Spausdinti

J. E.

     Kai kuriems labai sunku tikėti, kad yra iš tikrųjų buvęs tas visuotinis tvanas, apie kurį kalba Biblija. Čia šiek tiek panagrinėsime šį klausimą ir pažiūrėsime į jo tikėtinumą.

     Šį klausimą katalikų apologetai jau daug kartų yra nagrinėję ir pakankamai aiškiai išsprendę, bet, mokslui žengiant pirmyn, daugelis biblinių problemų dar labiau paaiškėjo, bet drauge iškilo ir ne vienas naujas painus klausimas.

     Bažnyčia jau nuo pirmųjų amžių tikėjimo išpažinimuose ir susirinkimuose tvirtai gynė, kad tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento knygos užima lygiateisę vietą ir kad jų autorius yra Dievas. Iš to fakto, kad Šventraščio knygų rašytojai buvo Dievo įkvėpti, neišvengiamai plaukia, kad Šv. Rašto knygose nėra ir negali būti klaidų. Įkvėptosios Biblijos knygos nėra vien tik "šventos” krikščionijos knygos, jos nėra taip pat tik kalbančios apie Dievą, bet pats Dievas yra šitų knygų autorius, panaudojęs žmones tik kaip įrankius toms knygoms parašyti. Jų turinys yra toks, kokio norėjo pats Dievas. Taigi katalikui abejoti Šv. Rašto dieviška kilme būtų nusikaltimas prieš tikėjimą. Tos tiesos atmesti nedrįso net pirmieji protestantai.

Kai barako pastogėje nebūdavo pakankamai šviesos. ..    K. Daugėlos nuotr.

     Devynioliktame šimtmetyje, eksperimentalistiniams mokslams labai pažengus į priekį, kilo klausimas, kaip suderinti biblines tiesas su fizikos mokslo tiesomis. Pirmiausia reikia atsiminti, kad Biblija nėra gamtos mokslų vadovėlis. Jos uždavinys yra grynai religinis — mokyti žmones neklaidingų tikėjimo ir dorovės tiesų bei pateikti sielos išganymo priemones. Todėl gamtos mokslai neturi tiesioginio sąryšio su religija ir tik atsitiktinai yra liečiami Šventraščio lapuose. Sunkenybės, kylančios iš astronomijos, kosmologijos, geologijos, botanikos, zoologijos ir psichologijos mokslų srities, tiesiogiai neprieštarauja šventraščio knygų mokslui. Šventųjų knygų rašytojai, kalbėdami apie gamtos mokslų dalykus, visai nenorėjo atskleisti naujų mokslo tiesų, bet išsireikšdavo anų laikų terminais ir paprastų žmonių kalba, kuri vaizduoja ne gamtos reiškinių esmines ypatybes, o tiktai pojūčiais pastebimas apraiškas. Lygiai ir šiandien žmonių kalboje vartojami išsireiškimai neatitinka gamtos mokslų tiesų: saulė teka ir leidžiasi, vienokios ar kitokios spalvos daiktas ir kiti panašūs "nemoksliški” išsireiškimai.

     Didesnė sunkenybė kyla, kai eina kalba apie istoriškus klausimus. Ar visi Biblijoje pasakojamieji įvykiai yra istoriški? Atsakant į šį klausimą, visų pirma tenka atsiminti, kad Bibliją sudaro įvairūs literatūriniai žanrai, kurie ne visi vaizduoja istorinę tikrovę, kaip antai, palyginimai, tautos legendos ir padavimai, giminių istorijos ir poezija. Šventraštis nėra istorinė knyga modernia prasme, o rytų tautos turi savo ypatingą būdą atpasakoti istorinius įvykius. Senovės orientalinių kalbų pažinimas, nauji etnologiniai radiniai ir archeologinės iškasenos, kaip pvz., Tell el-Amarna laiškai, Ras Šamra dokumentai ir Mirusios Jūros raštai padėjo ir padės išspręsti ne vieną istorinę sunkenybę.

