VYTAUTAS BAGDANAVlČlUS
45. TIKĖJIMO ABEJONĖ
"Aš jo nepažinojau..
Jonas sakosi Kristaus nepažinęs. Nors jis su Kristumi tam tikra prasme buvo susitikęs, dar būdamas motinos įsčiose, kai Marija aplankė Elzbietą, bet jo nebuvo sutikęs augdamas ir būdamas užaugęs. O jeigu ir buvo jį sutikęs, tai jo nepažino kaip Mesijo. Jo Kristaus pažinimas krikšto metu buvo simbolinio pobūdžio, o gal galėtume sakyti — sakramentinio pobūdžio. Jis matė ant Jėzaus nužengiančią Dvasią balandžio išvaizdos. O tas, kuris jį buvo siuntęs krikštyti, buvo jam pasakęs, kad tas žmogus, ant kurio jis pamatys nusileidžiančią Dvasią, bus Dievo Sūnus. Taigi šis jo Kristaus pažinimas buvo ne ką geresnis, negu mūsų pažinimas krikšto ar kitų sakramentų keliu.
Iš tikrųjų Jono pažinimas Kristaus krikšto metu buvo nepalyginamai mažesnis už tą Kristaus pažinimą, kurį mes turime, būdami subrendę krikščionys. Jis dar nepažinojo Kristaus mokslo. Jis nežinojo jo tragiškos mirties nei stebuklingo prisikėlimo. Jis nežinojo ne tik gausių Kristaus stebuklų, bet nei jo prasidėjimo iš Šv. Dvasios. Dėl to nenuostabu, kad Jonas ir vėliau turėjo abejonių, dėl to siuntė mokinius pas Jėzų pasitikrinti, ar jis tikrai yra laukiamas Mesijas. Jėzus Jono pasiuntiniams atsakė: "Eikite ir savo mokytojui pasakykite, ką matėte ir ką girdėjote: raišieji keliasi, kurtiniai girdi, aklieji praregi ir visiems skelbiama naujoji žinia”. Šis Kristaus savęs apibūdinimas yra padarytas Senojo Testamento mesijiniais terminais. Dėl to iš jų Jonas turėjo įsitikinti, kad Jėzus tikrai save laiko žadėtuoju Mesiju.
Šis Jono abejojimas yra labai mums naudingas. Nors Jonas buvo didysis kelio ruošėjas Kristui, nors jis buvo paties Kristaus pavadintas didžiausiu gimusiu iš moters, tačiau jis nebuvo laisvas nuo žmogiškų abejonių. Abejonė tikėjimu, kuri gresia kiekvienam žmogui, grėsė ir didžiajam Krikštytojui. Ką Jonas daro, ištikus abejonei? Jis kreipiasi į pagrindinį šaltinį ir iš ten nori sužinoti tiesą. Jis siunčia savo mokinius tyrinėti ne kitų nuomones apie Jėzų, bet paklausti paties Jėzaus. Jis neieško apie Jėzų informacijų pas jo oponentus: sadukiejus ir fariziejus. Jis tiki paties žmogaus teisingumu, tiki doro žmogaus galia teisingai apie save kalbėti.
Mes apie Kristų žinome nepalyginamai daugiau negu Jonas. Mes žinome ne tik pagrindinius jo gyvenimo faktus, bet ir jo reiškimąsi Bažnyčios istorijoje. Tiesa, mes galbūt neturime stebuklingų asmeniškų apsireiškimų, bet turime sakramentinių ar simbolinių Kristaus pasireiškimų, kaip ir Jonas Krikštytojas. Taip pat ir mes galime prisipažinti, kaip ir Jonas, kad dar jo nepažįstame. Mums ne kartą gyvenimo įvykiai ir įvairios kultūros užtikrina Kristaus reikšmę. Kartais pati krikščioniškoji kultūra kėsinasi mumyse užimti Kristaus vietą. Ką mes tada darome? Dažnai informacijų ieškoti einame ne pas Kristų, bet pas jo priešus: pas bedieviškų, liberališkų, antikrikščioniškų filosofijų atstovus. Mes nesiunčiame savo pasiuntinių pas Jėzų, kaip tai darė Jonas. O juk aišku, kad informuotis reikia iš pagrindinio šaltinio. Jei norime sužinoti, kas yra marksizmas, skaitykime Markso raštus. Jei norime sužinoti, kas yra Kristus, eikime ieškoti informacijų tiesiai pas jį, esantį Bažnyčioje ir Šv. Rašte.
46. MŪSŲ VEIKLOS REIKŠMĖ KRISTUI
"... bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštijau vandeniu”.
