Spausdinti

(Lietuvos vyskupų ir vyskupijų valdytojų žodis tikintiesiems, rengiantis Lietuvos krikšto jubiliejui)

Brangūs Lietuvos Katalikai!

     "Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome”. Šiuos Šventojo Rašto žodžius (Žyd 11,1) gyvai prisimename dabar, pradėdami antruosius Lietuvos Krikšto jubiliejui dvasinio pasirengimo metus.

     Pirmieji, 1985-ieji, buvo pavadinti Gerosios naujienos metais. Prisiminėme, kokiais nelengvais keliais krikščionybė į mūsų kraštą atėjo, kokias religines bei moralines vertybes per 600 metų į tikinčiųjų dvasią įskiepijo.

     1986-ieji bus Sąmoningo tikėjimo metai. Stengsimės kuo geriau pažinti savo šventąjį tikėjimą, įvertinti jo aktualumą mūsų gyvenimui.

1.

     "Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų”, — skaitome šv. Rašte (Žyd 1,1-2).

     Iš tikrųjų į mus prabilo Dievas. Mūsų Kūrėjas su mumis—savo kūriniais — pasidalijo dieviškąja išmintimi, paskelbė mums savo valią, apreiškė būtinas išganymui tiesas ir parodė kelius į laimę. Dievo pašaukti pranašai išrinktajai tautai skelbė Dievo žodį, t.y. mokė ją Dievą pažinti, jį mylėti, garbinti, ragino laikytis Dievo įsakymų; įspėdavo, kad tauta bijotųsi Dievą įžeisti, nusidėjėlius kvietė atgailoti, stiprino Išganytojo atėjimo viltį.

K. Daugėlos nuotr.  Išvietintųjų kelias į nežinią.     

     Dievo Sūnus Jėzus Kristus trejus metus skelbė pasauliui Evangeliją. Jis patvirtino pranašų žodžius ir atidengė žmonijai naujus dieviškos būties bei išminties lobius: atskleidė Švenčiausiosios Trejybės slėpinį ir tėvišką Dievo meilę žmogui; ryškiau nušvietė Dievo įsakymų prasmę, davė naują įsakymą —    mylėti žmones taip, kaip jis pats myli. Pagaliau įsteigė Bažnyčią ir jai pavedė tęsti evangelizaciją, t.y. mokyti žmones dieviškojo mokslo ir vesti tautas išganymo keliu.

     Išganytojo paskelbtoji Evangelija, pranašų balsas, apaštalų raštai — tai neišsemiamas dieviškosios išminties šaltinis. Ši dangaus išmintis surašyta Šv. Rašto knygose, ją aiškina bei saugo krikščioniškoji tradicija —    nuolatinis visos krikščionijos tikėjimas. Katalikų Bažnyčia, Šventosios Dvasios gaivinama bei lydima, skelbia, gina nuo klaidi} ir autoritetingai aiškina Dievo apreiškimą.

     Per Krikštą tapdami Katalikų Bažnyčios nariais, Dievo vaikais, tampame ir dieviškojo mokslo šviesos paveldėtojais. Iš Krikšto kyla pareiga pažinti dieviškąjį mokslą: žinoti tikėjimo tiesas, vertinti jas ir jų šviesoje gyventi.

     Mes, Lietuvos Vyskupai ir vyskupijų Valdytojai, padedami kunigų, bažnyčiose jums nuolat skelbiame ir aiškiname tą brangųjį tikėjimo paveldą. Prašome ir raginame jus gyviau domėtis tikėjimo klausimais.

     Žmogus myli tai, ką pažįsta esant gera. Pažinę tikėjimo grožį, supratę palaimingą jo reikšmę, panorėsime ir savo gyvenimą kurti pagal tikruosius Kristaus idealus, Dievo draugystėje.

2.

