VYTAUTAS BAGDANAVICIUS

76. FIGOS MEDIS IR DIEVO PAŽINIMAS

     "Jėzus atsakė: 'Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu?’ ”

     Šis Kristaus atsiliepimas liudija, kad ir jo mintyje buvo klausimas, kaip žmogui ateina tikėjimas. Tai yra tas pats klausimas, kurį svarstėme praėjusiame mąstyme. Kristus nesivaržo konstatuoti, kad Natanaeliui tikėjimas atėjo dėl to, kad jis buvo pažintas kaip asmuo. Mes dažnai einame į tikėjimą greičiau priešingu keliu. Mes norime Dievą pilnai ir visapusiškai pažinti ir aptarti, kas iš tikrųjų yra neįmanoma, kol gyvename žemėje. Tačiau ir mums galioja Natanaelio tikėjimo išpažinimo kelias, vedąs prie Dievo tuo būdu, kad žmogus yra Dievo pažintas. Tas pats pažinimas, kuris buvo Kristaus pasakytas Natanaeliui, galioja ir mums. Ir mes esame Dievo pažįstami; tai gali ir mus paskatinti į tikėjimo išpažinimą.

     Kas buvo tas medis, po kuriuo Jėzus matė Natanaelį? Apie tą medį neretai užsimenama Egipto Mirusiųjų knygoje ("The Book of Dead”, Egyptian Literature, E. Wilson Edition, 1901 m. London, New York). Skyriuje, pavadintame "Pažinimu”, randame šitokias žinias apie figos medį ir Dievo pažinimą. Vienas asmuo ten šitaip aprašo Dievo pažinimo patirtį: "Aš esu savo gyvenimo valdovas. Aš čia atėjau iš Re-aa-urt miesto. Osyrio miesto. .. Aš apkabinau figos medį ir jį padalinau. Aš atsidariau kelią sau pačiam pas Sekhiu dievus iš Tuat. Aš atėjau pamatyti to, kuris gyvena savo dieviškame ureus, veidas į veidą, akis į akį, ir pasidaviau vėjui, kai jis atėjo. .. Tu esi manyje, ir aš esu tavyje. Ir tavo savybės yra mano savybės. Aš esu užtvindymų dievas... Mano formos yra formos Khepera dievo... Aš atėjau, kaip žmogus be supratimo, ir išeisiu stipraus Khu forma. Ir aš žiūrėsiu į savo išvaizdą, kuri bus išvaizda vyro ir moters per amžių amžius” (47 psl.).

Lietuvių katalikų religinės šalpos direktoriai tariasi su dabartiniu Religinės šalpos reikalų vedėju kun. Kazimieru Pugevičium (pirmas iš kairės). Toliau sėdi: prel. P. Bulovas, kun. J. Pakalniškis ir buvęs Religinės šalpos reikalų vedėjas kun. S. Raila.

     Ir Kristaus gyvenime mes sutinkame vieną keistą epizodą, ryšium su figos medžiu.

     Mato 21,18-19 skaitome, kad Kristus buvo išalkęs, norėjo rasti ant figos medžio vaisių, bet nerado. Tada jis medį pasmerkė šiais žodžiais: "Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!” Ir figmedis bematant nudžiūvo. Tai yra vienas iš tų epizodų Evangelijose, kurie jų aiškintojams kelia neatsakomą klausimą. Galimas dalykas, kad čia yra vienas tų atvejų, kada įvykiai Evangelijos atpasakojimuose yra labai sutraukti, paduodant tik kelis įvykio aprašymo sakinius, prileidžiant, kad klausytojai žino visą istoriją, tad čia užtenka priminti tik jos griaučius. Pvz., tokiu sutrauktu pasakojimu yra laikomas Kanos vestuvių aprašymas. Jeigu dėl to prileistume, kad Kristaus laikų visuomenei buvo žinomas egiptietiškas paprotys ieškoti žmogaus ryšio su Dievu, tarpininkaujant figos medžiui, tai toks medžio pasmerkimas reikštų ne tiek šio medžio biologinį pasmerkimą, kiek jo religinės simbolikos pasmerkimą. Šį aiškinimą pateisintų ir Morkaus pastaba, kad tada, kai Kristus pasmerkė figos medį, iš tikro nebuvo figos vaisių laikas (Mk 11,13).

     Galima spėlioti, kad tas paslaptingas Natanaelio elgesys po figos medžiu kaip tik buvo kas nors panašaus, kaip Egipto tradicijoje aprašytas Dievo ieškojimas per figos medį. Tuo nereikėtų stebėtis, nes ne viena egiptietiška religinė išraiška yra išlikusi gyva net krikščioniškoje kultūroje, juo labiau tai galėjo būti žinoma ir praktikuojama žydų visuomenėje.