     Šiais laikais senovės istorijos mokslai eina prie pirmųjų šaltinių ir nėra linkę per greitai paneigti biblinių padavimų ar istorijos įvykių tikrovės. Tokiu būdu net ir Homero "Odisėjoje” ir "Iliadoje” giedamos epinės "pasakos” vis daugiau įgyja istorinės vertės, ypač po to, kai buvo surasta senovės Troja ir Agamemnono kapas. Istorinėse šventraščio knygose atpasakotus įvykius laikyti pasakomis, giliau nepastudijavus istorinių šaltinių ir rytų tautų archeologijos, būtų nerimta ir vaikiška.

Faktai apie krikščioniškosios religijos pagrindus turi būti visų katalikų laikomi istoriniais, pvz., pasaulio sukūrimas laiko pradžioje, specialus žmogaus sukūrimas, žmonių giminės kilmė iš pirmųjų tėvų, pirmųjų tėvų bandymas rojuje, jų nusikaltimas, gundant velniui, ir Atpirkėjo pažadas. Panašiai reikia tikėti ir tvano istoriškumu, ką yra patvirtinęs pats Kristus, nors to tvano aplinkybės ir apimtis paliekama Šventraščio tyrinėtojų aiškinimui.

     Visuotinis tvanas, apie kurį kalba pirmoji Šv. Rašto knyga, paskutiniais šimtmečiais yra pažadinęs daugybę diskusijų tiek katalikų, tiek kitatikių tarpe ir iškėlęs ne vieną sunkiai išrišamą klausimą: kokie šaltiniai kalba apie tvaną, kokia to tvano geografinė apimtis, kas tvane žuvo, kada tvanas įvyko, ar jis atitinka kitų tautų panašius padavimus ir modernių laikų geologines iškasenas? Pagaliau kaip išspręsti Biblijoje minimos vaivorykštės klausimą? Nesileisdami į platesnes diskusijas, bandysime trumpai pateikti paskutinius Šv. Rašto aiškintojų atsakymus.

     Padavimas apie tvaną, ištikusį žmoniją daugiau ar mažiau tolimoje praeityje, yra randamas tiek dingusių, tiek tebeegzistuojančių tautų tautosakoje. Vienuoliktoji babiloniečių Gilgameš epo lentelė aprašo tvano įvykį visai panašiais žodžiais, kaip ir Biblija. Nėra abejonės, kad čia kalbama apie tą patį tvaną. Laivas yra ištepamas derva, sustoja ant Nizir kalno, paukščiai yra siunčiami tyrinėjimui, po tvano dievai pajunta malonų aukų kvapą. Graikai turi panašų padavimą apie Deukalijoną ir Pyrą. Panašūs elementai užtinkami sanskrito epe, o taip pat ir tokios žemos kultūros tautose, kaip Amerikos eskimai ir Ugnies Žemės gyventojai. Tokį padavimą randame ir aukštos kultūros tautose: Jukatano Maja, Peru, Kinija. Tenka pastebėti, kad šie gausūs padavimai yra vienas nuo kito nepriklausomi ir yra neabejotinai panašūs, nors dažnai ir nudažyti vietinės religijos ir mitologijos spalvomis. Jie, be abejo, yra kilę iš bendro pirmykščio padavimo. Yra įdomu patyrinėti, kokia yra buvusi to tvano apimtis. Labai bendri išsireiškimai, kuriais aprašomas tvanas Pradžios knygoje, kaip "visa žemė”, "žuvo visi sutvėrimai”, įvairiais laikais skaitytojams sudarė įspūdį, kad tvanas iš tikrųjų buvo apėmęs visą žemės rutulį, sunaikindamas visą žmoniją ir visą gyvūniją. Šios teorijos, vadinamos geografinio visuotinumo teorija, buvo laikomasi iki devynioliktojo šimtmečio, kai specialūs hebrajų kalbos išsireiškimai dar nebuvo pakankamai išstudijuoti, ir gamtos mokslai nežinojo apytikrio skaičiaus gyvūnų rūšių. Šios teorijos laikėsi net garsūs geologai, kaip Buckland, kuris tyrinėjo išvagotą uolų paviršių ir manė suradęs visą žemę apėmusio tvano įrodymą. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai atsirado nuo ledynų slinkimo. Panašios išvados buvo daromos ir iš jūrų geldelių, rastų kai kurių kalnų viršūnėse. Reikia pastebėti, kad ir baisiausias tvanas negalėtų išaiškinti, kaip atsirado tokie dideli geldelių sluoksniai kalnų viršūnėse. Jie tegalėjo susidaryti dėl žemės plutos esminių pasikeitimų: ten, kur dabar yra kalnų viršūnės, pirmiau buvo jūros dugnas.

