KRISTUS IR PASAULIS
Didžiai gerbiamas Kunige Redaktoriau,
Jau seniai galvojau apie šią temą, bet dabar V. Bagdanavičius savo teologiniais apmąstymais mane paskatino parašyti. Jau pasitraukiau iš visuomeninės veiklos, tai turėsiu daugiau laiko rašymui ir skaitymui. Man rūpi, kaip ir dr. Jonui Šliūpui į galą gyvenimo rūpėjo, religiniai reikalai. Norėčiau susilaukti teologinės kritikos dėl savo kontroversinių rašinių. Tai man duotų progą geriau pergalvoti tikėjimo tiesas. Ateistiniai argumentai manęs visiškai neįtikina, jie yra per daug vaikiški ir naivūs. Neseniai skaičiau B. Russell knygą “Why I am not a Christian”. Skaičiau su įdomumu, bet nieko rimto neradau, kas mane būtų patraukę. Nesuprantu, kaip tokie dideli galvočiai nesuvokia, kad visos būties pagrindas turi būti Dievas, prie kurio prieiti negalime, bet tai nereiškia, kad jo nėra.
Jau baigiame gyventi 2000 metų su Kristumi. Tai pakankamai ilgas laikas, kad galėtume jį pažinti, o tačiau taip nėra. Per tą laikotarpį turėjome daug įvairių eretikų, ekskomunikuotų ir prakeiktų, apsitverėme tvirtomis dogmomis, cenzūromis, tačiau vienybės nepasiekėme, krikščionybė tebėra suskilusi į daugybę teologinių ir filosofinių doktrinų bei konfesijų ir vis dar kyla naujos, kas rodo, kad krikščionybė nėra lengvai suprantama, kad mes dar nestovime ant tikro kelio. Todėl yra ne tik pageidautina, bet ir būtina daugiau mąstyti ir svarstyti apie Kristų ir apie Dievą, nepasitenkinant šablonišku pareigų atlikimu, tradicinių maldų skaitymu bažnyčioje, formaliniu evangelijos skelbimu ir interpretavimu per pamokslus. Reikia geriau pažinti ne tik Kristų, bet ir šį gyvenimą, šių laikų dvasią, reikia viešų išsikalbėjimų ir išsiaiškinimų. Šiam tikslui yra reikalingi ne tik nauji apaštalai, bet ir nauji teologai.
Yra malonu ir, be abejo, naudinga pasiskaityti Vytauto Bagdanavičiaus teologinius mąstymus, kuriuos jis pateikia “Laiškuose lietuviams” jau antri metai. Tai duoda progos pasvarstyti, pasigilinti ir geriau suprasti mums skelbiamas tiesas iš autoritetingų tribūnų. Tuose teologiniuose mąstymuose V. Bagdanavičius svarsto apie Kristaus malones, pagal šv. Jono Evangelijos įvadą. 1985 m. liepos-rugpjūčio numeryje jis iškelia mūsų laikams reikšmingą mintį: “Kristaus laikymas gamtinių malonių teikėju turėtų milžiniškos reikšmės mūsų krikščionybei. Modernusis pasaulis yra nuėjęs materializmo, natūralizmo ir realizmo keliu. Bažnyčią jis atmeta dėl to, kad ji mažai domisi tuo, kas yra natūralu”. Toliau jis rašo: “Norint pilnesnio Kristaus supratimo, reikia į jį žiūrėti ne tik kaip į atpirkėją, bet ir žmogiškos prigimties kūrėją bei pirmavaizdį”.
Čia autorius teigia, kad Bažnyčia domėjosi tik antgamtine religine sritimi, tačiau, norint pilnutinio Kristaus supratimo, reikia į jį žiūrėti ne tik kaip į atpirkėją, bet ir žmogiškos prigimties kūrėją. Su tokia išvada ne visai norėčiau sutikti. Ir štai dėl ko: kai Kristus atėjo į pasaulį, Dievas žmogų jau buvo seniai sukūręs, tad Kristui jo sukurti ar perkurti nereikėjo. Nieko nematome gamtoje, kad kas nors būtų pasikeitę po Kristaus atėjimo. Taigi negalima maišyti to Kristaus, kuris gyveno, mokė, mirė ir prisikėlė, su tuo žodžiu, kuris buvo prieš amžius, Tas dalykas mūsų protui nepasiekiamas, ir mes juo negalime operuoti savo realybę. Kristus Dievažmogis ir Kristus Žodis nėra tas pats. Jų sąvokos pakitusios, taigi nereikėtų jų maišyti, kai iš filosofijos pereinama į gyvenimo plotmę.