     Ką bebūtų veikęs Natanaelis po figos medžiu, mums šiandien nėra svarbu. Tačiau yra verta mūsų dėmesio šiame susitikime su Kristumi išryškėjusi mintis, kad mes esame Kristaus pažinimo erdvėje. Dėl to mes esame vieniši. Šiais laikais krikščionijoje yra gerokai nublukusi Dievo Apvaizdos sąvoka. Ji yra aptemdyta pertemptų ir neteisingai keliamų žmogaus laisvių sampratos. Natanaelio atvejis gali būti mums gera proga iš naujo atrasti Dievo Apvaizdos realumą savo gyvenime.

Gintė Damušytė, Lietuvių informacijos atsakingoji redaktorė, ir kun. K. Pugevičius, Religinės šalpos reikalų vedėjas, Lietuvių informacijos centro bibliotekoje, kur sutelkta daug medžiagos žmogaus teisių tematika.


77. DIDELI IR MAŽI DALYKAI

"Tu pamatysi didesnių dalykų”.

     Kokia iš tikrųjų buvo Natanaelio įtikėjimo priežastis: ar tai, kad Jėzus matė ir žinojo, ko niekas kitas nežinojo, ar kad pasirodė jam esąs artimas, nes domisi juo, ar kad čia Natanaeliui prieš akis iškilo stebuklingas įvykis, kuris jam aiškiai prieš akis pastatė dievišką visažinojimą? Visos šios galimybės yra svarstytinos.

     Šiais laikais yra mada nevertinti stebuklo, kaip tikėjimo išpažinimo paskatinimo. Kai kas kaltina katalikus, kad jie yra pasidarę stebuklų medžiotojai. Galbūt tuo priekaištu norima pasakyti, kad tiek katalikai, tiek protestantai labiau tikisi Dievo pagalbos, negu savo turimų jėgų panaudojimo. Kas bebūtų su stebuklo vertinimu, tačiau, kaip matome Natanaelio atveju, jo atsivertime stebuklas turi reikšmę. Tas stebuklas šiuo atveju nėra tik tuščia keistenybė. Jame yra dėmesys žmogui. Jame yra meilės turinys. Jėzus tuo stebuklu parodo, kad jis myli Natanaelį. Pradžioje jis jam savo meilę pareiškia be jokio stebuklo, tačiau, kai Natanaelis šiuo pareiškimu nepasitikėjo, priimdamas jį kaip tuščią pataikavimą, Jėzus imasi stebuklingos priemonės savo meilei įrodyti. Tokia berods ir yra tikroji stebuklo vieta krikščioniškoje sąrangoje.

     Šioje sąrangoje iš tikro stebuklingumo netrūksta. Ir Jėzus Natanaeliui pažada, kad jis jų čia matys daugiau. "Tu pamatysi didesnių dalykų”. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Kristus čia nepavartoja žodžio stebuklas, bet pažada jam tik didesnių dalykų. Dėl to ir mes galime čia domėtis ne tik griežta prasme imamais stebuklais, bet ir įvairiais dideliais dalykais, kuriais yra būdingas krikščioniškas gyvenimas. Bet kaip nustatyti kurio nors dalyko didumą ar mažumą?

     Kas kam yra didelis dalykas? Vienam didelis dalykas gali būti tai, kas, objektyviai žiūrint, iš tikrųjų didelis dalykas nėra, nes žmogaus gyvenimui didelės esminės įtakos nepadaro. Imkime, pavyzdžiui, elektros šviesos išradimą. Apskritai, tai didelis dalykas, tačiau ir be elektros šviesos, o tik prie žvakės šviesos Dantė parašė "Dieviškąją komediją”, Mikelandželis iškalė savo Pietą, Šekspyras parašė savo tragedijas. Po elektros šviesos išradimo neatsirado tokių didelių autorių ir menininkų, nors elektros šviesa yra toks nuostabus dalykas.

     Antra vertus, yra dalykų, kurie masiškai nėra dideli, bet labai galingai paveikia žmonijos gyvenimą. Pvz., Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Tai buvo, nors ir nepaprasto, bet vis dėlto tik vieno žmogaus mirtis ir prisikėlimas, tačiau jis paveikė žmonijos gyvenimą, kūrybą, sociologiją, kultūrą daug labiau, negu bet kuris išradimas ar įvykis. Kristaus prisikėlimas neveikia mūsų nei fiziniu, nei mechaniniu, nei biologiniu būdu, tačiau jo veikimas yra gilus ir platus ir visomis kryptimis toli siekiantis. Jis mus veikia asmeniško įtikėjimo būdu.

