("Laiškų lietuviams" konkurse II premiją laimėjęs rašinys)
Dalia Staniškienė
Vienišumas yra neatskiriama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Yra momentų, kada pasijuntam vieniši šeimoj, didelėj minioj, draugų tarpe, net pilnoj bažnyčioj. Tai todėl, kad vienišumas yra viena iš mūsų žmogiškumo savybių, neaplenkianti nė vieno žmogaus žemėje ir kiekvieno savaip išgyvenama. Šio jausmo išgyvenime neturi monopolio nei rasė, nei tautybė, nei profesija, nei amžius. Psichologai teigia, kad, kol šio fakto nesurasim ir nepriimsim, tol nerasim vidinės ramybės ir dvasinio pasitenkinimo.
Ką iš tiesų reiškia vienišumas? Marsha M. Linehan, Katalikų universiteto Vašingtone psichologė, apibūdina vienišumą kaip stovį, kada esi vienas, o nenori vienas būti. Ji sako, jog negalime paneigti fakto, kad nuolatos gyvenime pasijusim vieniši, kad tai vis ir vis pasikartojantis jausmas. Bet ji taip pat teigia, kad tai nėra pati didžiausia gyvenimo katastrofa, ir gyvenimas dėl to nesustos. Šį faktą priėmę, jau galėsime mėgint su savo vienišumo jausmu tvarkytis be vaistų, alkoholio, besaikio valgymo, sekso ar kitų neleistinų būdų, kuriais žmonės savo vienišumą bando užtušuoti. Gyvenimas juk tartum kelionė, kurioje išgyvename ir aukštumų, ir žemumų, tamsumos ir saulės spindulių, šalčių ir karščių; tai kelionė, kurios metu augame ir keičiamės ir todėl žinome, kad ir momentais išgyvenamas vienišumo jausmas — ne amžinas, kad ir jis praeis. ..
“Tauro rago” orkestro dalyviai ir dalis publikos. A. Grigaičio nuotr.
Kai kas sako, kad žmonės istorijoj niekad nebuvo tokie vieniši, kaip šiais laikais.
Knygoje "On an Average Day in America” randame tokią statistiką: kasdien Amerikoj gimsta 9.077 kūdikiai, tačiau 1.282 iš jų yra nelegalūs ir nepageidaujami; apie 2.740 vaikų kasdien pabėga iš namų; apie 1.986 poros vedusių išsiskiria; apie 69 žmonės kasdien nusižudo; kas 8 minutės įvyksta išprievartavimas; kas 27 minutės — žmogžudystė; kas 76 sekundės — apvogimas. .. O žmonių bendravimas - draugystė (relationship) išsilaiko vidutiniškai 3 mėnesius!
Ar šie duomenys nėra vaizdus įrodymas, kad žmogus reikalingas žmogaus, kad reikia nuoširdaus atvirumo, kad be tikro dvasinio ryšio žmogus rieda kažkur į prarają...
Žmogus, paskendęs savo vienatvėje, būdamas minioje, bet atsiskyręs nuo kitų, su kitais nekomunikuodamas ir kitam pilnai neatsiverdamas, tikrai šių blogybių neatsvers gėriu ir nepajėgs su jomis kovoti. O tai padaryti pati pirmoji ir pagrindinė priemonė yra malda...
Kiekvienas turime paties Kūrėjo mums duotą pasirinkimą: gyventi vienišume, atsitvėrę nuo kito žmogaus, arba — su Dievo pagalba — atsiverti kitam ir išeit iš savo vienišumo.
Vienišumas turi daug veidų: jį išgyvename, kai miršta mylimas žmogus, kai kitas mus palieka, kai esame nesuprasti, kai kiti mums neturi laiko, kai turime laukt ilgas valandas, dienas ar metus ko nors, kas turi įvykti.. . Tokiais momentais, anot Fr. Bacon, “nėra liūdnesnės ir sunkesnės vienatvės, kaip būti be draugų, be kurių pasaulis darosi dykumomis ir tyrais”. Kaip krikščionys, tais skaudžiais gyvenimo momentais esame kviečiami padėti vieni kitiems tą neišvengiamą vienišumą išgyventi nepalūžę; padėti vieni kitiems, pasidalinant savo skausmu ir džiaugsmu su meile ir atvirumu.
