Tauras Radvenis. Daug mūsų kartos jaunimo yra nutolę nuo religijos, bet šis nutolimas nėra tiktai jaunimo kaltė. Tam yra įvairių priežasčių.

     Gal svarbiausia priežastis yra ta, kad jaunimas nesupranta, kas yra religija. Kartais jaunimas mano, kad religija tai yra tam tikras darbas, užsiėmimas, pareiga. Studijuojantis jaunimas tų darbų ir pareigų turi pakankamai, tai kam dar užsidėti vieną? Kad jaunimas neturi supratimo, ką reiškia tikėti, kas yra religija, be abejo, yra kalti tėvai, auklėtojai, mokytojai.

     Jeigu tėvai yra atšalę nuo religijos, neina į bažnyčią, tai ko galima laukti iš vaikų? Jaunimas yra linkęs sekti ir gerais, ir blogais pavyzdžiais.

Kastyčio Izokaičio nuotrauka.

     Kitos priežastys yra laiko stoka, nepalanki aplinka, draugai, noras pasipriešinti. Lietuvoje, kur nėra laisvės, kur draudžiama eiti į bažnyčią, daugelis jaunimo yra labiau tikintys ir daugiau lanko bažnyčią, negu mūsų laisvuose kraštuose.

     Jonas Variakojis. Mūsų jaunimas labai aktyvus, tai dažnai jaunuolis save klausia: "Dėl ko man eiti į bažnyčią ir prasėdėti valandą?” Jaunimas nutolsta nuo religijos dėl įvairių priežasčių: mokslo, sporto, priklausymo įvairiems klubams, draugysčių, pamaldų neįdomumo.

     Mokslas užima daug laiko, tai jo nelieka religijai. Daug jaunimo priklauso sporto komandoms, kurios treniruojasi ir rungtyniauja šeštadieniais ir sekmadieniais. Nelieka laiko mišioms. Jaunuolį palenkia į vieną ar kitą pusę draugai. Draugai jam siūlo narkotikus ir kitokius "malonumus”, kas jį gali atitolinti ne tik nuo religijos, bet ir nuo šeimos. Jaunuolis, nuėjęs į bažnyčią, girdi tuos pačius skaitymus, tas padas maldas. Nė kiek nėra jam įdomiau per pamokslą sužinoti, kas atsitiko kuriam apaštalui prieš du tūkstančius metų.

     Andrius Kirklys. Dievui pagarba prasideda nuo vaikystės. Tėvai vaikui pasako, kada jis turi melstis, eiti į bažnyčią, kurioje mokoma ir apie religiją. Bet vaikui bažnyčioje dažnai būna nuobodu, mišios jam nepatinka, jis daug ko nesupranta. Reikia pripažinti, kad mišios dažnai nėra pritaikytos jaunam žmogui, pamokslai dažniausiai sakomi tik suaugusiems. Tad jaunuolis pagaliau nusprendžia, kad religija labai neįdomus dalykas, ir nuo jos nutolsta. Sis galvojimas vėliau pasikeičia. Žmogus supranta, kad religija reikalinga. Jis grįžta prie Dievo. Tikėkimės, kad ir dabartinis mūsų jaunimas vieną dieną grįš.

     Paulius Viskanta. Modernus gyvenimas visus žmones, bet ypač jaunimą, tolina nuo religijos. Yra daug priežasčių, o kai jos visos susideda, tai atsiranda tokia siena, per kurią sunku perlipti. Tas tolinimasis nuo religijos gali prasidėti labai jauname amžiuje. Jeigu tėvai tingi ir nelanko bažnyčios, tai negali tikėtis, kad jų vaikai būtų religingi.

     Labai daug įtakos turi draugai. Kai jie išgirsta, kad kuris nors jų draugas yra religingas, pradeda iš jo juoktis. O juk nė vienas jaunuolis nenori būti išjuoktas.

     Daugelis žmonių, o taip pat ir jaunimas, apie religiją pagalvoja tik tada, kada įvyksta kokia nelaimė, kada artinasi mirtis. Bet jaunuoliui tų nelaimių dažnai neįvyksta, o mirtis dar jam atrodo taip toli. Tad kam galvoti apie religiją?

     Kitus erzina ir stumia nuo religijos visokios neteisybės pasaulyje. Kiek žmonių miršta badu! Kaip mūsų tautiečiai kenčia Lietuvoje! O Dievas nepadeda, tad kam tikėti, kam eiti į bažnyčią?

     Tomas Burokas. Sakoma, kad pirmiau žmonės buvo religingesni. Dėl ko jie dabar nutolo nuo religijos? Yra kelios priežastys. Prieš porą dešimtmečių buvo hipių laikai. Hipiai jokių įstatymų ir jokių tradicijų nesilaikė, taip jie ir vaikus išaugino. Dabar jų vaikai jau užaugę, bet neina į bažnyčią, nes nebuvo įpratinti. Mokyklose nėra religijos, net neleidžiama prieš pamokas pasimelsti. Sekmadieniais jaunimas sportuoja arba žiūri televizijos. Bažnyčioje reikia valandą ramiai pasėdėti ir sekti pamaldas, kurios nepritaikytos jaunimui. Jeigu pats jaunimas galėtų aktyviau dalyvauti: giedoti, groti gitaromis, tai mieliau eitų į mišias.

