VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
53. KRIKŠČIONIŠKO TIKĖJIMO PAVOJAI
"Aš tai maliau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus”.
Pirmu žvilgsniu šis sakinys atrodo lyg per didelė išvada iš to, kas prieš tai buvo pasakyta. Liudyti, kad kas yra Dievo Sūnus, tai reiškia turėti nepaprastai didelį tikėjimo lobį. Visų pirma reikia tikėti, kad Dievas yra; reikia tikėti, kad Dievas turi Sūnų; reikia suprasti, kad Dievo turėjimas Sūnaus nesunaikina Dievo sąvokos. Toliau reikia tikėti, kad Dievas gali tapti žmogumi, tai reiškia suprasti, kad Dievo tapimas žmogumi nesunaikina Dievo; taip pat reikia suprasti, kad Dievo tapimas žmogumi nesunaikina žmogaus. Pagaliau reikia turėti pakankamą istorinį pagrindą, kad būtų galima sakyti, jog šis žmogus yra Dievo Sūnus.
Trūkumas bet kurios iš čia minėtų sąlygų yra toks pavojingas, kad jis gali griauti ne tik tikėjimą, bet ir visą dorovę. Sakyti apie kurį, kad jis yra Dievas, kiekvienoje monoteistinėje visuomenėje būtų piktžodžiavimas, vertas užmušti akmenimis, kaip buvo nustatyta Mozės įstatyme. Nesugebėjimas suderinti žmogiškosios prigimties su dieviškąja reikštų žmogaus nebuvimą tame asmenyje, apie kurį sakome, kad jis yra Dievas. Antra vertus, nesugebėjimas apsaugoti dieviškosios prigimties visagalybės žmogumi tapusiame Dieve reikštų ne ką mažiau, kaip Dievo sunaikinimą arba, kas tuo tikėtų, bedievybę. Praktišką bedievybę arba Dievo sunaikinimą gali reikšti ir prileidimas, kad Dievas turi Sūnų. Kur yra du Dievai, ten nėra nė vieno Dievo. Štai dėl ko šis lemtingasis Jono Krikštytojo sakinys yra tokia išvada, kuri, atrodo, nėra pakankamai pagrįsta. Ši išvada geriausiu atveju yra tokia naujenybė, už kurią didesnės negalima nė įsivaizduoti.
Apaštalas Jonas, be abejo, buvo įsisąmoninęs šios tiesos didumu, pavojingumu, neįtikinamumu, kai jis ryžosi ją skelbti. Ir visas jo Evangelijos įvadas yra ne kas kita, kaip pastanga nugalėti tuos sunkumus, kuriuos šios tiesos naujumas sutinka žmonijoje.
Dėl šios priežasties, norėdamas išaiškinti Dievo Sūnaus paslaptį, jis naudojasi teorija apie Dievo Žodį, kuris yra vienos prigimties su Tėvu. Tokiu būdu jis apsaugoja Dievo vienumą. Norėdamas apginti Dievo įsikūnijimo nepaprastumą, jis kalba apie tai, kad tas Dievo Žodis jau pirmiau buvo pasaulyje. Jis buvo nuo pasaulio pradžios ta prasme, kad per jį yra visa padaryta. Tas Dievo Žodis reiškiasi žmonių tarpe kaip šviesa. Ir dėl to yra tam tikro bendro natūralumo, kad Dievo Žodis tapo kūnu ir gyvena tarp mūsų. Žmogiškosios prigimties suderinimo su žmogiškąja jis, tiesa, neišaiškina. Šios paslapties išaiškinimą jis palieka vėlesniems laikams. Tai iš dalies padarė pirmieji visuotiniai Bažnyčios susirinkimai. Tačiau jis nepalieka jokios abejonės, kad Jėzus yra Dievas ir kad jis dieviškąją prigimtį pažįsta taip, kaip niekas kitas. Jėzus yra Dievo prieglobstyje. O kad jis yra žmogus, tai liudija Jonas savo jausmine patirtimi.
