Spausdinti

Alf. Tyruolis

     Naujas, neseniai išleistas Leonardo Andriekaus poezijos rinkinys "Atmink mane, „Rūpintojėli” yra, kaip knygos paantraštė sako, dar 1960 m. išleisto rinkinio "Saulė kryžiuose” antroji versija. Ana, dar prieš 25-erius metus pasirodžiusi, poezijos knyga buvo laimėjusi Lietuvių Rašytojų Draugijos premiją ir literatūrinės kritikos buvo gana teigiamai įvertinta. Dabar jau turime nemažą L. Andriekaus poezijos kraitį. Pati pirmoji jo knyga buvo "Atviros marios” (1:955), po rinkinio "Saulė kryžiuose” išėjo dar kelios jo poezijos knygos: "Naktigonė” (1963), "Po Dievo antspaudais” (1969), "Už vasaros vartų” (1976) ir dabar (1985) pasirodžiusi "Atmink mane, Rūpintojėli”. Anglų kalba buvo išleista: "Amens in Amber” (1968, vertė D. Jonaitienė) ir "Eternal Dream” (1980, vertė J. Zdanys).

     Jau pirmuoju savo poezijos rinkiniu Leonardas Andriekus, O.F.M., pasireiškė kaip pajėgus religinės ir patriotinės poezijos kūrėjas, savita, ne per daug komplikuota forma gana nuoširdžiai ir atvirai išreiškęs savo pergyvenimus. Rinkinys "Saulė kryžiuose” literatūros istorikų bei kritikų buvo sutiktas gana palankiai (plg. P. Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija, 1976, t. 4, p. 246-247). Ypač buvo pabrėžiama religinės ir patriotinės tematikos sintezė ir darnus formos bei turinio sulydymas. Čia pasireiškęs poeto originalumas ir pats rinkinys buvusi jo kūrybos viršūnė.

     Ir iš tiesų čia randame ne tk tęsiamą, bet ir žymiai išplėtotą Putino, Brazdžionio, Kiršos Rūpintojėlio tematiką, jai pašvenčiant ištisą knygą. Tai nuoširdūs ir nuolankūs pranciškoniškos nuotaikos poeto pasikalbėjimai su tuo Lietuvos, ypač Žemaitijos, pakelėse ar koplytėlėse rymančiu Dievuliu, į kurį tiek sukaupta tautos likimo apmąstymų. Tie pasikalbėjimai ne kartą turi mistiškai tautinio atspalvio, kaip pvz.:

     Tik Tu žinai,
     Kodėl taip gailiai gieda
     Padangėj vieversys.
     Iš tavo delno jis išskrido,
     Iš tavo delno pasikėlė —
     Jo giesmėje esi
     Labiau, negu rasos lašely saulė,
     Labiau, negu šventųjų girių vėjas,
     Pritilęs gintare. (Vieversys, p. 22).

     Kartu tie pasikalbėjimai su Dievuliu-Rūpintojėliu yra tokie šeimyniškai intymūs, jog primena R. M. Rilkės "Valandų knygos” pasikalbėjimus su Dievui kaip savo "kaimynu”. Tik Rilkė, kaip Dievo ieškotojas, jį traukia vis arčiau į žemę, o Andriekus ne kartą į jį kreipiasi ir kaip į Viešpatį ar galingą visatos Kūrėją.

     Iš dabar išleisto rinkinio "Atmink mane, Rūpintojėli” įžangos "Regėjau senovinę Žemaitiją” matyti, kaip autorius apgailestauja, kad ne tik nebuvo išpuoselėtas Rūpintojėlio kultas, bet ir jo kūriniai gamtoje buvę nepageidaujami, o jų vietoje imta statyti svetimos dvasios ir pagoniškus totemus. "Tad bent šioje knygoje, lyg kokioje vienišoje koplytėlėje, tegul gyvena Rūpintojėlis, mąstydamas apie vargus ir širdgėlas”, sako poetas.

