Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

     Dauguma mūsų tremtinių gyvena tame krašte, kur daug juokiamasi ir kur vieni kitus lektyniaudami juokina. Dirbtinio juoko žadinimas, tasai žodžių sportas, yra virtęs kasdienine duona, kuria žmonės vieni kitus maitina. Ir televizijoje, ir radijo pranešimuose, ir paskaitose, ir net pamoksluose kalbėtojai jaučia pareigą (vietoje ar ne vietoje, laiku ar ne laiku) daugiau ar mažiau juokinti žiūrovus ir klausytojus. To juokinimo būdas, ypač televizijos programose, kartais būna taip neskoningas, nedvasingas ir grubus, ne kartą pagrįstas tik veidą darkančiais iškraipymais, kad dvasingesniam ir jautresniam žmogui tokie "juokai” gali sukelti tik liūdesį. Visas gyvenimas bandomas paversti cirku, kurio scenoje visi yra kviečiami virsti vieni kitiems juokdariais. Prisiminus šį reiškinį, labai įspėjančiai suskamba vieno kino pasakyti ir vyskupo Sheen pasisavinti bei vienoje knygoje išspausdinti žodžiai: "Amerikiečiai nėra laimingi žmonės, nes per daug juokiasi”. Juokas nėra tikro vidinio džiaugsmo išraiška ar įrodymas.

     Tad čia pabandysime panagrinėti juoką bei jo priežastis ir sustosime prie pikto juoko-pajuokos pavidalo, įvertindami jo priežastis.

KAS YRA JUOKAS?

     Kaip kūną kutenant sužadinamas niežėjimas, ir žmogus pradeda kasytis, taip ir savotiškas žodinis "kutenimas” sukelia juoką. Šypsnis ir juokas — tai giminingos sąvokos. Šypsnis — tai mįslė, o juokas — mįslės paaiškėjimas, nes juokas yra labiau permatomas ir mažiau mįslingas. Šypsnis labiau dvelkia dvasingumu, jis yra dvasios šešėlis, ne kartą lydimas dvasios palydovės — svajonės. Juokas dažnai yra tik nesusivaldymas ir vulgarumas. Šypsnis gražina veidą, o juokas grožį išsklaido ir naikina. Šypsnis — tai pumpuras, o juokas — žiedas. Pumpuras švelnioms sieloms yra gražesnis už pražydusį žiedą, nes jis dar kupinas nežinomo grožio pažadų — svajonių. Žiedas, galima sakyti, jau yra atsistojęs ant negražumo ribos, nes kiekvienu momentu jo lapeliai gali nukristi. Juokas yra žiedas, kuriame jau nėra teigiamų galimybių. Jame tebėra tik viena neigiama galimybė — nuvysti. Štai kodėl juokas ir liūdesys taip giminingi.

     Juokas labiau negu šypsnis gali būti paliestas visokio liguistumo ir nedorumo. Juk būna nervingo juokimosi priepuolių, kai juokui nėra jokio rimto pagrindo. Juk, pavartojus kai kuriuos narkotikus, taip pat ateina juokimosi tarpsniai, kai žmogui viskas pradeda atrodyti juokinga. Yra tokių atvejų, kad nėra nė mažiausio pagrindo juokui, o vis dėl to žmogus juokiasi, tartum juoktųsi iš savo paties kvailumo. Ne veltui ir patarlė sako, kad "kvailą pažinsi iš jo juoko”. Kartais tasai juoko nepagrįstumas yra taip aiškus, kad juokas mums gali atrodyti tik noras triukšmingai priglušinti kažkokį vidaus neramumą.