     Taip pamažu universalaus tvano idėja buvo visų atmesta. Būtų reikėję daug įvairių stebuklų, norint surinkti Noės laivan viso pasaulio gyvūnų rūšis, kurių priskaitoma apie 8000, ypač imant kiekvienos rūšies po porą ir dar kai kuriuos gyvulius maistui. Taip pat reikia atsiminti, kad kai kurių rūšių egzistavimui būtinai reikalingos tam tikros klimatinės sąlygos. Tokių stebuklų Šv. Raštas visiškai nemini. Žodžiai, kalbą apie visą žemę, leksikine prasme reiškia tiktai atskirą kraštą. Ir iš pasakojimo turinio atrodo, kad yra minimi tik tie reiškiniai, kuriuos pažinojo Noės laikų žmonės.

     Atmetus šią visuotinio tvano teoriją, kilo kita mišraus visuotinumo teorija, pagal kurią tik kai kurie žemės plotai buvę tvano paliesti, bet žmonės žuvo visi, nes tuo metu žmonija dar nebuvo paplitusi po visą pasaulį. Tokiu būdu visuotiniai Biblijos išsireiškimai turėtų būti suprantami dvejopa prasme: kai eina kalba apie žemę ir gyvūniją, jie reiškia tik reliatyvų visuotinumą, o kai kalbama apie žmones, tai reikia suprasti absoliutiška prasme. Bet tokio skirtumo tarp žmonių ir gyvių Šv. Rašto tekste nerandame, dėl to nėra prasmės mums apie tokius skirtumus kalbėti. Todėl manoma, kad čia eina kalba tik apie dalinį tvaną, kuris nepalietė visų žmonių. Be to, padavimo autorius, atrodo, tekalbėjo apie Seto giminės likimą, visiškai neminėdamas Kaino palikuonių. Pastarieji yra minimi, kaip garsūs metalo išdirbiniais. Taip pat iš Šv. Rašto žodžių apie patriarchų giminės dauginimąsi ir jų genealogijas aiškiai matyti, kad tarp Adomo ir tvano turėjo praslinkti ilgų amžių eilė, ir būtų sunku suprasti, kad žmonės tebūtų gyvenę tik vienoje vietoje. Paskutinių laikų antropologiniai radiniai įvairiose pasaulio dalyse, nuo Kinijos iki Pietų Afrikos, yra kilę iš ankstyvesnių laikų negu tvano periodas.

     Kuriuo laiku tvanas iš tikrųjų yra buvęs, nelengva pasakyti. Kasinėjimai Mezopotamijos lygumoje atskleidė ne vieno didelio tvano pėdsakus. Kišo vietoje buvo rasti trys, kurių datas tyrinėtojai skiria iš eilės 4200, 4000, 3400 m. prieš Kristų. Ur mieste buvo rastos trijų metrų gilumo vandens nuosėdos, kurios liudija apie ilgą ir didelį tvaną. Galimas dalykas, kad abiejų vietovių tvanai kyla iš to paties laikotarpio. Apie 4000 metų prieš Kristų atrodo apytikrė data tiek biblinio, tiek Babilonijos tvano padavimų, kurių atmintis aprašymo metu atrodo dar visai šviežia.

     Dar keletas žodžių apie dangaus fenomeną, kurį mes vadiname vaivorykšte arba laumės juosta. Bibliniame tekste jis vadinamas lanku, nes yra panašus į lanką. Kadangi Dievas vaivorykštę padarė ženklu savo sutarties su Noe ir jo gimine, jis ją vadina "savo lanku”. Tekstas jokiu būdu nesako, kad tik tuo metu vaivorykštė atsirado, bet tik tai, kad natūralus gamtos fenomenas buvo duotas ženklo prasme — ateityje vaivorykštė bus Dievo gailestingumo ir sutarties su žmonija simbolis, garantuojąs, kad gyvybė išliks žemėje, nežiūrint rūsčių gamtos apraiškų. Kadangi vaivorykštė tiktai Dievo maloningumo simbolis, ji nieko bendra neturi su panašiais mitologiniais lankais, kurie supa orientalines dievybes ir joms teikia galią.