Visas Jono Evangelijos įvadas yra skirtas šiai tiesai pažinti ir nugalėti sunkenybes, stovinčias jai ant kelio. Mes neturime imti tikėjimo dalykų kaip savaime suprantamų ir labai paprastų reiškinių. Tiesa, jie yra žinomi nuo amžių, tačiau, nepaisant to, jie niekada nėra baigti pažinti. Neseniai teko girdėti iš vieno Šv. Rašto žinovo skiriant dvejopas tiesas pažinimo atžvilgiu: natūralines, glūdinčias daiktų prigimtyje, ir apreikštąsias. Natūralios tiesos turi tam tikro didelio tvirtumo, tarsi suakmenėjimo pobūdį. O apreikštosios tiesos jam atrodo vis kaip nebaigtos, vis kaip ilgainiui iš naujo atsidengiančios. Taip ir Abraomas nesuprato, kad jo išrinkimas apsireikš tokia tauta, kokia jis apsireiškė. Žydų išvedimas iš Egipto savaime nesakė, kokia bus žydų tautos istorija. Žydų valstybės palaima neatidengė joje glūdinčios Babilonijos vergijos. Atrodo, kad apreiškimo istorijoje natūralus dalykas yra tam tikra nuostaba, atsiradimas to, ko nebuvo tikėtasi. Didžiausia nuostaba yra pasirodžiusi su Naujuoju Testamentu, kai žydiškasis monoteizmas ir dieviškoji transcendencija pavirto ne tik trimis dieviškais asmenimis, bet ir Dievo įsijungimu į kasdieninę žmonijos istoriją.
54. MOKINIAI IR MOKYTOJAI
"Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai”.
Koks yra santykis tarp mokytojo ir mokinio? Šis santykis nėra labai aiškus, bet negalima sakyti, kad jis būtų nereikšmingas. Daugelis žmonių ieško mokinių. Daugelis ieško mokytojų. Vėl ateina laikas, kai mokiniai palieka savo mokytojus, kaip tai įvyko su kai kuriais Jono Krikštytojo mokiniais. Jie palieka Joną ir nueina pas Jėzų.
Įvairios vienuolijos taip pat ieško mokinių, norėdamos, kad kas nors tęstų jų darbą. Ne visuomet tas ieškojimas vienodai pasiseka. Kai kurie vienuolijų steigėjai sulaukia gražaus mokinių skaičiaus, dar gyvi būdami. Kitiems tik mirus, prie jų paskelbtų idealų prisideda sekėjų. Taip yra atsitikę su Charles de Foucauld. Jis pats buvo mokiniu pas trapistus, bet juos paliko. Taip pat ir vienas kitas jo mokinys jį paliko. Tačiau po jo mirties prie jo palikto pavyzdžio telkiasi kuklaus gyvenimo mėgėjai.
Mokinys nėra sūnus. Jis ateina ir nueina, o sūnus savo sūniškumo niekada nepraranda, net ir tada, kai atsitraukia nuo tėvų. Kai kurie mokiniai taip pat tam tikra prasme niekada neišsilaisvina iš savo mokytojų. Jie pasilieka savo mokytojų galvosenos atstovai. Tai galima pastebėti ir didžiųjų žmonių gyvenime. Jie visi turi šį tą iš savo mokytojų. Tačiau vergiška ištikimybė savo mokytojams nėra vertybė. Tai yra pastebėję romėnai, palikdami priežodį: "Iurare in verbis magistri”, t.y. prisiekdinėti savo mokytojo žodžiais. Tuo norima pasakyti, kad kai kurie asmenys niekada visiškai nesubręsta.
Jėzus taip pat buvo mokytojas. Jis nemažai naudojosi tuo titulu šalia kitų: Dievo Sūnus, Žmogaus Sūnus, Dovydo Sūnus ir kt. Kai kurie mokiniai ir Jėzų paliko, nenorėdami būti jo mokiniais. Mokytojui nėra malonu, kai mokiniai jį palieka ir nueina pas kitą mokytoją.