     Nors esame pasakę, kad juokas yra mažiau mįslingas už šypsnį, tačiau kaip savo kilme, taip ir pasireiškimo atspalviais jis gali būti įvairiai aiškinamas. Dažniausiai juoką sukelia dviejų neatitinkančių ir nesutaikomų dalykų sugretinimas. Pavyzdžiui, per dideli drabužiai mažam žmogui ar per didelis sustingęs rimtumas visuotinio linksmumo ir džiaugsmo sūkuryje gali sukelti juoką. Juoko šaltinis būna ir tos visų matomos žmonių ydos bei silpnybės, kurių jie patys nemato. Tokių daugiau ar mažiau pagrįstų juoko priežasčių nemaža randame kasdieniniame žmonių gyvenime. Tačiau dažnai daug juokiasi tik lengvabūdžiai, kurie tepastebi tik matomus ir girdimus dalykus, sustodami prie jų išorės ir nesugebantys į nieką giliau įžvelgti. Jeigu jie sugebėtų į kurį nors dalyką labiau įsigilinti, tai kažin ar jų juokas tada nesustingtų lūpose ir nepavirstų liūdesiu? Juk daugelio juokingai atrodančių dalykų užnugaryje slepiasi tragedijos, bet dvasiškai akli ir kurti to nemato, todėl dažnai dėl to juokiasi, dėl ko vertėtų liūdėti. Tik prisiminkime "Pajacų” operos ariją "Juokis, Pajace!” Kai kam kartais labiausiai sukelia juoką visuotinio melo ir veidmainiavimo aplinkoje atvirai pasakyta tiesa. Rašytojo S. Maugham kūrinyje vienas asmuo taip sako: "Aš kartą humoristo vardą gavau dėl to, kad pasakojau paprastą tiesą”.

     Juokimosi atspalviai būna taip skirtingi ir įvairūs, kad kiekvienas žmogus juokiasi savaip. O ir tas pats žmogus juokiasi skirtingai, kaip yra skirtingi ir juoką sukeliantys veiksniai. S. Lagerloef savo garsiame kūrinyje "Goesta Berling” rašo, jog "grafienės juokas turėjo savyje tiek muzikos, kad rožių darželyje sušalę paukščiai pradėdavo dainuoti, kai ją išgirsdavo”. Koks garsų laipsniavimas banguoja žmonių kalbose ir pobūviuose! Kiek primityviomis priemonėmis žadinamo kvatojimo televizijos programose! Čia pasigirsta ir tasai gašlus, riebalais besitaškąs ciniko kvatojimas, ir tasai negailestingas juokas iš mums nesimpatiško asmens nelaimės. Čia galima išgirsti ir piktą triumfuojančios galingos neteisybės juokimąsi, pamynus teisybę po kojomis, ir sadisto juoką — tą "Fauste” Mefistofelio kvatojimą iš savo kankinamos aukos nelaimės. Reikia pabrėžti, kad gal labiausiai pasireiškia žmogaus dvasioje snaudžiąs žiaurumas, kai jisai juokiasi iš to, dėl ko reikėtų verkti.

Pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmogus, juokdamasis ir žadindamas juoką, juokiasi tik veidu, o ne savo mintimis ir sąmone. Toksai juokas nedaug tesiskiria nuo verkimo.

PIKČIAUSIAS JUOKAS — PAJUOKA

     Pajuoka — tai ginklas, vartojamas, norint kitą pažeminti, moraliai primušti ir pašalinti iš kovos lauko. Šis ginklas ypač yra naudojamas politikoje ir pasaulėžiūrinėse kovose, kur neturima rimtesnių ginklų ar nemokama jais naudotis. Tokiais atvejais tiesos veidas apspjaudomas melais ir šmeižtais, tiesa apvelkama pajaco rūbais, prieš ją paleidžiama apyvarton anekdotai, ir tada tiesa pasidaro juokinga, neverta pagarbos. Tai negarbingas ginklas, nes jis yra melagingas ir klaidinantis. Jis nukreipia visuomenės akis nuo esminių dalykų į šalutinius, nuo pagrindinių į smulkmenas, nuo rimtų į nerimtus, nuo pastovaus mokslo į nepastovius žmones ir jų netobulybes. Šitokį negarbingą ginklą visais laikais vartojo ir šiandien tebevartoja religijos priešai. Nors tai yra silpnųjų ginklas (nes tokiu būdu pasisakoma, neturint prieš tiesą rimtų įrodymų) tačiau tai yra labai pavojingas ginklas, nes nedaug protaujančią ir nekritišką minią labiausiai prieš religiją nuteikia juokimasis iš jos. Tokiu ginklu naudodamiesi religijos priešai, pavyzdžiui, stengiasi minioms įteigti, kad už kiekvienos idėjos slypi domėjimasis pinigu, tad ir toji idėja nieko neverta, nes ji yra tik priemonė žemesniems tikslams siekti. Todėl jie sako, kad už kiekvienos dorybės slepiasi veidmainiškumas, tad, anot jų, tikrai dorų žmonių nėra. Liūdniausia yra tai, kad dauguma žmonių juokiasi ir kitus juokina savo artimo kaina — jam negirdint — nusikaldami artimo meilei.