     Kaip toje pat įžangoje užsimenama, autorius 1960 m. išleistą rinkinį "Saulė kryžiuose” dar anksti apsisprendęs perredaguoti — "skaidrinti, trumpinti ir gausinti”. Rūpintojėlio tematikai pabrėžti davęs ir naują pavadinimą knygai. Žvilgterkim, kad ir trumpai, kaip autoriui tas darbas pavyko.

     Sustojus prie šio paskutiniojo Leonardo Andriekaus poezijos rinkinio, reikia prisiminti ir tos kūrybos pradžią. Tos pradžios ar "šaknų” ieškotina dar apie 1935 metus (tai jau būtų visa auksinė kūrybinio darbo sukaktis). Per sekantį 20-metį ta poezija iš lėto brendo, kad vėliau išsiskleistų keliais rinkiniais. Gimtojo Žemaitijos krašto gamta ir jos liaudies kūryba, į kurią įeina ir populiarusis Rūpintojėlis, autorių pastūmėję į poezijos kelią. "Kai žvelgi atgal”, sakoma minėtoj įžangoj, "matai, jog viskas ten buvo poetiška ir šventa, tačiau giliausiai įsmigo Kristus Rūpintojėlis, nes jis labiausiai į mus panašus ir lengviausiai prieinamas” (p. 7). Dabar, matyt, ne mažiau smigo ir kryžių griovimas tėvynės padangėje.

     To paveiktas autorius, užuot leidęs naują "Saulės kryžiuose” laidą, ryžosi parūpinti jos naują versiją. Bet perdirbimų ir pataisymų (laikas geriausias kritikas ir taisytojas!) buvę tiek daug, kad rinkinys "Saulė kryžiuose” nebelaikytinas autentišku ir, kaip "juodraštinė medžiaga”, niekur nebenaudotinas.

     Žinoma, rinkinio "Saulė kryžiuose”, kaip bibliografinio vieneto, nebus galima išimti, o ir literatūros istorikai bei kritikai juo turbūt vis tiek naudosis, pvz., kad ir lygindami abi versijas. Be to, kaip minėta, anas rinkinys savo metu buvo pakankamai gerai įvertintas.

     Iš tikrųjų naujoji versija nėra koks eilėraščių nurašymas, bet veikiau tam tikras kūrybinis procesas, nes daryta ne tik atranka, bet ir įnešta nemaža pataisymų ir papildymų. Čia ne vienas kitas žodis pataisytas ar pakeistas, bet ištisos strofos perkurtos, sutrumpintos, išimtos ar kitaip perdirbtos. Jaučiamas polinkis į glaustumą į trumpinimą, laisvos ritmikos pakeitimą į tradicinius ketureilius, nemaža jų ir naujaii prikurta. Drožiant skiedrų nepagailėtai Ankstyvesniajame rinkinyje buvo 106 eilėraščiai, naujajame jų yra 89, bet iš tikrųjų iš ankstesniojo su pataisymais perimta tik apie pusė, o naujų prikurta geros trys dešimtys.

     Naujosios versijos sudarymas užtruko galbūt kur kas ilgiau, negu naujo rinkinio sukūrimas. Naujas savo kūrinių laidas spaudai ruošdami, eilėraščius taisė ir Maironis, ir Putinas, ir Brazdžionis, bet tai būdavo daugiau leksikiniai pataisymai. Pvz. gerai žinomas Maironio "Pavasario balsų” paties pirmojo eilėraščio žodžio "jausmingas” pataisymas į "nuliūdęs” (poetas), kur ir vienu, ir kitu žodžiu išreikšta atitinkama poeto nuotaika ar dvasinė būsena, nors tų žodžių poetinė vertė nelygi.

     Tokių leksikinių pakeitimų L. Andriekaus naujajame rinkinyje itin gausu. Čia poetas buvo gana atsargus ir pataisymams jautrus.