55. MĄSTYTOJAS IR NUODĖMĖ
"Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: 'Štai Dievo avinėlis!’ ”
Nėra įmanoma mąstyti apie Dievą, praleidžiant iš akių faktą, kad mąstytojas yra nusidėjėlis. Nėra įmanoma nusidėjėliui būti sutaikintam su Kūrėju, jeigu Dievas jam neatleis nuodėmių. Tačiau Dievui nėra įmanoma susitaikinti su savo kūriniu kitaip, kaip tik tuo atveju, kai kūrinys išpažįsta visišką savo priklausomybę nuo Dievo, tuo būdu atsisakydamas nuodėmės kelio, kuriuo nuodėmė jį veda tolyn nuo Dievo. Titulas "Dievo avinėlis”, kuriuo Jonas apibūdino Jėzų, reiškia šiuos abudu susitaikymo veiklos momentus. Jėzus yra Avinėlis, aukojamas vietoj žmogaus, išreiškiant visišką žmogaus priklausomybę nuo Dievo. Ir tas Avinėlis yra Dievo. Tuo pasakoma, kad ne tik Dievas susitaikymo veiklą priima, bet ir tai, kad jis pats ją lemia ir iš dalies vykdo.
Eiti pas Dievą, praleidžiant iš akių mąstytojo nuodėmingumą, yra, atrodo, visai neįmanoma. Tokiu keliu eidamas žmogus patenka į vienokia ar kitokia forma pasireiškiančią bedievybę. Jis pasidaro išdidus antžmogis, nesiskaitąs ne tik su kitais žmonėmis, bet net ir su Dievu. Tokiu keliu yra nuėję senieji Indijos mąstytojai, suvokdami savo dvasią, kaip pasaulio kūrėją. Taip pat toks žmogus pasidaro vienašališkas realistas, matąs tik išorinio pasaulio faktus. Dėl to jis atmeta dvasinę sritį ir visą būties principą suveda tik į medžiagą ir žmogaus gyvenimą supranta tik medžiaginių santykių ribose. Tokiu keliu yra gerokai pasinešusi moderni Vakarų Europos kultūra.
Yra prasminga, kad, Jonui pavadinus Jėzų Dievo Avinėliu, jį pasekė du pirmieji apaštalai — Jonas ir Andriejus. Jie nenuėjo paskui Jėzų, kai Jonas jį vadino Dievo Sūnumi; jie nenuėjo paskui jį, kai Jonas jį apibūdino busimuoju krikštytoju Šv. Dvasios vardu; bet jie paskui jį nuėjo, kai Jonas jį pavadino Dievo Avinėliu. Gal tai yra supuolimas, galbūt Jonas ir Andriejus patys nesuprato tikrosios savo apsisprendimo prasmės, tačiau mums šis supuolimas nurodo tikrąjį kelią prie Dievo.
Eidami pas Dievą, mes neturime praleisti iš akių savo nuodėmingumo. Kartais tobulybės siekią žmonės, pastebėję savyje kalčių, nuodėmių ir netobulybių, ima nervintis ir ne kartą padaro neigiamą išvadą, kad jie jau nebėra išganymo kelyje, kad jau nieko nebegalima pataisyti. Tas nervinimasis liudija, kad jie nesupranta, jog pas Dievą mes turime eiti kaip nusidėjėliai. Žinoma, tai nereiškia, kad mes savo nuodėmes laikytume dorybėmis, bet reiškia tik tai, kad mes, kol gyvename žemėje, esame nusidėjėliai. Mes esame tie aukos avinėliai, kurie nesipriešina aukojami. Kantrybė su savimi, žinant, kad esame nusidėjėliai, yra išganinga. Viltis per lengvai atsikratyti savo nuodėmių yra apgaulinga. Ji dažnai savyje slepia susitaikymą net ir su didelėmis savo nuodėmėmis. Jos tada pasidaro mūsų prigimties dalis. Mes dažnai to savyje neatpažįstame, bet kiti tai pažįsta labai lengvai.
