("Laiškų lietuviams” konkurse I premiją laimėjęs rašiny s) (Tęsinys)
Viktoras Nakas
Lietuvių susiskaldymas dėl ryšių su Lietuva visų pirma buvo skirtingų galvosenų konfliktas. Ortodoksai nuoširdžiai tikėjo, kad važiavimas į Lietuvą yra kenčiančios tautos išdavimas. Ryšininkai nuoširdžiai tikėjo, kad toks važiavimas yra sveikas, net būtinas, išeivijai ir Lietuvai. Tačiau negalima paneigti, kad už šio susiskaldymo slypėjo išeivijos vidinės politikos konkurencija. Iš dalies vieni rėmė ryšininkus, kiti rėmė ortodoksus dėl politinių sumetimų.
Lietuvių Bendruomenė jojo ryšininkų arkliuku. Kaipo jaunesniam išeivijos veiksniui, Bendruomenei rūpėjo sumedžioti kuo daugiau ištikimų narių. Kadangi Bendruomenės vadovų tarpe buvo nemažai jaunesnės kartos narių, visai natūralu, kad jos laikysena dėl ryšių klausimo buvo pažangesnė, negu kitų veiksnių, kurie jaunesnės kartos nelabai norėjo prisileisti į vadovaujančias vietas. Bendruomenės vadai, kurie buvo linkę ryšius plėsti, suprato, kad lietuvių visuomenėje yra daug pritariančių jų nuomonei, ypač jaunesniojoj kartoj. Jie apskaičiavo, kad Bendruomenei apsimoka tapti ryšininkų pozicijos skleidėju, nepaisant nuostolių, kuriuos jai neš šis kontroversiją iššaukiantis nusistatymas. Tiems Bendruomenės vadams buvo aišku, kad vyresniųjų pagrindinis lojalumas visada atiteks Vlikui ir Altui, o Bendruomenė liks trečioj vietoj. Bendruomenės strategai samprotavo, kad jiems verčiau pagrindinį dėmesį skirti ne vyresniesiems, o jaunesnei kartai, paruošti dirvą ateityje tapti pagrindiniu išeivijos kultūriniu, socialiniu ir politiniu veiksniu. Vienas būdas tai daryti būtų remti ryšininkų poziciją. Taip jie ir padarė, duodami valią ryšininkams per Bendruomenės susirinkimus, suvažiavimus ir spaudą skleisti savo mintis ir veiksnių pasitarimuose aršiai gindami principą, kad kiekvienas lietuvis turi teisę laisvai apsispręsti dėl santykių su Lietuva.
O Vlikas ir Altas jojo ortodoksų arkliuku. Kai Lietuvių Bendruomenė buvo įsteigta, Vliko ir Alto rėmėjų bazė buvo tvirta. Tuo metu jie nematė ar nenorėjo matyti ateities ir kintančios išeivijos perspektyvos apie Lietuvą. Be to, jiems susidėti su ryšininkais būtų pavojingiau, negu Bendruomenei. Vlikui ir Altui ryšininkų pozicijos puoselėjimas galėtų reikšti tų organizacijų vidinį susiskaldymą ir didesnę dalį ortodoksų — ištikimų šalininkų ir dosnių aukotojų — netekimą. Bendruomenės galiai palaipsniui augant, kai kurie Vliko ir Alto vadai panoro ją susilpninti tuo pačiu ryšių klausimu, kurį jie bijojo iškelti savitarpy. Tie vadai užkulisyje rėmė reorganizuotą Bendruomenę, tikėdami, kad jos konservatyvūs pareiškimai dėl ryšių ir kitų klausimų ras atgarsį tikroj Bendruomenėj ir prives pastarąją prie gilaus susiskaldymo ar bent ją susilpnins tiek, kad ji turės rodyti didesnį nuolankumą Vlikui bei Altui. Tų vadų svajonės neišsipildė nes, kaip minėta, reorgų pozicijos didelei Bendruomenės pasekėjų daugumai atrodė reakcingos.
Dabar veiksnių nusistatymas dėl ryšių su Lietuva maždaug toks pat, koks jis buvo prieš vienuolika su širšum metų, kai istorinėj White Plains konferencijoj Altas, Bendruomenė ir Vlikas susitarė, jog "kiek įmanoma okupacinio režimo varžtų ribose, laisvojo pasaulio lietuviams tikslinga puoselėti ir plėsti ryšius su pavergtoje Lietuvoje gyvenančiais tautiečiais”. White Plains nutarimai buvo laimėjimas ryšininkams. Tačiau tai nereiškė, kad visuomenė ar veiksniai pradėjo vienu balsu kalbėti apie santykius su Lietuva. Vlikas ir Altas siekė visuomenei piršti labai siaurą White Plains nutarimų interpretaciją, o Bendruomenė darė atvirkščiai.