Retkarčiais būti vienam ne būtinai reiškia būti vienišam. Kartais vienumos momentai labai pageidaujami ir net malonūs. Jie reikalingi ir vedusiems, ir viengungiams. Tai momentai, kada bandome priartėti prie Dievo, atsiveriam pilniau Jam, klausomės Jo balso.
Kun. J. Hartke, O.F.M., viename savo laiške poroms, perėjusioms "Marriage En-counter” rašė, kad mes visi esame vienišumo sužeisti ir todėl turim tapti vienas kito vienišumo gydytojais. Ir šis vienas kito gydymas mus priartins prie Dievo. Bet pirmiausia turime išmokt būti vieni, kad galėtume mokėt padėti viens kitam. "Išmokdami būti vieni, mes išmokstame būti su kitais ir kitiems”, rašė kun. Hartke. Tik sielos vienatvėj, pilnai ir teisingai išgyvenamoj, tikrai pajuntam ryšį vieni su kitais ir suprantam, kad esame visi viena dvasinė šeima.
O kaip su vienišumu šeimoje? Šis jausmas gali būti ypač skaudžiai išgyvenamas tarp dviejų vedusių žmonių. Jei, kaip krikščionys, turime padėti kiekvienam gyvenime sutinkamam žmogui išgyventi jo skausmingo vienišumo momentus, tai juo labiau turime šį uždavinį šeimoj. O šeimoj tai dažniausiai yra kaip tik sunkiausia.
Yra momentų, kada vienišumo jausmas labai aštriai išgyvenamas net ir labai laimingose vedybose, nes mūsų dvasia nuolat siekia ir ieško kažko kito, kažko daugiau. Kad ir labai vienas kitą mylį vyras ir žmona bandys vienas kitam padėti tą nuolatinį žmogišką nerimą, kažko troškimą užpildyti, tai padaryti totaliai ir pilnai yra neįmanoma. Draugystė ir nuoširdus bendravimas su kitu padeda, bet šimtu procentų tą vienišumo jausmą atimti tegali tik pats Kūrėjas. Šv. Augustinas juk sakė: "Sau mus sutvėrei, Viešpatie, tad mano širdis bus nerami tol, kol nepasieks poilsio Tavyje”. Šito nesuprasdami ir nepriimdami, vedę žmonės gali išgyventi nusivylimą bei neviltį. Kartais besinaudodami ir leistinais būdais savo vienišumui pašalinti (pvz., televizija, filmais, įvairių grupių diskusijomis, pasidalinimu savo pergyvenimais ir t.t.) užmirštame, kad tas vienišumo jausmas taip pat yra Dievo dovana, ir kad tą dovaną taip pat galime kūrybingai panaudoti, kartu artėjant prie Jo.
Pats Kristus išgyveno didelį vienišumą Alyvų daržely, kai krauju prakaitavo, ir sasavo mirties valandą ant kryžiaus, kada Kristus-Žmogus šaukė: "Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?!.”
21 psalmėj Dovydas taip išlieja savo širdies skausmą:
Ai Dieve, Dieve, kam gi mane apleidai?
Negelbi manęs, neklausai mano dejonių.
Dieve, šaukiuos tavęs dieną, bet tu atsiliepti nenori,
ir naktį šaukiuosi — nėra man ramybės”.
Malda — tai galingas ginklas prieš vienišumą šeimoje ar už jos. Bet kartais žmogus išgyvena tokį didelį vienišumą, jog, rodos, pats Dievas jį apleido... Jaučiamės tokie vieniši, kad, rodos, niekas mūsų nesupranta ir į mūsų vidaus gelmes negali įeiti. Bet tais momentais kaip tik ir tegalime ramybę Jame atrasti: juk Jis mus sutvėrė, gerai pažįsta, ir tik Jis vienas tegali gerai mūsų vienišumą suprasti. Tokiais momentais daug paguodos teikia 138 psalmė:
Juk tu mano širdį sukūrei,
sunarstei mane motinos įsčioj.