     Kiekvienas mąstantis žmogus nori gauti išsamius bei aiškius atsakymus į gyvybiškai svarbius klausimus: koks mano gyvenimo tikslas? kokia mano darbo ir kančios prasmė? kas manęs laukia po kūno mirties? ar aš turiu dvasinę bei nemirtingą sielą? ar yra amžinasis gyvenimas, ir koks jis yra? ar yra Dievas, ir koks jis? kas iš tiesų gera ir dora, o kas ne? kuo turiu grįsti savo santykius su kitais šeimoje ir visuomenėje ir t.t.

     Į šiuos ir panašius klausimus nuo seniausių laikų įvairiai bando atsakinėti filosofai, bet jų nuomonės labai skirtingos. Matyti, mūsų prigimtinės išminties nepakanka šioms problemoms iki galo išspręsti. Turime dėkoti Apvaizdai, kad mes nelikome tamsoje bei nežinioje. Dieviškasis Mokytojas Jėzus Kristus aiškiai ir gyvenimiškai atsakė į šiuos didžiuosius žmonijos klausimus ir savo elgesiu parodė gražiausią sektiną pavyzdį. Todėl jis ir galėjo apie save pasakyti: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14,6), "Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą (Jn 8,12).

     Visa, ką Išganytojas žmonijai paskelbė ir parodė, jau yra tapę milijonų ir milijardų žmonių gyvenimo programa, jų laimės kelias. Kristaus mokslo ir asmenybės sužavėti nesuskaitomi būriai krikščionių kankinių už jį yra atidavę ir savo gyvybę, žemiškąją, laikiną gyvybę — laimėję amžinąjį gyvenimą danguje.

     Trumpa Kristaus ir jo Bažnyčios mokslo santrauka surašyta nedidelėje knygutėje — katekizme. Kas tik turime ar galime gauti katekizmą — tą brangųjį tikėjimo vadovėlį, kuo dažniau jį skaitykime ir jauskime, kad kiekvienas jo žodis, kiekviena raidė patvirtinta ir pašventinta milijonų gyvenimu ir mirtimi.

     Su katekizmu paprastai susipažįstame vaikystėje — nuoširdžiai, bet negiliai. Jei vėliau nepasirūpiname į katekizmą gilintis, nenuostabu, kad daug ką užmirštame ir liekame be vadovo. "Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens” (Mk 6,34) — ar nesikartoja šis vaizdas?!

     Norėtume kartkartėmis priminti visiems tikintiesiems — vaikams, jaunimui ir suaugusiems: sekmadieniais paskirkite bent pusvalandį katekizmui. Naudingų paaiškinimų apie tikėjimo tiesas, dorovės reikalavimus, išganymo priemones ir liturgines apeigas rasite maldynuose. Šiandien katekizmas ir maldynas yra vieninteliai jums prieinami rašytiniai tikėjimo tiesų šaltiniai, tad juo labiau studijuotini.

3-

     Šiais Sąmoningo tikėjimo metais visose bažnyčiose bus dažniau sakomi kateketiniai pamokslai. Dėmesingai jų klausykitės, grįžę namo su artimaisiais juos aptarkite.

     Didysis Lietuvos Švietėjas ir blaivintojas vyskupas Motiejus Valančius 1860 m. aplinkraščiu rekomendavo kunigams visada, ypač per gavėnią, bažnyčiose aiškinti katekizmą. Jo nuomone, katekizmo aiškinimas yra viso religinio švietimo pagrindas. Ganytojas pabrėžė, kad religinio tamsumo, krikščioniškosios moralės pažeidinėjimų priežastis dažnai yra nepakankamas katekizmo aiškinimas. Deja, ir šiandieną dalis katalikų nesuvokia tikėjimo tiesų grožio, laikosi labai abejotinos vertės moralinių pažiūrų todėl, kad yra primiršę katekizmą.

     Pasitaiko katalikų jaunuolių, kuriems tėvai vaikystėje nesudarė sąlygų pasirengti Pirmajai išpažinčiai ir komunijai. Prašome ir raginame tokius jaunuolius šiais Sąmoningo tikėjimo metais pasirengti Pirmajai išpažinčiai bei komunijai ir įsijungti į praktikuojančių tikinčiųjų gretas. Nekrikštytus, bet kelią į tikėjimą suradusius kviečiame priimti pirmąjį, svarbiausiąjį Krikšto sakramentą. Kreipkitės į jums prieinamus kunigus — jie mielai jums padės.