     Jei mes žvelgiame į Kristaus kančią taip, kaip ją vaizduoja evangelijos, tai negalime nepastebėti, kaip dažnai tą pajuokos ginklą vartojo Kristaus priešai, kad jį galėtų sužlugdyti. Tik prisiminkime, kaip Kristus kančios metu Erodo išjuokiamas ir apvelkamas bepročio rūbais, kaip prieš tai vyriausiojo kunigo kieme kareiviai dangstė jo veidą, tyčiojosi ir mušė, liepdami atspėti, kas jį užgavo. Prisiminkime, kaip pas Pilotą jis buvo išjuoktas, erškėčių vainiku, tartum karalius, pajuokai vainikuotas, mušant, spjaudant ir, veidmainingai priklaupus, sveikinant. Jau ir prikryžiavus, jis buvo vėl vyresniųjų, kareivių ir kairėje nukryžiuoto piktadario išjuokiamas. Tasai pajuokos ginklas ir toliau, po jo mirties, jo sekėjams taikomas. Jo apaštalų religinis entuziazmas, gavus Sekminių dieną Šventąją Dvasią, buvo aiškinamas jų pasigėrimu. Ir taip visoje Bažnyčios istorijoje Kristus yra tuo pajuokos ginklu persekiojamas. Užtenka tik prisiminti didžiuosius priešreliginius rašytojus, užtenka pavartyti šių dienų priešreliginę spaudą. Visur drabstomasi melu, šmeižtais ir pajuoka. Jie visi puikiai žino, kad ir rimčiausia tiesa, apvilkta juokdario rūbais, atrodys nerimta.

     Toji pavojinga ir griaunanti kryptis, nors iš esmės nepriešreliginė, jaučiama ne viename filme, kai nuvainikuojami didieji žmonės. Kas nėra pastebėjęs, kad įvairūs valdovai ir karaliai vaizduojami beveik idiotais Hollywoodo filmuose! Nuvainikuojant didžiuosius žmones, ruošiama dirva nuvainikuoti ir kiekvieną didybę. Tad tikrai rimtai ir įspėjančiai skamba V. Hugo žodžiai: "Įvykis — tai klaustukas. Išjuokti jį — tai išjuokti mįslę. Už mįslės stovi sfinksas, o sfinksas nesijuokia” (romane "Žmogus, kuris juokiasi”).

JUOKO VERTINIMAS

     Šiuo vertinimu visiškai nemanau juoko sustinkdinti žmogaus lūpose, o tik įspėti saugotis tos pavojingos nuotaikos, kai per dažni ir per gausūs juokai bei juokavimai virsta pagrindine gyvenimo melodija. Tokia nuotaika labai pavojinga, nes ji išblukina gyvenimo ir jį lydinčių įvykių rimtį. Šiaip ar taip, gyvename begalinio pavojaus Vakarų pasauliui ir jo idėjoms bei idealams laikais.

     Jeigu patarlė sako, kad "kvailį pažinsi iš juoko”, tai dar nereiškia, kad, kas juokiasi, jau yra kvailas, bet reiškia tik tai, kad žmogus parodo savo vertę tuo, kaip jis juokiasi ir iš ko juokiasi. Kuo žmogus yra paviršutiniškesnis ir primityviškesnis, tuo daugiau jis randa "pagrindų” juoktis. Tikrai rimtas ir gilus žmogus mažai juokiasi, nes ir už tariamai juokingų faktų jis mato gilią žmogaus gyvenimo rimtį. Todėl gilūs mąstytojai į "Don Kichoto” kūrinį žiūri, kaip į humorą, kurs reiškiasi tamsiame didžiausio liūdesio fone. Todėl, anot jų, kurie to liūdesio nepajuto, šio kūrinio dvasios visai nesuprato. Tad žmogus, kuris į viską žiūri iš humoristinio taško, labai daug praranda kitų skirtingų ir turtingų gyvenimo požiūrių. Jis save dvasiškai skurdina. Ar čia nėra reikšmingas tas mano matytas įvykis, kai, Kristaus kančios filmo žiūrėdami, kai kurie moksleiviai juokėsi, Kristui krentant po kryžiumi!