Jono Kristaus pažinimas, kaip matėme, yra ribotas, tačiau jis savo vaidmenį Kristaus išgarsinimui laiko reikšmingu. Tai jis laiko pagrindiniu savo veikimo uždaviniu, sakydamas: "Aš tam atėjau ir krikštijau vandeniu, kad Jėzus apsireikštų Izraeliui”. Iš šio pasakymo aiškėja du svarbūs dalykai: 1. Jono veiklos pagrindinis tikslas yra Jėzaus garbės apreiškimas; 2. Jėzaus apsireiškimas Izraeliui priklauso nuo Jono Krikštytojo veiklos. Šie abu pastebėjimai yra reikalingi išryškinimo dėl to, kad mes dažnai pagrindiniu savo veikimu laikome ką kita, o ne religinius uždavinius. Ir antra, kad mes turime tokią pažiūrą į dieviškus dalykus ir tikėjimo reikalus, kad visiškai nemanome, jog jie priklausytų nuo mūsų veiklos.
Pažiūrėkime pirmiausia į tai, koks yra mūsų veiklos pagrindinis tikslas. Ar mes dirbame Dievo garbei, ar Kristaus garbei? Jonas veikė natūralios religijos forma. Apsiplovimas vandeniu daugelyje religijų yra buvęs laikomas religine apeiga, skatinančia į apsivalymą dorinėje srityje arba į atgailą. Šią apeigą Jonas panaudojo ruošti Kristui kelią.
Pažiūrėkime į savo atskiros dienos rūpesčius, elgesius, pasirinkimus bei apsisprendimus ir patyrinėkime, ar mes visa tai darome tam, kad mūsų visuomenė, kurios aplinkoje gyvename, geriau pažintų ir įvertintų Kristų.
Greičiausiai su žmonėmis mes elgiamės, visai neturėdami prieš akis klausimo, kaip tas ar kitas mūsų elgesys atsilieps į to ar kito žmogaus tikėjimą Dievu. Mes nepagalvojame, kaip tas ar kitas mūsų elgesys paveiks tikėjimą tų žmonių, kurie apie jį patirs iš kitų. Nepagalvojame, kaip mūsų elgesį reikėtų vertinti, jei mūsų asmeniškos mintys, ką nors darant, kada nors būtų žinomos kitiems. Mes dažnai užmirštame gyvenimišką tiesą, kad tikrieji mūsų veikimo motyvai, kurie dažnai yra labai neaukšti ir kuriuos mes rūpestingai slepiame, yra geriau matomi ir žinomi mūsų gyvenamajai aplinkai, negu mes manome. Visi mūsų išoriniai pasiteisinimai, pareiškimai, tikslų paaiškinimai, jei neatitinka mūsų išvidinio nusiteikimo, nieko neįtikina.
Dabar pažvelkime į tą problemą iš kitos pusės, būtent iš Dievo pusės. Mūsų kultūros žmonėse vienaip ar kitaip yra įsigyvenusi tiesa, kad mūsų veiksmai Dievui nieko nereiškia, kad mūsų santykis su juo yra tik vienašališkas ir neturįs jokių pasekmių. Mes žinome, kad Dievas yra visagalis ir kad mes jam nieko negalime duoti. Tai yra tiesa tik tam tikra prasme, tačiau tai nėra tiesa, žvelgiant į santykius tarp asmenų Mes ir Dievas esame asmenys. Deja, mes dažniausiai Dievą suprantame tik kaip fizinę visagalybę, kuri gali padaryti viską, ką tik nori. Mes mažai gilinamės j tiesą, kad Dievas yra asmuo. Asmeniniai santykiai yra tokia gili paslaptis, kad ir mūsų psichologiniuose moksluose yra daug neaiškumų. Tačiau vienas bruožas yra gerai pastebimas: tie santykiai nėra įmanomi be asmenų davimo vienas kitam ir vienas kito priėmimo. Jeigu Dievas yra atsivėręs imti iš mūsų, mes dažnai užsidarome, kad jam nieko nereikėtų duoti. Asmeninių santykių mistika yra sunkiai aptariama, tačiau ji yra realybė, visai nesunkiai apčiuopiama. Pagarba Dievui mūsų visuomenėje priklauso nuo mūsų santykiavimo su juo. Mes neturime taip nihilistiškai nusižeminti ir sakyti, kad Dievas ir be manęs gali būti gerbiamas toje visuomenėje, kurioje aš gyvenu.
47. KRISTUS NE UŽDARAS ŽMOGUS
"Ir Jonas paliudijo: 'Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pleveno virš jo’ ”.
