KUN. JUOZAS PRUNSKIS
Užpakaliniu bėgiu šokęs sunkvežimis 1985 m. balandžio 1 d. mirtinai suvažinėjo mano seserį Anelę Prunskytę. Tai buvo taurios sielos žmogus. Ji buvo įstojusi į širdiečių vienuolyną, bet, kai bolševikai išvežė tėvus į Sibirą ir tuščiuose namuose pasiliko tik vienas brolis, ji grįžo į tėviškę padėti vargo vargti.
Atūžiant antrajai bolševikų bangai, ir ji buvo išblokšta iš tėviškės. Gyvendama išeivijoje, nuoširdžiai rūpinosi dvasiniu gyvenimu ir sielos ugdymu. Po jos mirties atradome užrašus, į kuriuos rūpestingai įtraukdavo įvairiomis progomis išgirstas mintis. Daugelis jų įspūdingos, žėri Lietuvos ir Dievo meile. Parinkęs reikšmingesnes, čia jas perteikiu.
* 1946 m. Šv. Sosto delegatas kan. F. Kapočius pasakojo apie šv. Pranciškų Asyžietį. Jam kregždutė buvo sesuo, kiekvienas paukštelis — brolis. Visoje gamtoje jis matė paties dangiškojo Tėvo kūrybą. Jam gyvenimas buvo brolis, o mirtis — sesuo.
* Lietuvą mes vadiname šventa, nes ji aplaistyta mūsų senolių prakaitu. Jos šventovės mūsų ir mūsų motinėlių nuklūpotos.
* Kun. K. Jurkšėnas 1946 m. pamoksle kalbėjo: "Yra keturios žmonių grupės. Pirmajai grupei priklauso tie, kurie tiki, ir jų darbai sutinka su jų sąžine. Jie laimingi. Antrajai grupei priklauso tie, kurie tiki, bet negyvena pagal tikėjimą. Jie jaučiasi nelaimingi, nes jų darbai neranda pateisinimo sąžinės balse. Jie nelaimingi, bet, turėdami tikėjimo liepsnelę, gali pasiryžti sutvarkyti savo gyvenimą. Trečiajai grupei priklauso tie, kurie netiki ir kurių nedori darbai neduoda jiems sąžinės ramybės, bet jie jos ieško ir gali surasti Dievą bei sklandžiai sutvarkyti savo gyvenimą. Ketvirtajai grupei priklauso tie, kurie netiki ir jaučiasi laimingi. Tai patys nelaimingiausi žmonės, nes jie turi mirusią sąžinę, kurios nebedrumsčia nė jų nedori darbai. Už tokius žmones reikia ypatingai melstis. Mums visiems reikia melstis, prašant ir siekiant dvasinio atsinaujinimo.
* Ar ne daug mums lengviau pakelti gyvenimo naštas, nuoširdžiai tikint, kad Dievas mus mato ir tėviškai užjaučia kiekvieną mūsų skausmą, nelaimę, vargą, negu manyti, kad kenčiame veltui, kad visi gyvenimo sunkumai paeina nuo likimo ar nuo nežinomų elementų?
* Dažnai iš Dievo meilės atsižadėkime tų malonumų, kurie mums yra leistini. Taip darydami, lengviau apsisaugosime nuo tų, kurie mums yra uždrausti (šv. Benediktas).
* Tas, kuris save užmiršta, tarnaudamas Dievui ir artimui, gali būti tikras, kad Dievas jo neužmirš (šv. Ignacas Loyola).
* Bažnyčia turėtų džiaugtis savo vaikų dvasiniu karžygiškumu. Mūsų laikai per daug brangina išorinius darbus bei žygius. Gerbia geriausius bėgikus, plaukikus ir kt. Pasaulis pasakiškai atlygina savo srityje pasižymėjusiems. Kūnas ir protas gerbiamas. Dvasia nepaisoma. Mažai tekreipiama dėmesio į didelės šeimos tėvo ar motinos tylų darbą ir pasiaukojimą, į mergaitės kuklumą ir skaistumą. Tikras karžygiškumas yra dvasinis. Didžiausieji karžygiai yra šventieji. Savęs nusigalėjimas ir Dievo meilė yra ginklai, kuriais jie iškovojo amžiną laimę. Vienuolynuose, ligoninėse, katalikiškos šeimos židiniuose įvyksta didesnės pergalės, negu sporto aikštėse, koncertų salėse ar karo fronte.
* Nors visa tauta susidėtų iš genijų, po 50 ar 100 metų ji nueis niekais, jeigu nebus doros šeimose. Moterystė turi būti pagrįsta dora, auka ir meile. Kas to nenori laikytis, neturi teisės sudaryti moterystės (vysk. V. Brizgys).
* Pagal Dievo planą mes esame pašaukti būti pavyzdžiais ir modeliais tiems, kurie po mūsų ateis į istoriją.
* Mūsų nuopelnus ir pažangą didina ne malonumai ir paguodų gausumas, bet nemalonumų ir sunkenybių pakentimas.
* Pasodink į savo širdies daržą mažą šypseną ir stebėk savo džiaugsmo augimą. Po trumpo laiko visi tavo rūpesčiai bei nerimai pranyks, ir tu būsi laimingas.
* Kataliko džiaugsmas yra Dievo dovana, išplaukianti iš grynos sąžinės (šv. Pilypas Neri).
* Vargina blogos mintys? Su pagunda yra taip, kaip su saldainiu, jeigu jį paimtum į burną. Jaustum, kad saldu, bei jeigu žinai, kad saldainyje yra nuodų, tai jo nenuryji, o išspjauni. Tada jis tau nepakenks.
* Ėjau išpažinties. Kai pasakiau apie pagundas, kunigas patarė, joms pradėjus mane varginti, sukalbėti Sveika, Marija ir pasakyti, kad jų nenori, su jomis nesutinki. Nors jos vargintų ir ilgiau prieš tavo valią, tu nenusidėsi.
* Mintys iš kalinamų kunigų pasisakymų Lietuvoje. Jie kalbėjo: "Galima iš baimės sudrebėti, bet negalima iš baimės tylėti. Jei tikintieji nesilaikytų Katalikų Bažnyčios tikėjimo, o klausytų komunistų diktavimų, tai istorija mus pasmerktų, kaip religijos išdavėjus”.