Autorius iškelia labai svarbų šiems laikams klausimą — pilnutinio Kristaus supratimo reikalą. Ar Kristus yra pilnai suprantamas, ar Bažnyčios domėjimasis tik Kristaus antgamtine sritimi nėra per siauras? Ar Kristus atėjo į pasaulį, kaip naujos religijos įkūrėjas, ar pasaulį pakeisti į Dievo karalystę? Šios funkcijos yra skirtingos, nors jos, be abejo, gali sutapti arba viena kitą papildyti, bet negali būti viena kuri ignoruojama. Kristaus atskyrimas nuo pasaulio jį suskaldo. Teisingai Bagdanavičius sako, kad “atskirti pasaulį nuo Kristaus reiškia veikti antikristine kryptimi”. Tos antikristinės veiklos Bažnyčioje gana daug, kaip aiškina A. Maceina “Niekšybės paslaptyje”.
Bagdanavičius mano, kad Kristaus laikymas gamtinių malonių teikėju turėtų milžiniškos reikšmės krikščionybei, bet man atrodo, kad reikia mums kalbėti ne apie gamtines malones, o apie egzistencines. Gamtinėmis malonėmis aš suprantu tokias, kurias gauname kokiu nors būdu per gamtą, pvz., tvirtą kūno sudėjimą, talentus ir pan. Betgi melsdamiesi prašome ir teisybės, ir taikos, ir kitų egzistencijai reikalingų malonių, nieko bendro neturinčiomis su gamta.
Pasaulinė ir religinė sritis viena nuo kitos skiriasi, tačiau Kristaus atėjimas ir jo mokslas jas sujungė į vieną Dievo karalystę: tik eidami per žemę, galime pasiekti dangų; tik būdami mirtingi, galime tapti nemirtingais; tik būdami nusidėjėliai, galime tapti šventaisiais. Čia yra Kristaus mokslo esmė. Šitoji esmė realizuojama, kuriant Dievo karalystę žemėje, todėl negalima nuo žemės nutolti, kaip negalima nutolti ir nuo laisvos valios, ir nuo pasirinkimo gėrio ir blogio. Šitą laikiną Dievo karalystę reikia suprasti kaip sąlygą anai amžinai dangaus karalystei laimėti.
Kaip mes bevertintume Kristų, ar kaip Dievą, ar kaip žmogų, jis yra šio pasaulio dalis ir toks pasiliks. Todėl jis visiems prieinamas, visų laisvai interpretuojamas, vertinamas, jį kiekvienas gali ar priimti, ar atmesti.
Kristus yra ryšys tarp žmogaus ir Dievo, tarp žemės ir dangaus, tarp šio ir kito pasaulio. Jis atnešė mums naują tikėjimą, gerąją naujieną. Teologinė Kristaus mokslo interpretacija yra kitokia, negu galėtų ją mums pateikti sociologiniai pasaulietiški mokslai. Aš čia trumpai mėginsiu prisiminti Kristaus mokslo socialinius duomenis, iš kurių būtų galima suprasti Kristaus veiklos plotmę bei tikslą-
Pradėdamas savo didžiąją misiją Nazareto sinagogoje, Kristus perskaitė šiuos pranašo Izaijo knygos žodžius: “Viešpaties Dvasia su manim, nes jis patepė mane, kad neščiau gerą naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems — regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų” (Lk 4,18-19).
Čia Kristus atpažino pats save ir savo veiklos programa skelbia pranašo žodžius. Šituose pranašo žodžiuose randame Viešpaties valią: nešti gerąją naujieną vargdieniams, skelbti maloningų Viešpaties metų ir vaduoti prislėgtųjų. Šitoje Kristaus misijoje randame dvi funkcijas: skelbti ir vaduoti. Pirmąją galėtume pavadinti religine, nes skelbimas maloningų Viešpaties metų yra skelbimas Dievo malonės ir išganymo; antrąją — egzistencine, socialine, nes kalbama apie prislėgtuosius ir vargdienius.
