Spausdinti

Paulius Rabikauskas

5. APIE “VILNIAUS VYSKUPĄ” PETRĄ GOŠTAUTĄ, BOGOMILUS LIETUVOJE IR KITA

     Rašyti istoriją nėra jau taip lengva. Nesigilinsi į šaltinius, tai nieko naujo nesužinosi, tik tapsensi vietoje, kartodamas, kaip papūga, ką kiti teisingai ar klaidingai jau šnekėjo; imsi semtis iš visokių, kokie tik pakliūva, šaltinių, nė nepajusi, kaip viską užterši drumzlėmis, privirsi košės, kuri ne kam kitam tiks, kaip tik į šiukšlyną išversti. Panašiai, atrodo, atsitiko su tomis "Vilniaus vyskupijos istorinių bruožų” (Br. Kviklio "Vilniaus arkivyskupijos” I t. pradinio skyriaus) dalimis, kuriose gana daug cituojama iš senų šaltinių ir autorių, bet maža atsižvelgiama į naujesniuosius mūsų istorikų tyrinėjimus.

     Nesiimu čia nagrinėti ir aptarti viso "Vilniaus arkivyskupijos” I tomo. Tai, ką atlieka Br. Kviklys, yra didžiulis, galima sakyti, bet kokį įvertinimą prašokąs, tiesiog neįkainojamas mūsų religinės praeities ateities kartoms vaizdingas perdavimas ir tuo pačiu jos nemažos dalies nuo be pėdsakų pradingimo apsaugojimas. Bet kaip tik dėl tos leidinio nepakartojamos ir ilgai išliekančios vertės ima apmaudas, sutinkant nepakankamą atidumą, kartojamas senas klaidas, nekritiškai naudojamus šaltinius. Niekas nereikalauja, kad viskas būtų iš naujo išstudijuota, bet reikėtų visgi nepaniekinti mūsų istorikų nemažų pastangų peržiūrėti, patikslinti, paaiškinti, papildyti mus pasiekusias žinias apie praeities žmones ir įvykius. Absurdiška kartoti kai kurių lenkų ir lietuvių šio amžiaus pradžioje paduotus klaidingus šv. Kazimiero mirties metus — 1483 m. (psl. 46), kai šiandien visiems aišku, jog jis mirė 1484 m.; arba skelbti pop. Grigaliaus bulės, kuria jis įsteigė Vilniaus universitetą, dažnai nurodomą netikslią datą (psl. 50), kai neseniai universiteto jubiliejaus proga Vilniuje buvo išleista tos bulės originalo spalvota fotokopija ir išeivijoje studija apie jos tekstą; ten bulės išdavimo diena aiški: spalio 30 d. Tame pačiame sakinyje (psl. 50) minima karaliaus Stepono Batoro Lvove duotoji Vilniaus universitetui privilegija (ją ypač mėgsta pabrėžti lenkų istorikai), nors, kaip žinoma, ji Lietuvoje negaliojo, nes neturėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudo, bet visiškai nutylėta to paties karaliaus 1579.IV.1 Vilniuje duotoji panaši privilegija; o kaip tik šioji, o ne ankstyvesnioji privilegija "įsigaliojo (ne "įsigalėjo”, kaip parašyta psl. 50) tik 1579 m. rudenį...” Klaidingai rašoma, pagal senesnius autorius, kad Vilniaus vysk. Mikalojus Dzieržgavičius prieš tai buvęs Žemaičių vyskupu. (Taip, deja, parašyta ir Liet. enciklopedijoje ir neatitaisyta jos papildymuose). Jau "Codex diplomaticus ecclesiae ... Vilnen-sis”, kur išspausdintos pop. Mikalojaus V duotos vyskupų skyrimo bulės (psl. 242-244), aiškiai sako, kad naujasis Vilniaus vyskupas Mikalojus prieš tai buvo tiktai Vilniaus kapitulos prelatu prepozitu. Mikalojus, kuris 1423-1434 m. valdė Žemaičių vyskupiją, nesivadino Dzieržgavičium, bet "Comendani” arba "Romendani”; prieš tai buvo Trakų prepozitūralinės bažnyčios prepozitas, mokėjo žemaičių kalbą. Jis nebuvo perkeltas į Vilnių, kaip rašoma "Telšių vyskupijoje” (serijos "Lietuvos bažnyčios” I t., psl. 15), bet mirė apie 1434 m.; tai aiškiai nurodo jo įpėdinio Jokūbo Trakiškio paskyrimo bulė. Apie visa tai jau buvo galima sužinoti 1971 m. išleistame Lietuvos vyskupų reliacijų I tome; dar aiškiau viskas dokumentuota neseniai pasirodžiusiame "Codex Mednicensis”.