Dėl to net aktualios nuodėmės, kurias mes padarome ir kurios mus žemina pačių mūsų ir kitų žmonių akyse, atlieka tą naudingą vaidmenį, kad neleidžia mums įsigyti sąmonę, jog mes patys sau esame pakankami. O šis jausmas ir ši sąmonė savyje gali slėpti išdidaus bedieviškumo daigus. Tačiau čia labai reikalingas toks perspėjimas: kaltė, pažinta ir apgailėta, mus veda prie Dievo. Reikia saugotis kai kurių 17-to ir 18-to šimtmečio klaidingų mistikų perdėtos laikysenos savo kaltės atžvilgiu. Kaltė savaime visada yra blogybė, ir jos tikslas jos negali pateisinti.
56. PAŠAUKIMAS
"Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų”.
Retai kada atkreipiamas dėmesys į tai, kad, dar prieš pradedant Jėzui savo viešąją veiklą, apaštalų kolektyvas jau buvo sudarytas. Kristaus veiklos pradžioje buvo vestuvės Galilėjos Kanoje. Ten jau mes matome dalyvaujant Jėzų su visais apaštalais. Taigi vėliau Kristus nepakvietė nė vieno iš savo klausytojų ar mokinių į apaštalus. Apaštalai yra tie Kristaus sekėjai, kurie jį įtikėjo pirmiau, negu Kristus padarė bent vieną stebuklą. Dėl to ne stebuklai paskatino apaštalus eiti su Kristumi. Nors Jono Evangelijoje sakoma, kad po Kanos stebuklo mokiniai įtikėjo jį, tačiau tas stebuklas, atrodo, buvo tik sustiprinimas jų nusistatymo priimti Jėzaus šaukimą. Atkreipimas dėmesio į tai, kad vėliau Kristus į apaštalus nieko neįjungė, yra nemažas ženklas, kaip Kristus žiūrėjo į šį sudarytą kolektyvą. Tai nėra atsitiktinis junginys ar atsitiktinis asmenų pašaukimas.
Dėl to mums verta susimąstyti, kokiu būdu ir dėl kokių priežasčių susidarė apaštalų kolegija. Šis klausimas yra reikšmingas mums asmeniškai, nes jį aiškindamiesi, geriau suprasime ir savo pašaukimą. Nėra abejonės, kad ne stebuklai sumobilizavo apaštalus. Tai padarė paprastas žodis, paprastai išgirsta tiesa. Greičiausiai tai nebuvo net koks nors komplikuotas įrodinėjimas. Šiandien mes daug reikšmės teikiame tikėjimo įrodymams. Jie yra vertingi tikėjimo kelrodžiai. Apaštalas Paulius skatina mus sugebėti pateikti netikintiesiems tikėjimo įrodymų. Tačiau vargu ar tikėjimas prasideda nuo įrodymų. Jis prasideda nuo paprasto išgirsto žodžio. Įrodinėjimas jau yra greičiau mumyse esančio tikėjimo sustiprinimas, pateisinimas ar pasireiškimas.
Tam pirminiam išgirstam tiesos žodžiui aptarti Bažnyčia nuo seno yra įpratusi vartoti pašaukimo sąvoką.
Mes gauname pašaukimą į kunigus ar vienuolius. Ilgainiui ši sąvoka pasidarė profesiją pažymintis terminas. Bet savo žodine prasme ši sąvoka savyje slepia tam tikrą dialogą. Jei yra pašaukimas, tai turi būti ir kas nors, kas šaukia, ir kas nors, kas atsiliepia. Krikščioniškoji teologija ligi šiol nėra atsisakiusi pašaukimo sampratos, kaip tam tikro mistinio dialogo. Į vienuolinį gyvenimą ateina žmogus, atvedamas ne įrodinėjimo, bet pašaukimo. Žinoma, įrodinėjančios kalbos turi savo prasmę ir reikšmę pašaukimui priimti ir juo gyventi, bet jos yra tik pašaukimo įrankiai ar stiprintojai. Tas, kuris šaukia, yra Dievas.
