Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

LAIŠKAS SUSIDOMĖJUSIEMS LIETUVIŲ KALBA IR JOS KILME

     Gyvendamas Indijoje, ne kartą apgailestavau, kad mūsų kalbininkai nepakankamai susipažinę su sanskrito kalba bei kitomis iš jos išsivysčiusiomis kalbomis, kuriose galima rasti labai daug panašumų. Pagrindinė problema yra ta, kad sanskrito specialistai nemoka lietuvių kalbos, o lietuviai kalbininkai nemoka sanskrito. Gal dėl tokio pasakymo reikėtų atsiprašyti kalbininkus, nes jie paprastai turi nemaža žinių iš lyginamosios kalbotyros bei mums giminingų kalbų vystymosi raidos. Vis dėlto, pasižiūrėjus kai kuriuose žodynuose į sanskrito transkripciją arba į giminingų žodžių kilmės išvedimą, kyla abejonė, ar tie kalbininkai moka lietuvių ir sanskrito kalbas. Dažniausiai jie remiasi kitais žinovais, kurie gal moka sanskrito, bet ne lietuvių kalbą. Kartais yra lyginami tolimesni žodžiai, apleidžiant artimesniuosius ir giminingesnius. Gal ne vienam lietuviui, studijuojančiam užsienio universitetuose, rėžė ausis, besiklausant, kaip lietuvių ir apskritai baltų kalbų specialistai traktuoja mūsų kalbą. Panašiai vyksta ir su sanskritu. Šios kalbos neišmoksime Vakaruose, jos reikia mokytis Indijoje. Čia per tris mėnesius gal bus galima daugiau pasiekti, negu kitur per kokius dvejus įtempto darbo metus. Sanskritas nėra visiškai mirusi kalba. Jos puoselėtojai net siūlė padaryti ją Indijos bendrine kalba. Jie organizuoja suvažiavimus, kur viskas vyksta sanskrito kalba. Be to, Devanagari skriptas būtų nemaža pagalba tolimesnėms studijoms.

     Kol mes tebeturime jaunesnių kalbininkų, gerai mokančių savo gimtąją kalbą, o taip pat nusimanančių apie lyginamąją kalbotyrą, turėtume susirūpinti šiuo reikalu. Reikėtų bent rankraščiuose palikti šios rūšies nuodugnesnę studiją, o fonetinę dalį įkalbėti į juosteles.

     Siūlyčiau Kultūros ar Švietimo tarybai bei kokiai kitai institucijai imtis šio darbo. Tai daug svarbesnis dalykas už kokio nors renginio suruošimą ar knygos išleidimą. Ar nebūtų galima pasiųsti kokį nors gabesnį kalba susidomėjusį jaunuolį bent poros metų studijoms į Indiją? Jaunieji lengvai prisitaiko prie klimato ir aplinkos.

     Poona, Indijos intelektualinis Heidelbergas, šiam tikslui būtų geriausia vieta. Miestas turi milijoną su viršum gyventojų. Be to, Amerika ten turi savo bendrabutį — American Hostel for Indian Studies. Klimatas taip pat yra geras, gal kiek panašus į Floridos. Gal būtų galima šioms studijoms gauti net stipendiją iš kurio nors Amerikos universiteto ir užsitikrinti sau akademinę ateitį, pasitarnaujant mūsų kalbos ir tautos kilmei išaiškinti.

     Šiuo klausimu daugiau informacijų suteiks laiško autorius: Rev D. Slapšys, S.J., Khrist Niwas, Ghodegaon 414 601, DT Ahmednagar, India.

IŠ KUR KILĘS ŽODIS  K U K U R Ū Z A S

     Kukurūzų tėvynė yra Pietų Amerika. Iš čia jie ėmė plisti ir į kitas šalis. Bet žodis kukurūzas į Lietuvą ir į kitus Europos kraštus atėjo ne iš Amerikos, o iš Turkijos, Konstantinopolio uosto, per kurį buvo gabenami kukurūzai. Turkiškai šis javas vadinamas kokoroz, bet tai nėra turkų kilmės žodis, jis yra kilęs iš graikų kokos (grūdas) ir rozos (buožė, burbuolė, pumpuras, mazgas). Iš Turkijos šis žodis paplito į daugelį rytų Europos kraštų. Įvairios slavų kalbos kukurūzus vadina kukuruza, kuko-rica, kukurice, kukurudza ir pan. Iš slavų šį žodį pasiskolino ir kai kurios vokiečių tarmės, šį javą vadindamos Kukurus.

     Nors žodis kukurūzas, kaip minėjome, yra graikų kilmės, bet Graikijoje jis nevartojamas. Graikai kukurūzus vadina arabositaro (arabų kviečiai). Italai vartoja žodį granturco (turkų kviečiai), bet kai kur sakoma ir grano siciliano (siciliečių kviečiai). Matyt, kad jie į Italiją patekdavo per Sicilijos uostus, Lotyniškai juos vadina turkiškais kviečiais (turcicum frumentum), dėl to ir Vidurio Austrijoje kai kur jie vadinami türkisches Weizen. Tačiau vokiečių ir kitų Vakarų Europos šalių kalbose (anglų, prancūzų, ispanų, danų, olandų, švedų) yra įsigalėjęs iš haitiečių kalbos atėjęs žodis mais.