     Taisant pirmiausia žiūrėta vaizdingumo, paprastesniam žodžiui ieškant atitinkamo pakaitalo, pvz., keičiant žiūrėti į spoksoti (šio žodžio prasmė kiek žeminanti), sulenktas į prakaulus (šio žodžio jau kita prasmė), giedoti į čiulbėti (šis žodis taikomas tik paukščiui), atėjęs į atslinkęs, atmetęs į atstūmęs (čia tik maži skirtumo niuansai). Bet kitur sunku ir tuos niuansus įžiūrėti, pvz., taisant pagelsta , nugelsta, apšarmojęs į apsišarmojęs ir pan. Siekiant stipresnio vaizdingumo, kartais kito ir žodžio prasmė, pvz., eilėraštyje "Įmygis” (p. 181) eilutė "Kančia išbalusiuos veiduos” pakeista į "Mirtis išbalusiuos veiduos” (p. 122). Dar daugiau pakeitimo yra eilėraštyje "Laiminga mirtis” (p.146), kur pirmykštėj versijoj skaitėm:

     Kaip Tu, Viešpatie — mūsų paguoda —
     Jį pamiršti gali?

     Naujoj versijoj stipriau pabrėžta Rūpintojėlio žmogiškoji negalia:

     Ką begali padėti jam žmonės,
     Ką ir Tu begali? (p. 119).

     Ypač daug pakeitimų padaryta pirmosios versijos antraštėse, pvz., Žemės sauja —    Sauja žemės (tai jau tiksliau), Rūpestis —    Velnias, Nuplakimas — Už ką? (tai lyg ir iššūkis), Regėjimas — Vasaros akys, Sargyboj — Kiškeliai (arčiau pranciškoniškos išraiškos) ir kt.

     Eilėraščius perkuriant, trumpinant ar taisant, kai kas buvo praleista, kas savo metu buvo aktualu, kaip pvz., eilėraštyje "Dievo sūnus”:

     Tik aš jau negalėjau
     Atrast paguodos tą pavasarį,
     Kai sruvo kankinių krauju
     Paženklintas Birželis, (p. 21).

     Arba eilėraštyje "Tošis” (naujoj versijoj "Nebaugu”), kai "mūsų buitį / Lyg tošelę trapią / Drasko viesulas, pakilęs iš rytų” (p. 32). Gal kai kas pasiges ir kai kurių eilėraščių iš pirmosios versijos, kaip Rugiapjūtė, Užvėja, Žinojimas, Dabar, Gintaras ir kitų. Tam atsverti buvo sukurti nauji eilėraščiai, kaip Saulė kryžiuose, Aleliuja, Budėk, Daina, Obelaitės, Ta žemė, Tu kasdien kentėjai, Užmarštis, Kristaus ašaros ir kiti. Nors ir čia daugiausia prisimenama tėviškės gamta, jos žmonės ir jų darbai bei vargai, bet reiškiama ir viltis, kad "po kryžium pakils minios” (Aleliuja), kad laimės "minios nepaisomas, kenčiantis Kristus” (Kristaus ašaros), kad "grįš nuskaidrinta vėlė” (Mums nutilus), nors "Dabar ten jau net akmenys / Prie vienas kito glaudžias / Tarytum šliaužiotų ant jų / Koks jūrų slibinas baisus” (Pajūryje). Šis į Rūpintojėlio prieglobstį grįžimo motyvas nuaidi paskutiniuosiuose rinkinio eilėraščiuose, kaip pvz.:

     Priglausk mane, Rūpintojėli,
     Prie meile plakančios širdies,
     Kaip Tu glaudi be krikšto vėlę,
     Užbaigusį giedoti vieversėlį, —
     Priglausk! Bijau mirties.
     Bijau užrūstinto dangaus —
     Tu vienas mano prieglauda esi:
     Žvaigždžių ir saulių žėresy,
     Audrų ir vėjų ūžesy —
     Priglausk mane, priglausk!

(Priglausk, p. 128)

Leonardas Andriekus. ATMINK MANE, RŪPINTOJĖLI; rinkinio “Saulė kryžiuose” antroji versija. Brooklyn, N.Y. Išleido Tėvai pranciškonai iš prel. Pranciškaus Juro palikimo, 1985. Iliustravo dail. Telesforas Valius. 134 p. Kaina nepažymėta.