Jono ir Andriejaus pašaukimo atveju matome visų pirma, kad juos atvedė pas Kristų ne jo stebuklai, ne priverčianti logika, bet Jėzaus kalbos, svarstymai ir apreiškimai. Kad ne stebuklų regėjimas yra apaštalinio pašaukimo kelias, tai galima išskaityti iš prisikėlusio Jėzaus pareiškimo apaštalui Tomui: "Palaiminti, kurie nematė, bet įtikėjo”.
Čia mes prieiname prie pažinimo problemos, kuri moderniaisiais laikais yra labai susipainiojusi. Pažinimo pesimizmas yra užvaldęs plačius šviesuomenės sluoksnius. Marksizmas, tiesa, pažinimo atžvilgiu yra optimistiškias. Jis teigia, kad žmogus pažįsta tiksliai, kas yra šalia jo. Tik gaila, kad šalia žmogaus jis pripažįsta tik medžiagą. Mes einame toliau. Mes pažįstame medžiagą ir jos dėsnius, bet šalia to mes pažįstame, nors ne visai tobulai, ir dvasines būtis, kurios mus šaukia viena ar kita kryptimi. Šios dvasios nėra medžiaginiai padariniai.
Dvasinis žodis, kurį aš išgirstu, taip pat yra pažinimas. Paprastai man rūpi, ar tą patį pažinimą turi ir kitas žmogus. Tačiau net ir tada, kai kitas žmogus tokio pažinimo neturi, visai nereiškia, kad mano turimas pažinimas yra nerealus ar klaidingas. Juk tiesa, kad mes dažnai tarp savęs ginčijamės, norėdami kitus įtikinti, kad mūsų turima tiesa būtų priimta ir kito asmens, kartu liudija du dalykus: tai, kad mes ką nors pažįstame, ko kitas nepažįsta, ir tai, kad kiekviena pažinta tiesa nesitenkina būti tik vieno žmogaus tiesa. Kitas žmogus gali būti nepašauktas arba, jeigu ir pašauktas, gali pasilikti, pašaukimo nepriėmęs. Dieviškasis pašaukimas yra labai nedrąsus dalykas, tarsi kiškis, pasirodęs pamiškėje, šv. Jono nuo Kryžiaus žodžiais betariant.
Labai įdomus yra M. Heideggerio svarstymas apie tai, ką reiškia žodis vadinti ar pavadinti. Į šio žodžio analizę jis leidžiasi, norėdamas sužinoti, ką žmogus vadina mąstymu ir kartu kas žmogų kviečia mąstyti. Išeina įdomus žodžių žaidimas, kuris atidengia žodžio vadinti prasmę. Nežinau, kokį žodį Heideggeris vartoja vokiškai, galbūt heissen. Angliškame vertime yra to call. Lietuviškasis atitikmuo vadinti turi tą pačią reikšmę, kaip vokiškasis ir angliškasis. Jame glūdi pakvietimas. Ką nors vadinti vardu reiškia lyg ir kieno nors pakvietimą, lyg dialogą su kuo nors. Vadinti reiškia pakviesti, Tokią prasmę šis žodis turi ir graikų, ir sanskrito kalbose. Pavadinti reiškia ką nors pakviesti pasirodyti.
Labai plati yra šio žodžio vadinti analizė, daroma Heideggerio. Jis šiuo savo mąstymu nueina labai toli, kai nori aptarti, kas yra mąstymas. Pasak jo, tas, kuris mus pakviečia mąstyti, yra ne ką mažiau, kaip tas, kuris yra pats. Kitais žodžiais tariant, pakvietimas mąstyti Heideggeriui yra pakvietimas būti pilna to žodžio prasme. Tas, kuris mus kviečia mąstyti, patiki mums visą likimą ir pats jungiasi su mūsų mąstymu. Tai, žinoma, yra per daug. Mąstymo mes negalime suplakti su buvimu. Tai yra tik Dievo arba absoliutinės būties privilegija. Tačiau kad mąstymas ar pakvietimas mąstyti yra tam tikras dialogas su Būtimi, su tuo reikia sutikti. (Plg. What is called thinking? Harper, 1968, 118-121 psl.).