CHIARA LUBICH
"Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vieni kitiems ir visiems” (Tęs 3,12).
Kad geriau galėtumėm suprasti tų žodžių turtingumą, turime įsijausti į tą galvoseną, kurios įtakoje jie buvo parašyti. Šv. Paulius sužinojo, kad tesalonikiečių bendruomenė buvo trikdoma. Ji buvo jauna, pilna energijos ir entuziazmo, bet naujai gimusi, todėl reikalinga pagalbos.
Apaštalas turėjo pagrindo rūpintis, kad jauna bendruomenė nebūtų sąmyšio nuslopinta. Jei rimtos kliūtys nebūtų sulaikiusios, jis pats ten būtų nuvykęs. Negalėdamas keliauti tuojau, jis meldė Viešpatį praskinti jam kelią pas juos ir tai bendruomenei padėti augti tarpusavio meilėje.
Šios ištraukos žodžiai paprasti, bet išreiškia krikščionių gyvenimo pačią esmę — tarpusavio meilę. Mes galime pastebėti, kad tokia meilė pakelia, sustiprina ir drąsina sielą, ištiktą persekiojimo ar grasinamą visokių vidinių bei išorinių sunkenybių. Tai nesunku suprasti, nes tarpusavio meilė išjudina ir atgaivina visas antgamtines galias, Šventosios Dvasios krikšto metu mums suteiktas: tikėjimą, kuris visad mus ragina artimo asmenyje matyti Jėzų, viltį, kuri padeda mums po kiekvieno suklupimo vėl pradėti iš naujo, ir meilę, kurios visais aspektais (nusižeminimu, švelnumu, tyrumu ir t.t.) galime mylėti artimą. Kad galėtumėm būti vienybėje su artimu, tarpusavio meilė nuolat reikalauja savęs atsižadėjimo, kartu brandindama mumyse ir Jėzaus kryžiaus meilę. Visa tai savaime veda mus į glaudesnę vienybę su prisikėlusiu Jėzumi mūsų tarpe ir teikia daugiau šviesos bei jėgų.
Tas sakinys sukelia ir kitą mintį, kad tarpusavio meilė negali būti pagrįsta prielaidomis. Ji yra reali, visad mumyse turi augti, ir ją statyti diena iš dienos esame pašaukti. Mes žinome, kad mūsų savimyla, visur prasiverždama, visad skatina mus rinktis tai, kas patogu. Bet mes neesame pašaukti mylėti savo pusėtinumo saikeliu. Mes turime mylėti Jėzaus matu, mylėti be saiko, mylėti be ribų.
Apaštalas sako, jog toji meilė turi ne tik augti, bet tiesiog lietis, kad visad būtų pajėgi apgalėti mumyse tūnanti palinkimą prieštarauti. Čia aiškėja dar ir tai, kad Viešpats ypatingu būdu mus veda ir kad turime jam atsiduoti, idant galėtumėm augti tarpusavio meilėje. Jis pašaukė mus krikščioniškam gyvenimui ir nepaprastai mus myli, todėl galime būti tikri, jog darys viską, kad tik tas gyvenimas mumyse augtų ir stiprėtų. Jis tai darys ne tik duodamas savo malonių, bet panaudodamas ir mus supančias aplinkybes tokiu būdu, kad turėtumėm vis daugiau progų augti tarpusavio meilėje.
Kaip tad galėtumėm pagal tuos žodžius gyventi? Praktiškai kalbant, taip turime panaudoti visas progas, kurių mums pateikia kiekviena diena, jei ne kiekvienas momentas, kad pagal tą meilę gyventumėm. Pavyzdžiui, ar mes kada nors savęs klausėme, kodėl šis kolega įstaigoje ar įmonėje buvo skirtas dirbti šalia mūsų, kodėl šis studentas mokykloje radosi šalia mūsų, ar tas mūsų bendruomenės bei grupės narys buvo pavestas darbuotis su mumis? Kodėl tas viršininkas buvo mums skirtas? Kaip mes pakėlėme tą padėtį ar pasitikome tą įvykį? Jei mes žinosime, kaip žiūrėti į šias visas aplinkybes krikščioniško pašaukimo šviesoje, mums nereikės ilgai ieškoti atsakymo.
Kas gali apsakyti, kokį poveikį mumyse palieka tarpusavio meilės patirtis! Kiekviena mūsų pastanga išsinerti iš savo "kiauto”, norint pasitikti artimą, yra žingsnis į priekį krikščioniškame augime. Kiekvienas nuoširdus artimo meilės aktas, giliai paliesdamas, mus keičia ir atnaujina. Tad mūsų horizontai platėja, siela bręsta ir stiprėja; Jėzaus tiesos ir švento gyvenimo troškimas mumyse auga.
Tie, kurie klauso Jėzaus mokymo ir tarpusavio meilę deda savo egzistencijos pagrindu, likdami tam ištikimi, gali nešti gausių vaisių. Ar ne tam mes, krikščionys, turėtumėm gyventi?
Iš a. k. išvertė K. Paulius