“Tauro rago” orkestras: Nijolė Palzarienė, Jonas Paronis, Vladas Vijeikis, Algimantas Kezys, Modestas Jakaitis, Vytautas Namikas.   A. Grigaičio nuotr.

     Čia aptariamame "Vilniaus arkivyskupijos” tome nemaža vietos skiriama K. Prapuolenio knygai "Lenkų apaštalavimas Lietuvoje” (1913 m.). Ji yra savo laiko ir tuo laiku aktualių problemų liudytoja. Bet sykiu — kitaip ir būti negalėjo — yra aiškiai poleminis veikalas. Tai reiškia, kad jame ne visa tiesa išdėstyta, ir tai, kas išdėstyta, vienur per stipriai pabrėžta, kitur per silpnai paliesta. Kas tiko polemikai, taip kaip parašyta, netinka bešališkam istorijos vaizdavimui: gaunasi gerokai iškreiptas tikrovės vaizdas. Kad vaizdas būtų tiesus, jį reikia daug kur papildyti, vienur sušvelninti, kitur pagilinti. Šito K. Prapuolenio knygos atžvilgiu šiame "Lietuvos bažnyčių” tome nepadaryta. Nepastebėta, kad kai kuriuos K. Prapuolenio tvirtinimus pataisė naujesni tyrinėjimai. Pvz., šiandien netikslu sakyti, kad "labai daug Lietuvos lenkinimo darbe padarė ir Vilniaus universitetas”, suprantant laikotarpį, kai jam vadovavo jėzuitai. Lenkinimas vyko daugiau dėl kitų Lietuvos gyvenime susidėjusių aplinkybių. Universitetas tą lenkinimą nemažai prilaikė. Pirmajame veiklos penkiasdešimtmetyje, kai dar nebūta pakankamai pasiruošusių lietuvių profesorių, mums nenaudingą lenkų įtaką atsvėrė nemažas skaičius iš kitų kraštų atkviestų profesorių. Be to, tuos du šimtmečius visus dalykus dėstant lotynų kalba, buvo efektyviai prilaikytas vienašališkas lenkų kalbos įsiviešpatavimas. Kaltinti universitetą, kad jame nebuvo dėstoma lietuvių kalba, yra grynai demagogiškas priekaistas, nieko bendro neturįs su realybe, nes tuomet niekas nedėstė nei lenkų kalbos.

     Būtų ir daugiau įvairių panašių pastabų, bet čia norėtųsi kiek ilgėliau stabtelėti prie dviejų istorines versmes giliai paliečiančių problemų.

a) "Vilniaus vyskupas” Petras Goštautas

     Skyrelyje apie Lietuvoje buvusią katalikybę po Mindaugo (psl. 26-28) visai rimtai įtaigojama, kad ir po Mindaugo buvę ne tik pavienių katalikų, ne tik atskirų bažnyčių ir vienuolynų, bet net ir Vilniuje vyskupas. Apie tą Vilniaus vyskupą — sena pasaka, jau seniai mūsų istorikų Z. Ivinskio ir V. Gidžiūno išaiškinta. Bet Vilniaus vyskupijos istorijos bruožų autoriui naujesnės studijos nesvarbios. Jis vėl velka aikštėn Bychovco kroniką, pranciškono Waddingo analus, "suranda” net jo tezę neva patvirtinantį popiežiaus dokumentą. Jam nekelia nė mažiausios abejonės, kad tuomet (1359 m.) dar nebuvo Vilniaus vyskupijos, todėl negalėjo būti nei Vilniaus vyskupo.