Pažvelkime į kitą reikšmingą įvykį — Kalno pamokslą. Niekas niekada nėra pasakęs tokio jautraus ir prasmingo pamokslo, kuriame būtų pasakyta iš karto tiek daug skaudžios teisybės ir išreikšta tokio didelio rūpesčio visai nelaimingai žmonijai, kaip Kristus šiame pamoksle. Įkopęs į kalno viršūnę, minios apsuptas, Kristus pasijuto esąs prieš visą visų laikų žmoniją, stovinčią prieš jį ir laukiančią palaiminimo. Gilaus įkvėpimo pagautas, Kristus atrinko aštuonias žmonių kategorijas ir juos palaimino nuostabiai jautriais žodžiais bei viltimi sulaukti teisingumo. Tos aštuonios žmonių kategorijos reiškia ne ką kita, kaip aštuonis socialinės veiklos punktus — tai programa įgyvendinti Dievo karalystę žemėje. Čia kaip tik matome, kaip Kristus sujungia šias dvi funkcijas — socialinį realų gyvenimą su dangaus palaiminimu.
Ir taip Kristus eina per visą savo veiklą iki pat mirties ant kryžiaus, mokydamas dorovingo gyvenimo ir laimindamas žmones. Bet labiausiai Kristus pabrėžė socialinio gyvenimo reikšmę dangaus karalystei laimėti, kalbėdamas apie paskutinį Dievo teismą, kur būsime teisiami iš artimo meilės stokos, iš socialinio gyvenimo nejautrumo artimui (Mt 25,31-46). Socialinis žmogaus rūpestis ir artimo meilė Kristaus yra iškelta į esminę ir aukščiausią formulę: mylėk savo artimą, kaip pats save! Artimo meilė sulyginama su Dievo meile. Nebėra nei žydo, nei graiko; nei vyro, nei moters; nei pono, nei vergo — visi lygūs vieno Dievo vaikai. Ką reiškia šitoks žmonių sulyginimas? Tai reiškė labai daug, senoji religija to pakęsti negalėjo, tai buvo skelbiama revoliucija ne tik religijoje, bet ir politikoje, ir socialiniame ekonominiame gyvenime, ir apskritai visoje žmonių egzistencijoje.
Be abejo, Kristus žinojo, kad toks jo mokslas prieštarauja ne tik seniems papročiams, bet ir religijos bei valstybės įstatams. Jam reikėjo duoti tvirtą argumentą prieš įvarias Senojo Įstatymo taisykles, papročius ir įstatymus, kad galėtų atremti Rašto žinovų prieštaravimus. Į visus klausimus Kristus davė vieną atsakymą, išreikštą aukso taisyklės formule: “Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir patys jiems darykite, nes tai yra Įstatymas ir Pranašai” (Mt 7,12).
Šita aukso taisykle Kristus interpretuoja visą Senąjį Įstatymą. Nėra nei didesnio, nei reikšmingesnio įsakymo visame Apreiškime, kaip Dievo noras, kad žmonės gyventų, vieni kitus gerbdami ir mylėdami. Visa kita yra tik antros ar dešimtos eilės reikalai. Taigi nuo šio žemiško gyvenimo priklauso dangiškasis.
Kaip matome, šioje egzistencinėje srityje Kristus tebėra neatskleistas pasauliui. Pasaulis Kristaus nepažįsta. Jei krikščionija per tuos 2000 metų būtų dirbusi ne tik religinį, bet kartu ir socialinį darbą, jeigu ne tiek būtų buvę ginčijamasi apie teologines plonybes, kiek rūpinamasi artimo meile, tai žmogus ir pasaulis šiandien būtų kitoks. Užuot ėmęsi dėl to ką nors kaltinti, verčiau mes patys pradėkime naują gyvenimą, geriau stengdamiesi pažinti Kristų.
Aleksandras Mauragis