     Tas, kuris nuolat juokiasi, rizikuoja tuo, kad ir rimčiausi jo žodžiai nebus rimtai imami ir su juo nebus rimtai skaitomasi. Kalvinas juokdarius laikė pavojingais žmonėmis. Gal dėl to tokie jie jam atrodė, kad savo nuolatiniais juokavimais skiedė gyvenimiškos tiesos rimtį ir turinį. Kaip dažnai meluojančiam netikima, nors jis ir tiesą sako, taip ir per dažnai juokaujantis tartum padeda klaustuką prie kiekvienos savo pasakojamos tiesos.

     Miniažmogis gal labiausiai ir pasireiškia tuo, kad jis juokiasi iš to, iš ko juokiasi minia. O asmenybė iš daugumos išsiskiria tuo, kad jai dažnai visai neatrodo juokinga tai, iš ko kiti juokiasi. Tai gal dėl to vaikai ir jaunimas yra mažiau atsparūs juokinimui ir juoku greičiau užsikrečia, nes jie dar nesuspėjo tapti tikromis asmenybėmis.

     Ypatingai reikia pabrėžti, kad juokas jokiu būdu nėra žmogaus tikro linksmumo ir džiaugsmo ženklas. Vienintelis ir tikras pastovaus džiaugsmo pagrindas — tai įsitikinimas, kad yra Dievas. Tasai įsitikinimas yra laidas, kad galutinėje sąskaitoje ir tai, kas dabar atrodo beprasmiška, turi prasmę. To džiaugsmo išraiška yra vidaus ramybė, kuri reiškiasi giedriu veidu. Juokas šito įsitikinimo bei ramybės nei duoda, nei tos nuotaikos juoku reiškiasi. Tad visai nenuostabu, kad jau žiloje senovėje išminčius Seneka buvo pasakęs, kad džiaugsmo esmė nėra juokas. Džiaugsmas — tai labai rimtas dalykas. Rašytojas Balzakas, matydamas turtingųjų pramogas, pastebėjo, kad pasaulyje yra linksmumo be džiaugsmo.

     Kaip didelio juoko metu pasirodo ašaros, taip didelį linksmumą ne retai lydi liūdesys. Tuo prigimtis tartum nori pasakyti, kad per dažnas ir per gausus juokas yra žmogaus prigimčiai svetimas ir nenatūralus.

     Kartais per daug besijuokiantis veidas padvelkia kvailumu. Tai suprantama, nes toksai juokas, kokio nors kvailo pokšto iššauktas, pažadina žmogaus dvasioje tarp kitų neigiamybių ir joje glūdintį didesnio ar mažesnio kvailumo pasireiškimą. Juk ir lotynų patarlė sako, kad "panašus panašiu džiaugiasi”.

     Tarp kitko reikia pasakyti, kad ir evangelijose nerandame, jog Kristus kada nors būtų juokęsis, bet ne kartą ten liudijama, kad jis yra verkęs. Ir jis pats yra pasakęs: "Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės... vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite” (Lk 6,21,25). Šioje evangelijos vietoje džiaugsmas išreiškiamas juokimosi vardu.

     Krikščionybės tikslas nėra sustingdinti juoką žmogaus lūpose, bet visur įnešti to išmintingo susivaldymo ir saiko, kurie liudija žmogaus dvasingumą. Reikia pastebėti, kad patys talentingiausi humoristai literatūroje dažniausiai sužadina tik šypsnį arba tik prislopintą juoko pasireiškimą. Tai atitinka Šv. Rašto mintį, kur sakoma, kad paikas juokdamasis kelia savo balsą, o išmintingas vos tylomis tesijuokia” (Eccli 2,23).

     Pagaliau ne kartą švelnus humoras gali būti naudingas, nes juo galima žmogų dėl kokio nors jo blogo elgesio įspėti, ir tokį įspėjimą jis lengviau priima. Humoru atmieštas įspėjimas tampa lyg tas saldus lukštas, kurs padeda nuryti kartų tiesos vaistą.

     Juokas negali virsti gyvenimo maistu. Jis tegali būti prieskonis ar druska, kurių per gausus vartojimas gadina ir maistą, ir sveikatą.

     Įdomu yra tai, kad griežtųjų vienuolijų, pvz., trapistų ir kartūzų, lankytojai ne kartą yra paliudiję, kad niekur kitur jie nėra matę tiek giedrių veidų, kaip ten. Įsidėmėtini ir tie žinomi žodžiai, kad "nuliūdę šventieji yra liūdni šventieji”. Rimtumas ir liūdnumas nėra tas pats, o rimtumas ir giedrumas nėra nesuderinami dalykai.