų batus ir jais matuoja kambarį nuo priešingos sienos iki durų. Kieno batas pir-ma užmins slenkstį, tai tas pirmas iš namų išeis. Merginos padeda po lėkštelėmis žiedą, kaspiną ir raktą, o paskui renkasi vieną lėkštelę. Jeigu atvožus randa raktą, tai liks šeimininke (pvz., ištekės arba išsikels į nuosavą butą), jeigu žiedą — ištekės, jei kaspiną — toli nuo namų keliaus. Mergaitė (arba vyras) užrašo 12 vardų ant popieriaus gabalėlių, o kelis tokius pat popieriukus palieka visai tuščius. Visus popierėlius pakiša po pagalve. Ryte nežiūrėdama traukia vieną popieriuką — kieno vardas ant jo užrašytas, už to berno ištekės. Jei popieriukas vien baltas, liks tais metais netekėjusi.

     Kas Kūčių naktį atsigula nesimeldęs, tą baisūs sapnai visus metus kamuos.

     Valgo vyrai baltą duoną, kalėda,
     O moterys pyragėlį, kalėda,
     O mergelės riestainklį, kalėda,
     O berneliai pelų košę, kalėda.
     Geria vyrai degtinei, kalėda,
     Geria vyrai degtinėlę, kalėda,
     O mergelės vynužėlį, kalėda,
     O berneliai kačių pieną, kalėda.

     Tai vienos liaudies švenčių dainos ištrauka.

     Senosiose lietuvių liaudies švenčių dainose Kalėdos atvažiuoja auksiniais ratais ir atveža žmonėms dovanų. Kalėdų rytą taip pat saulė pražysta, atbėga elnias devyniaragis, kurio "dešimtame rage nauja seklyčia”, o toje seklyčioje labai linksma, nes "muzika griežia, jaunimas šoka”. Ligi krikščionybės įvedimo Kalėdos buvo saulės grįžimo šventė (tokia šventė buvo švenčiama ir kitose senosiose tautose). Saulė buvo garbinama kaip šviesos nešėja, gyvybės davėja. Saulę po krikščionybės įvedimo pakeitė Kristus — naujos pasauliui šviesos nešėjas. Tačiau Kristaus gimimo šventės papročiuose užsilikę daug ir senojo tikėjimo priemaišų. Iš čia ir kilusi dalis mūsų lietuviškųjų švenčių tradicijų bei papročių — pvz., švenčių dainos apie suasmenintas Kalėdas.

     Anksti Kalėdų rytą važiuojama arba einama į bažnyčią. Visi stengdavosi kuo gražiau atrodyti, pasipuošti. Seniau pirmoji Kalėdų diena buvo labai rimtai švenčiama: žmonės net į svečius nesilankydavo, nors namie buvo galima dainuoti ir šokti. Jeigu kas (ypač jaunas žmogus) į svečius vaikšto, namie nesėdi, tai bus ištvirkėlis, valkata. Tik seni žmonės eidavo pas kaimynus pasveikinti: "Sveiki, sulaukę šventų Kalėdų”. Antrą ir trečią dieną jau svečiuojamasi, jaunimas ruošia pasilinksminimus. Žinoma, Kalėdos buvo švenčiamos 3, o kai kur ir 4 dienas. Čia mes tokios prabangos neturime, tai ir pasisvečiuoti reikia pirmąją Kalėdų dieną. Sveikinimai paštu nebuvo siunčiami. Draugai ir giminės pasistengdavo per Kalėdas aplankyti savo artimuosius ir pasveikinti su šventėmis. Atvykęs svečias visuomet buvo gražiai priimamas ir pavaišinamas iš anksto paruoštomis vaišėmis. Šeimininkės per Kalėdas taip pat švęsdavo ir apie karštą krosnį netupinėdavo.

     Kalėdų eglutės puošimo paprotys paplito daugiausia tik nepriklausomybės laikais. Jis atėjo iš Vokietijos, o su juo ir įvairūs žaisliukai, kabinami ant eglutės. Šventėms namus žmonės anksčiau tik gražiai išvalydavo, sutvarkydavo, o kai kur papuošdavo ir eglių ar pušų šakelėmis, nes tai buvo vieninteliai žalumynai žiemos metu, prieinami kaimiečiams, o be to, namai pakvipdavo skaniu eglių kvapu. Šiaudiniai eglučių papuošalai nebuvo žinomi (bent ne ant eglučių kabinami). Tai išeivijoje sukurta lietuviška tradicija. Be pirktinių papuošalų ant eglutės buvo kabinami margi saldainiai, obuoliai ir gražūs sausainiai-pyragaičiai. Šiuos skanumynus vaikai galėdavo "nusiskinti” Kūčių vakare po vakarienės. Ant eglės šakučių taip pat buvo pritaisomos žvakelės, kurias uždegdavo tik Kūčių vakare po vakarienės (tai suprantama, nes buvo bijomasi gaisro). Pavalgius kūčias, prie eglutės susirinkdavo visa šeima ir svečiai. Vaikai turėdavo atlikti programą, padeklamuodami, padainuodami, pašokdami. Pasirodyti gaudavo kiekvienas vaikas. Kartais visi dalyviai sugiedodavo kalėdinių giesmių. Kas nors iš suaugusiųjų papasakodavo apie Kristaus gimimą arba paskaitydavo iš Šventojo Rašto. Vaikai gaudavo kuklias dovanėles: saldainių, apelsinų, riešutų, žaisliuku arba drabužių. Suaugusieji retai dovanomis pasikeisdavo. Vėliau miestuose jau plito mada apie Kalėdų senelį, bet jis Lietuvoje nebuvo svarbi figūra Kalėdų papročiuose, svarbiausias buvo Kūdikėlis Kristus. Kaimuose apie Kalėdų senį buvo net nežinoma.

      Seniau nuo eglutės būdavo nuimami papuošalai, kai tik vaikai nueidavo gulti Kūčių vakare, bet vėliau jos buvo paliekamos iki Trijų Karalių, kada oficialiai užsibaigia Kalėdų laikotarpis.