Dėkoju, kad taip stebuklingai mane tu sukūrei,
kad visi tavo darbai stebuklingi.
Tu manąją sielą pažįsti”.
Tai kaip pagaliau vyras ir žmona galėtų tą vienišumo jausmą vienas kitam palengvinti? Atsakymas, rodos, toks paprastas: reikia vienas kitam visiškai atsiverti, komunikuoti, savo jausmus išsakyti.
Pedagogas, rašytojas Leo Buscaglia, Ph. D., vienoje savo knygoje rašo, kad žmogus negali būti dvasiškai sveikas be dvasinio intymumo, atsivėrimo viens kitam, savo sielos atskleidimo. "Užsiangažavimas viens kitam yra geriausias ir gražiausias ginklas prieš vienatvę”, anot Buscaglia. Mes esame vienas kitam reikalingi! O tačiau vyrai ir žmonos bijo ir vengia vienas kitam atsiverti, bijo būti užgauti, įžeisti, įskaudinti arba net visai nemato reikalo atvirumui. Ir todėl yra daug vedusių, kurie gyvena kartu, po vienu stogu, bet tik šalia vienas kito, o ne vienas su kitu... Tokie žmonės, nors ir vedę, jaučiasi nuolatos labai vieniši, gal net daugiau, negu visai nevedę. Arba vėl: vietoj mėginimo vienas kitam atsiverti, problemas bendrai spręsti, savo vienišumą mažinti, žmonės greit pasiduoda ir skiriasi. Rašoma, kad Kalifornijoj jau dabar 50% visų sutuoktuvių baigiasi skyrybomis. ..
Mano giliu įsitikinimu, problemų nei visuomenėj, nei šeimoj neišspręsim ir vienišumo jausmo, tokio stipraus dabartiniam mūsų pasauly, nenugalėsim, jei pirmiausia visiškai neatsiversim Viešpačiui maldoj. Tai pirmas ir pats svarbiausias bei efektingiausias įrankis, kuriuo per dažnai užmirštame pasinaudoti...
Ir nuostabu: jei tik Jam leidžiam, visiškai Jam atveriam savo širdį, Viešpats mus panaudoja kitų labui. Jei neužsidarom savanaudiškai savam siauram pasauly, per savo vienišumo skausmą, teisingai priimtą ir išgyventą, mes galim paliest kitus ir įvairiais būdais kitiems žmonėms padėti artėt prie Jo. Neslėpdami savo pasitikėjimo Dievu, net ir sunkiausiais gyvenimo momentais padėsime ir kitiems atsiverti Jam, sustiprinsim ir kitų tikėjimą. Ištiesdami draugišką ranką kitam vienišam žmogui, užmiršim savo vienišumą...
Kažkur skaičiau mintį, kurios negaliu užmiršti: jei šiandien, dabar pradėčiau pasakoti apie Viešpaties gerumą, apie Jo nuostabų veikimą mano gyvenime, apie Jo dovanas ir palaimą — nebaigčiau iki Amžinybės, kurioj jau nebebus nei skausmo, nei ašarų, nei vienatvės!
Viešpats valdo pasaulį, Viešpats gydo mūsų skaudų vienišumą, ir todėl su šv. Pranciškum noriu giedoti: "Viešpatie, padaryk mane savo taikos įrankiu. ..”
... ir padėk mums visiems labiau atsiverti Tau ir viens kitam. ..
Naudota literatūra:
FAMILY MATTERS (A Christopher Book) John Catoir, 1984
THE PAIN OF BEING HUMAN — Eugene C. Kennedy, 1974
LIVING, LOVING & LEARNING — Leo Buscaglia, Ph.D., 1982
I’M LONELY, LORD — HOW LONG? Marva J.
Dawn, 1983 SVENTASIS RASTAS — PSALMYNAS RINKTINĖS MINTYS — Juozas Prunskis, 1958