Dvasia, nužengusi iš dangaus ant Jėzaus, Jonui buvo matoma balandžio pavidalu. Pirmiausia mums kyla klausimas, kam buvo reikalingas šis Dvasios nužengimas iš dangaus. Juk Jėzus buvo pilnas Šv. Dvasios nuo pat savo gimimo. Jis, būdamas antrasis Švenč. Trejybės asmuo, buvo tos pačios prigimties, kaip Tėvas ir Dvasia. Dėl to šis Dvasios nužengimas iš dangaus, atrodo, neturi prasmės. Gal greičiau būtų suprantama, jei Dvasia būtų pakilusi iš Jėzaus ir pasirodžiusi Jonui. Tada Jonui būtų buvusi aiškesnė Jėzaus prigimtis ir asmens jėga bei gerumas. Dabar tas dieviškas dvasingumas pasirodo prie Jėzaus iš šalies, iš dangaus. Ar tai nevaizduoja, kad Jėzaus prigimtis nebuvo savyje pakankama, kad jai reikėjo ką nors pridėti iš šalies?
Šitoks klausimas yra aktualus mūsų laikais dėl kelių priežasčių. Viena, kad mes norime viską turėti iš savęs, iš savo prigimties. Antra, mes mėgstame sakyti, kad atpirkimas nėra mūsų prigimties pakeitimas, pridedant jai ką nors iš šalies. Toliau, mes nenorime būti suskilę — turėti dvilypę prigimtį: vieną žemišką, kitą dvasišką. Tą pavojų mums yra labai išryškinusi Freudo psichologija. Šalia to, mes esame atpratę tikėti įkvėpimais. Įkvėpimus mes laikome mūsų pačių dvasios padaru, o ne kieno nors iš šalies pridėtu dalyku. Ir mūsų poetai netiki į mūzas — jas laiko jokios prasmės neturinčiu praėjusių laikų palikimu. Dar toliau, daug kas visus antgamtinius apreiškimus laiko tik autosugestijomis, sąmoningu ar nesąmoningu būdu kylančiomis iš mūsų pačių.
Kristus savo krikšto metu pasirodo mums kaip kažkas kitas, negu uždaras žmogus. Jis gauna dvasią iš dangaus. Jau pats krikštijimosi faktas, paliekant nuošaly Šv. Dvasios pasirodymą, istoriškai liudija prieš neribotą Jėzaus individualizmą ir uždarumą. Jis įsijungia į žmonių visuomenės praktiką. Jis nedaro sau išimčių. Jis yra solidarus su kitais žmonėmis labai gilia ir net skaudžia prasme, nes prisiima atgailos dalį už nuodėmes. Uždaras ir individualistinis Jėzus nebūtų turėjęs galimybės mirti ant kryžiaus už žmonijos nuodėmes. Jėzaus krikštas yra simbolis, rodąs į jo kryžių.
Dar gilesne prasme Jėzaus neuždaras autonomiškumas ir socialumas pasirodo dangaus Dvasios atėjime pas jį krikšto metu. Žinoma, jis yra Tėvo Sūnus ir kaip toks savo dieviška prigimtimi santykiauja ir su Dvasia, ir su Tėvu. Tačiau, Jėzui priėmus žmogišką prigimtį, ši dieviška bendruomenė yra paliudijama matomu, išoriniu būdu. Šv. Dvasia pasirodo balandžio pavidalu. Labai reikšminga, kad ši dieviška bendruomenė pasirodo kaip tik tuo momentu, kai Jėzus morališkai įsijungia į žmogiškąją bendruomenę, prisiimdamas jos atgailos dalį. Šiuo atveju yra paliudytas dvejopas Jėzaus visuomeniškumas ir solidarumas: su nuodėminga žmonija ir su dieviškąja Švenč. Trejybės bendruomene. Tai yra tarsi vaizdingas ratifikavimas iš Dangaus pusės to įsipareigojimo, kurį Jėzus prisiima savo krikštu, imdamas moralinę atsakomybę už žmoniją.
48. BALANDŽIO SIMBOLIKA IR LAISVĖS DVASIA
Ant Jėzaus nusileidusi Dvasia buvo balandžio išvaizdos. Balandis yra ypatingas paukštis — paukštis ryšininkas. Ligi paskutinių laikų balandis dar buvo naudojamas laiškams nešti. Dėl to jis žmogaus ryšio su dvasiniu pasauliu labai tinkamas simbolis. Be to, jis dar yra ryšininkavimo simbolis. Galbūt nepakankamai yra atkreiptas dėmesys į tai, kad krikščioniškoji dvasia iš esmės yra ryšininkė. Būti ryšininku tarp žmonių yra taip pat ir dieviškos dvasios turinys. Buvimas tikinčiu žmogumi neatpalaiduoja jo nuo pareigos turėti ryšį su kitais žmonėmis.