     Bet žvilgterėkime, ko verti čia suminėtieji šaltinių liudijimai. Bychovco kronika, parašyta, kaip atrodo, apie 152o-1525 metus galingojo Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados (nuo 1522 m.) iniciatyva, iš tikro Algirdo laikais gyvenusiam Petrui Goštautui paskyrė ištisą skyrelį (skyr. 22). Jis, vesdamas Kameneco seniūno Buczackio dukterį, "pirmas priėmė Romos tikėjimą ir pernešė jį į Lietuvą”. Jis, būdamas "Vilniaus vaivada.. . pirmą kartą parsikvietė iš Lenkijos 14 vienuolių pranciškonų”. Jo rūmai buvo, "kur dabar yra Vilniaus vyskupo rūmai”. Ten jis "įsteigė Dievo Motinos vienuolyną”. Šiandien žinome, kad daug čia suminėtų teiginių neteisingi. Petras Goštautas tuomet negalėjo būti Vilniaus vaivada, nes ši pareigybė įvesta tiktai 1413 m. Netiesa, kad jis "pirmas” lietuvis priėmė katalikų tikėjimą, nes jau 100 metų prieš tai krikštijosi Mindaugas, ir dar prieš jį kai kurie žymesnieji lietuviai, pvz., Mindaugo seserėnas Tautvilas. Netiesa, kad Petras Goštautas "pirmą kartą” parsikvietė į Vilnių pranciškonus. Pranciškonų Vilniuje buvo jau Gedimino laikais ir, atrodo, jau tuomet ten turėjo savo bažnyčią.

     Bychovco kronika ypač plačiai ir smulkiai aprašo Goštautų giminės istoriją. Galbūt tarp tolimų tos giminės prosenelių buvo žinomas ir Petras, apie kurį neturėta jokių kitų žinių. Todėl nevengta sufantazuoti visus tuos jo garbingus žygius ir pareigas. Be to, kronikoje aprašomas 14 pranciškonų Vilniuje nukankinimas (skyr. 24). Kas nors juos Lietuvos sostinėje turėjo įkurdinti. Todėl prieš tai ir atsirado skyrelis apie Petrą Goštautą.

     Bet Bychovco kronikos sudarytojui dar neatėjo į galvą Petrą Goštautą pavadinti Vilniaus vyskupu. Ten tik prisimenama, kad jo rūmai Vilniuje buvo ten, "kur dabar yra Vilniaus vyskupo rūmai” (hde teper biskupa wilenskoho dwor” — PSRL XXXII, psl. 140). Vėliau kas nors naudodamas šią kroniką, minėtąją pastabą lengvabūdiškai nuaiškino: jei gyveno vyskupo rūmuose, tai turėjo būti jis pats vyskupas. Ir taip Petras Goštautas, tariamas Vilniaus "vaivada”, "tapo” Vilniaus vyskupu ir net kankiniu drauge su tais iš 14 iki 36 padaugėjusiais pranciškonais. Ar neverta pasigėrėti? Petras Goštautas "pirmasis” Lietuvos katalikas, "pirmasis” pranciškonų įkūrėjas, "pirmasis” Vilniaus vyskupas, "pirmasis” lietuvis pranciškonas (nes jis priklausęs jų ordinui, kai buvęs nukankintas), "pirmasis” lietuvis katalikas kankinys, "pirmasis” lietuvis, įrašytas į palaimintųjų skaičių (jo vardą randame pranciškonų martirologijoje)! Albertui Goštautui, didžiajam pranciškonų geradariui, Bychovco kronikos inspiratoriui ir turbūt mecenatui, turėjo apsalti širdis, visa tai skaitant ar girdint apie savo paties prosenelį.

     Apie tokį Petrą Goštautą, Vilniaus vyskupą, randame žinių tarptautinio masto istorijos šaltinių rinkinyje "Annales Minoram” (8 tt., Lyonas-Roma 1625-1654; III leid. 31 tt., Quaracchi 1931-1956). Jų autorius — garsus pranciškonas istorikas Lukas Waddingas. Apie Vilniaus vysk. Petrą jis neduoda jokių naujų dokumentų, tiktai nurodo, jog remiasi lenko pranciškono Martyno Baronijaus iš Jaroslavo paskelbtais Lenkijos šventųjų aprašymais ("Icones et miracula sanctorum Poloniae”,Roma 1602). Štai vysk. Petrą liečiąs analų tekstas: "Pal. Petras Goštautas gimė garbingoje, netgi vadovaujančioje Lietuvos didikų giminėje. Jį dar garbingesnį padarė nekaltas jo gyvenimas, doras elgesys, šventų mokslų plačiausios studijos, didžiausias Dievui pamaldumas. Buvo pašvęstas Vilniaus vyskupu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vytauto laikais, to, kuris, prieš tai buvęs stabų garbintoju, pranciškonų rūpesčiu priėmė krikštą ir įsteigė daugelį jų konventų”. Vysk. Petras 1341 m. gegužės 24 d. drauge su 36 šv. Pranciškaus broliais (jis pats irgi buvęs to ordino profesas) buvęs visaip Vilniuje kankintas ir nužudytas (VIII t., 1773 m., psl. 249). Kaip tik tą vietą cituoja ir Vilniaus vyskupijos istorijos bruožų autorius, bet, matyt, nė nepažiūrėjo, kas ten parašyta. Tokia istorinių asmenų ir faktų maišatis turėtų įspėti kiekvieną, kuris tuo šaltiniu naudojasi, jo dideliu nepatikimumu. Petras Goštautas tapęs vyskupu Vytauto laikais ir miręs kankiniu 1341 m.; tai kada gyveno Vytautas? Be to, Vytautas vadinamas Vladislovu, o žinome, jog tai Jogailos krikščioniškas vardas, ir t.t.