     Dėl to, kai Kristus sako Natanaeliui, kad jis matys didesnių dalykų, tai nereikia imti vien išorinio didingumo prasme. Yra įdomu pamąstyti, kaip didieji žmonijos technikos pasiekimai mažai paveikia žmonijos gyvenimą. Kas gali būti nuostabiau, kaip žmogaus nuskridimas į mėnulį, tačiau šis įvykis nieko nepakeitė žmonijos gyvenime. Visos žmogaus pagrindinės problemos po šio pasiekimo pasiliko tos pačios.

78. DANGAUS VARTAI

     "Ir pridūrė: 'Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį, dangų ir Dievo angelus kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus’

     Savo mintį, kad Jėzaus mokiniai išvys didesnių dalykų, Kristus pratęsia ir šiuo sakiniu, sakydamas apie santykiavimo turtingumą tarp Žmogaus Sūnaus ir dangaus. Kas yra dangus? Kas yra tas dvilypis judesys: iš Žmogaus Sūnaus į dangų ir atvirkščiai?

     Dangus yra vaizdinga Dievo išraiška žmonėse, priimta nuo be galo senų laikų. Žmogaus Sūnus yra Dievo Sūnus, tapęs žmogumi. Tačiau Dievo sūnus yra ir kiekvienas žmogus, kuris šio Dievo įsikūnijimo laukė arba kuris juo gyvena. Tas abipusis ėjimas ir grįžimas yra realybė, dėl kurios Dievas tapo žmogumi. Jau pats Jėzus yra toks dangaus atsivėrimas žemei ir žemės atsivėrimas dangui. Jėzus yra atviras dangus, kuriame Dievo angelai nužengia ant Žmogaus Sūnaus ir užžengia į dangų nuo Žmogaus Sūnaus. Tad Kristus yra tas didysis santykiavimas. Tai yra didysis pasikeitimas vertybėmis. Šį žodį mėgo vartoti senųjų amžių teologai, norėdami vienu žodžiu aptarti visą žmonijos gelbėjimo planą, Dievo įvykdytą per Kristų. Bet tas žodis buvo vėliau prarastas. Šiais laikais ši žodžio šaknis yra vartojama išreikšti tik prekių pasikeitimui ir paprastai šis sąskambis jau nebenori išreikšti tų didžiųjų žmogaus mainų.

     Žmogaus santykiavimas su dangumi buvo Izraelio tautos viltis ir laukimas per šimtmečius. Jokūbas, eidamas ieškoti žmonos, nakvodavo galvą pasidėjęs ant akmens, matė kopėčias, kuriomis angelai ėjo iš dangaus žemyn ir iš žemės aukštyn. Viršuje tų kopėčių Jokūbas matė Dievą. Pabudęs Jokūbas stebėjosi ir padarė išvadą, kad čia yra Dievo namai ir dangaus vartai. Tą akmenį jis pašventė, pavadindamas Betheliu, t.y. Dievo namais (Pr 28,10-22). Šiuo regėjimu buvo simboliškai išreikšta jo giminės paskirtis grąžinti žmonijai šį religinį pasikeitimą vertybėmis.

     M. Eliade, Čikagos universiteto etnologas ryšium su šiuo epizodu sako, kad akmens simbolis, nuo kurio vyksta žemės santykiavimas su dangumi, yra platus reiškinys semitų tautose. Tokie šventieji akmenys, kaip Mekos akmuo, yra mateoritai, tai yra nukritę iš dangaus. Galbūt tai paskatino senąsias kultūras juos jungti su religiškai suprastu dangumi. Graikai ir Romėnai pasisavino semitiško žodžio šaknį išreikšti tai pačiai idėjai. Jie tokius akmenis vadino bay-tili” ("Patterns in Comparative Religion”, Meridian Books, 1963 m., 228 psl.).

     Tokia yra senoji žmonijos praeitis. Bet religinė mintis, prie kurios mes turėtume pasilikti, yra žmogaus santykiavimas su Dievu. Negana to, kad yra Dievas; negana to, kad mes jį tikime, mes turime su juo santykiauti.

     Kopėčios, kurios yra prie mūsų galvos, galbūt turi tik vieną kryptį. Dievas eina pas mus su savo angelais, bet mūsų dvasia miega. Ji niekada nepabunda, kaip Jokūbas, kad ką nors darytų. Neužtenka tik tikėti, kad Dievas yra, reikia statyti miestą toje vietoje, kur yra Dievo namai ir dangaus vartai. Mūsų moderni dvasia daug ką atranda medžiagos dėsningumuose ir daug išvadų iš to daro. Tačiau ši dvasia neturi kopėčių į dangų. Nuolat į mus einanti Dievo dvasia nesusilaukia aktyvaus santykiavimo tarp Dievo ir žmogaus.

 (Pabaiga)