Sunku pasakyti, ar balandis yra naminis paukštis. Jis nėra prijaukintas gyvūnas ta prasme, kad prarastų savo laisvės polėki. Jis niekada nepasidaro toks naminis, kaip višta ar žąsis. Jis visada pasilieka didžiųjų erdvių skraidytojas, tačiau jis turi didelį prisirišimą prie namų. Bet kur nuvežtas ir paleistas, jis grįžta į namus. Net jeigu tie namai jam yra siauras, laisvę varžantis narvelis, jis vis tiek į juos grįžta. Šiuo savo bruožu balandis yra nuostabiai gražus dvasinės Dievo malonės simbolis žmogui. Dievo dvasia taip pat pasilieka nuostabiai ištikima savo paskirčiai. Ji grįžta pas žmogų net tada, kai ten ji randa tik nelaisvę.
Mūsų moderniosios nuotaikos, kurias mes taip pat vadiname dvasia, pačia savo prigimtimi neturi tokios plačios laisvės, kokią turi Dievo Dvasia, pasiekianti žmogų ir pas jį pasiliekanti. Mūsų dvasia, nepaisant didelių polėkių, kuriais ji iškyla, praranda savo laisvę. Paimkime kad ir marksistinę filosofiją. Ji nori žmogų išlaisvinti, suteikti jam gerovę. Ši dvasia gali pasireikšti dideliu polėkiu ir atlikti didelius darbus. Tačiau pats būdingiausias jos bruožas yra nuovargis ir nelaisvė. Marksistinė nelaisvė nėra svetimas šiai sistemai reiškinys. Ji kyla iš materialistinės filosofijos, kuri negali grįžti kitur, kaip į save, būtent į griežtai apspręstą dėsningumą. Kas kita yra Dievo Dvasia. Ji niekada nepasidaro visai žemiška. Ji niekada nėra užvaldoma medžiaginių dėsnių. Ji plazdena virš medžiagiškumo. Net žmogaus pavergta, ji niekada savo natūralaus laisvės polėkio nepraranda. Ji niekada neišnyksta iš žmogaus be jai natūralaus palinkimo vėl pas jį grįžti.
Mąstant apie mūsų laikyseną, reikia įsisąmoninti, kas yra mūsų laisvė ir iš kur ji kyla. Mus veikia įvairios dvasios ir nuotaikos. Kai kurios jų yra labai stiprios. Kai kurios yra labai įkyrios. Kai kurios jų nepaleidžia mūsų iš savo rankų. Tačiau ar jos yra mūsų laisvės nešėjos? Dažniausiai mes pasidarome jų belaisviai.
Kad būtume laisvi, mums reikia būti nuolatiniame kontakte su Dievo Dvasia, kuri plazdena virš mūsų. Galbūt ji veikia mūsų mintis, bet ar ji veikia mūsų darbus? Gal mes padarome ne tiek blogų darbų, tačiau ar mes tikrai padarome tai, ką turėtume padaryti? Galbūt viena iš tų dieviškos Dvasios sričių, kurioje mes nepadarome tai, ką turėtume padaryti, yra ryšininko sritis. Juk Dievo Dvasia yra ryšininkė. Mūsų ryšininkavimas turi būti dvejopas. Visų pirma mes savo žodžiu turime išdrįsti būti ryšininkais tarp Dievo ir žmonių. Gal mes neturime drąsos Dievo tiesai atstovauti? O gal jai atstovaujame savo žodžiu, bet savo gyvenimu liudijame prieš ją? O kaip yra su mūsų ryšininkavimu tarp žmonių? Ar mums rūpi, kad kai kurie žmonės susitiktų, kurių susitikimas būtų naudingas ir jiems patiems, ir kitiems. Gal mes tai laikome savu reikalu ir nenorime kištis į kitų žmonių reikalus? O gal mes, užuot būdami ryšininkai tarp žmonių, tą tarpą tarp jų dar platiname, kalbėdami ir veikdami taip, kad jie nesusieitų ir nesusikalbėtų?
■ Vakarų Vokietijoje yra apie 80 katalikiškų leidyklų, kurios spausdina 110 katalikų laikraščių ir žurnalų. Jų bendras tiražas — 11 milijonų egzempliorių.
■ Šv. Kazimiero biografiją, parašytą istoriko prof. Simo Sužiedėlio, į italų kalbą išvertė salezietis kun. Mečislovas Burba. Išspausdinta 10.000 egzempliorių. Brazilijoje portugališką knygą parūpino kun. Pranas Gavėnas. Venecueloje knyga apie šv. Kazimierą išleista dr. V. Dambravos rūpesčiu. Prof. S. Sužiedėlio knyga apie šv. Kazimierą yra išversta ir į vokiečių kalbą. Išleista dideliu tiražu.