     Visa pranciškonų kankinių Vilniuje "istorija”, kaip žinia, yra gryna legenda. Apie tai išsamiai rašė istorikas V. Gidžiūnas, jis pats pranciškonas, "Aiduose” 1954 metais. Ten V. Gidžiūnas ir apie vysk. Petrą padaro tokią išvadą: "Iš to seka, kad Petras Goštautas yra prasimanytas asmuo” ("Aidai” 1954 m., psl. 177). Būtų užtekę žvilgterėti į šią ir kitas V. Gidžiūno studijas, į "Liet. enc.” straipsnį apie Petrą Goštautą, ir būtų buvę susilaikyta nuo naujo klaidinimo ypač tų "Vilniaus arkivyskupijos” tomų skaitytojų, kurie negali pasiekti ar nepajėgia suprasti visus tuos minimus istorijos šaltinius.

     Bet kaip su pop. Inocento dokumentu, duotu 1359 m. kovo 4 d., kuriame esąs minimas Vilniaus vyskupas Petras (psl. 27)? Jau iš anksto reikia labai abejoti, kad tai būtų tiesa. Popiežius negalėjo ką nors vadinti vyskupu tokios vyskupijos, kurios dar nebuvo. Popiežiaus kurija tais laikais turėjo tikslius visų Katalikų Bažnyčios provincijų ir joms priklausančių vyskupijų sąrašus vadinamame "Liber Provincialis”. Sunku prileisti pop. kurijos neapsižiūrėjimą. Lengvabūdišku neapsižiūrėjimu tikriausiai reikia kaltinti tą, kuris skaitė ir nurašė minėtojo dokumento tekstą. Šiuo momentu negaliu pats patikrinti psl. 27 nurodytas Ludewigo ir W. Abrahamo veikalų vietas nei Vatikano archyve esančius pop. dokumentų registrus. Bet kiti jau seniai peržiūrėjo, kas yra išlikę iš XIV amžiaus popiežių dokumentų. Lenkai leidžia visą plačiąją istorinę Lenkiją apimantį "Bullarium Poloniae”, kurio II tome (Roma 1985) sužymėti atitinkami Inocento VI raštai. Kokio nors dokumento, kuriame būtų minimas Vilniaus vyskupas Petras, čia nėra. Jei būtų ką nors panašaus radę, kas liestų Vilnių lenkai nebūtų nutylėję. Greičiausiai klaida atsirado dėl neatidaus kokio nors kopisto darbo. Vietoje Petras "episcopus Vien-nensis” perskaitė ir užrašė "ep. Vilnensis”. Nurodytuoju laiku Vienne (Prancūzijoje, netoli Lyono) arkivyskupiją valdė Petras Bertrandi (1353-1362).

     Įdomu, kad ir pranciškonai, kurdami legendą apie Vilniaus vyskupą Petrą Goštautą, suprato, kad XIV a. viduryje Vilniuje vyskupo būti negalėjo. Todėl įrašė jį tapus vyskupu Vytauto laikais, kai iš tikro Vilniuje vyskupavo Petras, — tik ne Goštautas, o "iš Kustynės”. Tai pažymėję, pranciškonai tačiau nelogiškai jį sugrąžino į XIV a., nes jis juk turėjo tapti Algirdo laikų kankiniu.

     Apie tariamus bogomilus Lietuvoje sekantį kartą.

■ JAV-se paskirtas pirmas indėnas vyskupas. Ta garbė teko Švč. Sakramento vienuolijos provinciolui kun. Donald E. Pelotte, 40 m. Jo tėvai — abenaki genties indėnai, prancūziškai kalbą kanadiečiai. Jis paskirtas Gallup, NM, vyskupo koadjutoriumi, ir po dabartinio vyskupo perims valdyti vyskupiją, kuri nėra didelė. Toje New Mexico šiaurvakarių dalyje ir Arizonos šiaurės rytuose yra apie 45.000 katalikų, jų tarpe apie 20.000 navajo indėnų.