     Kurie ruošiatės santuokai, per ilgesnį laiką uoliai kartokite katekizmą, kad sąmoningai priimtumėte Santuokos sakramentą ir pasirengtumėte katalikiškai gyventi šeimoje. Sulaukę kūdikio, nevėluokite jam parūpinti Dievo malonės — neatidėliokite Krikšto.

     Tikintiesiems tėvams primename, ką yra nutarę popiežiaus vadovaujami II Vatikano Susirinkime vyskupai: "Šeima yra pirmoji visuomeninių dorybių, būtinų kiekvienai visuomenei, mokykla- Ypač svarbu, kad krikščioniškoje šeimoje, klestinčioje Santuokos sakramento malone ir pareigomis, vaikai nuo ankstyvo amžiaus būtų išmokyti pažinti ir garbinti Dievą, mylėti artimą pagal Krikšto gautąjį tikėjimą” (Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija, 3).

4-

     Rengdamiesi Lietuvos Krikšto jubiliejui, esame pasiryžę 1986 metų gavėnią skirti atgailai už nuodėmes tikėjimui.

     Tikėjimas yra žvaigždė, nušviečianti kelią į Dievą. Tikėjimas atveria mums dvasinį, amžinąjį pasaulį, kurio dalininkai mes esame. Tikėjimas yra pirmoji iš trijų dieviškų dorybių. "Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad ieškantiems jo atlygina”, — skaitoma šv. Rašte (Žyd 11,6).

     Per Krikštą įsipareigojome tikėti ir mylėti Dievą, Švenčiausioje Trejybėje vieną, tikėti, ko moko Katalikų Bažnyčia, vengti visokių blogio vilionių. Šį pažadą kiekvienais metais atnaujiname Didįjį šeštadienį, Velyknakčio Mišiose. Priimdami Sutvirtinimą, gauname malonę tikėjimą išpažinti, saugoti, platinti ir ginti, taip pat vengti nuodėmių prieš tikėjimą, o kartu ir atgailoti už šias nuodėmes.

     Religinių pareigų apleidimas, tikėjimas burtais, klaidatikystės, tikėjimo atsižadėjimas, kova su tikėjimu — tai nuodėmės prieš tikėjimo dorybę. Šios nuodėmės atitraukia mus nuo galutinio gyvenimo tikslo—mums skirto amžinojo gyvenimo, atitraukia nuo amžinosios laimės šaltinio — Dievo, skurdina mūsų dvasinį gyvenimą, drauge apkartina ir žemiškojo gyvenimo dienas. Jėzus Kristus įspėja: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas” (Jn 8,34).

     Todėl būtina atgailoti bei atsiteisti Dievui už dvasinį atšalimą, už jo garbės paniekinimą, už tuos, kurie patys pasuko dvasinės tamsos keliu ir kitus stengiasi juo vesti. Minėta intencija per gavėnią aukosime Kryžiaus kelią, Graudžius verksmus, pasninką bei visas gavėnios maldas. Tinkamai permaldavę Dievą, galėsime tikėtis, jog atsigaivins tikėjimas mūsų pačių ir mūsų brangiųjų sielose. Juk tikėjimas — ne teorinis tiesų pripažinimas, o viso žmogaus — proto, valios ir širdies atsiliepimas-

     Šv. apaštalas Paulius Tesalonikos krikščionims rašė: "Mes jaučiame pareigą visuomet dėkoti, broliai, už jus Dievui, ir tai teisinga, nes jūsų tikėjimas klestėte klesti” (1,3).

     Broliai, seserys, brangūs tikintieji! Domėkitės Kristaus atnešta ir paskelbta dieviškosios išminties šviesa. Dievo apreikštos tiesos ilgesį junkime su atgaila, tada ir mūsų sielos patirs tikėjimo palaimą. Amen.