     Taip pat daug įtakos turi seksas, kuris Amerikoje jau visiškai išėjęs į viešumą. O religija ir seksas nesiderina. Sekmadieniais žmonės nori pailsėti, išvažiuoti į gamtą, o jaunimas kartais sekmadieniais turi dirbti, norėdamas užsidirbti pinigų mokslui. Tad kartais sunku surasti laiko nueiti į mišias. Bet, žinoma, jeigu būtų noro, tai atsirastų ir laiko.

     Aš manau, kad jaunimas niekad nebuvo per daug religingas, nes jam daugiau rūpi mokslas, pasilinksminimai, sportas. Gal tai yra mados dalykas, o mados ateina ir praeina.

     Redakcijos žodis. Pereitame numeryje rašėme apie konkurse dalyvavusių mergaičių pasisakymus, dėl ko jaunimas nutolsta nuo religijos, o šiame numeryje yra berniukų nuomonės. Matyti, kad tiek mergaičių, tiek berniukų nurodytos priežastys yra panašios. Taigi ir po šių berniukų minčių redakcijos prierašas galėtų būti toks pat, koks buvo po mergaičių pasisakymų. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad pati svarbiausia priežastis yra tėvai. Jeigu vaikas namie nuo mažens gautų tinkamą religinį išauklėjimą, paremtą tėvų pavyzdžiu, tai ir kitos jaunimo nurodytos priežastys būtų lengviau nugalimos.

     Visi konkurse dalyvavę ir šia tema rašę jaunuoliai bei jaunuolės aiškiai prisipažįsta, kad dabartinis jaunimas yra daugiau ar mažiau nutolęs nuo religijos. Bet suaugusieji auklėtojai, organizacijų vadovai, rekolekcijų vedėjai ir pamokslininkai dažnai pasako, kad mūsų jaunimas yra religingas, tik jo religijos supratimas ir praktikavimas yra skirtingas nuo suaugusiųjų. Kai kurie vis kartoja, kad mūsų jaunimas yra "giliai ir nuoširdžiai tikintis”. Daugiau pabendravus ir pasikalbėjus su jaunimu, būtų galima padaryti išvadą, kad jis yra tikrai tikintis, bet jo tikėjimą galima charakterizuoti tokiu posakiu: "Veidu į Dievą, užpakaliu į Bažnyčią”.

     Ir daugumas šiame konkurse dalyvavusių jaunuolių nesakė, kad jaunimas yra nutolęs nuo Dievo; jie tik tvirtino, kad jis nutolęs nuo Bažnyčios. Visi tiki, kad turi būti koks nors Dievas. Jie pripažįsta ir Kristų, bet nenori pripažinti jo įsteigtos Bažnyčios. Jie nėra girdėję, o gal užmiršę, kad Kristus savo įsteigtai Bažnyčiai davė teisę leisti įstatymus su tam tikromis sankcijomis.

     Kai kurie auklėtojai bei religijos skelbėjai ir mokytojai kalba jaunimui labai gražiai apie Dievą, kuris yra toks geras, mus mylintis ir viską atleidžiantis. Jie labai gražiai kalba apie Kristų, mūsų geriausią draugą ir brolį, bet kažin ar neužmiršta pasakyti, kad Kristus gyvena Bažnyčioje ir per jąveikia? Dažnai apie šiuos klausimus kalbama labai abstrakčiai, lyg bijantis pasukti į konkretų gyvenimą. Labai gražiai kalbama apie Dievą, bet bijoma pažvelgti į žmogų, į jo santykius su Dievu.

     Kai kurie studentai iš įvairių Amerikos miestų yra pasisakę, kad jų lankomose katalikiškose mokyklose religiją dėsto vyrai ar moterys pasauliečiai, kurie kartais labai neigiamai kalba apie Bažnyčią, jos nevertina, laiko ją tik kažkokia nereikšminga institucija.

     Atrodo, kad daugumas tikinčio jaunimo stengiasi mylėti Dievą, kuris žmogui tik gero nori, tad jis nepyks, jeigu mes naudosimės visokiais galimais malonumais. Jeigu čia bus kas nors ir negera, tai jis atleis. Taip, jis atleis, bet Susitaikymo sakramento išrišimo formulėje aiškiai pasakyta, kad jis atleidžia "per Bažnyčią”.

     Tad mums visiems, auklėtojams, mokytojams, kunigams, reikėtų daugiau kalbėti ir aiškinti apie Bažnyčią, nes ši sritis yra labai apleista ir užmiršta. Užmiršus Bažnyčią, bus labai neaiškūs, abejotini ir santykiai su Dievu.