Šiandien Vlikas ir Altas tebeatstovauja ortodoksams. Nors anie viens po kito miršta, bet likusieji ortodoksai neatsižada savo tvirtų įsitikinimų ir gausiomis aukomis kasmet pripildo Vliko bei Alto iždus, kad jų idėjos būtų toliau skleidžiamos. Bendruomenėje tuo tarpu ryšių sąvoka yra giliai įleidusi šaknis. Karts nuo karto dėl ryšių klausimo tebeįvyksta susišaudymai tarp veiksnių. Vlikui ar Altui tai viena, tai kita proga bandžius uždrausti išeivių apsilankymus Lietuvoj (pavyzdžiui, 1980 m. ryšium su JAV paskelbtu Maskvos olimpiados boikotu), Bendruomenė nedelsiant pareiškė priešingą nuomonę ir išbarė anuos veiksnius už White Plains konferencijos nutarimų pažeidimą.
Nors ryšių klausimas dar retkarčiais tampa veiksnių tarpusavio konkurencijos priemone, atrodo, kad tie laikai, kada jis galėtų visuomenės daugumą suskaldyti į dvi dalis, jau praeityje. Dabar dėl ryšių vyrauja ne fanatiškas savo pozicijos gynimas ir kito pozicijos kategoriškas pasmerkimas, o abipusė tolerancija: tie, kurie nepritaria ryšiams, dažniausiai tyli, o tie, kurie siekia stiprinti santykius tarp išeivių ir tautiečių Lietuvoj, per daug neragina kitaip galvojančius jiems pritarti. Neseniai matėme du tos tolenrancijos pavyzdžius. Pirmasis buvo visuomenės reakcija, santariečių organizacijai iš Lietuvos pasikvietus tris rašytojus (Algimantą Bučį, Marcelijų Martinaitį, Vytautą Martinkų) ir vieną aktorių (Laimoną Noreiką) atlikti literatūros rečitalius Šiaurės Amerikoje. Tie kultūrininkai ne tik buvo santariečių šiltai priimti, bet ir susilaukė gyvo susidomėjimo tose šešiose lietuvių kolonijose, kuriose 1985 m. rudenį jiems buvo rengiami rečitaliai. Tiktai Čikagoje jų rečitalis buvo piketuojamas. (Iš nuotraukų sprendžiant, piketuotojai buvo pensininkų amžiaus žmonės). Tiesa, lietuvių spaudoj pasirodė kritiškų atsiliepimų apie rečitalius. Tačiau aplamai visuomenė ramiai pasitiko svečių apsilankymą. Anais laikais, išeivijos spaudon būtų pasipylę straipsniai, laiškai, vedamieji už ar prieš tokį įvykį. Anais laikais nuvykimas į tokį rečitalį buvo dramatiškas gestas, kai kam reikalaujantis šiek tiek drąsos. Turbūt šį kartą tie, kurie ketino eiti svečių pasiklausyti, pasiskaitę vieną kitą neigiamą pareiškimą lietuvių spaudoj, gūžtelėjo pečiais ir. . . nusižiovavo.
Antras tolerancijos pavyzdys buvo Vilniaus universiteto lietuvių kalbos katedros vedėjo Zigmo Zinkevičiaus dalyvavimas lietuvių Mokslo ir kūrybos simpoziume Čikagoje. Jo paskaita išeivijos lietuvių mokslininkų suvažiavime buvo didelė naujiena ir džiugus reiškinys tiems, kurie siekia glaudesnių ryšių su Lietuva. Ne mažesnio dėmesio vertas tas faktas, kad prof. Zinkevičius Čikagoje — lietuvių susiskaldymo šiltnamyje — buvo nuoširdžiai priimtas. Kiek teko girdėti, nebūta jokios viešos opozicijos jo dalyvavimui LMK simpoziume.
Tiedu pavyzdžiai parodo, kaip toli esame pažengę nuo tų dienų, kada ryšių klausimas pastatydavo vieną lietuvį prieš kitą. Tačiau sunku pranašauti, ar ryšiai toliau plėsis, ar Lietuvos mokslininko bei rašytojų viešnagės pas Amerikos lietuvius nebeliks retom išimtim nusistovėjusiai tvarkai. Ryšių plėtimą stabdo keli dalykai. Pirma, nežiūrint, kad toks ryšių palaikymas su Lietuva, kuris ribojasi laiškais, siuntiniais ir asmeniškom kelionėm bei apsilankymais, jau seniai yra vykdomas, bet išeiviams sunku jį šimtu procentų priimti. Ryšiai reiškia kultūrinę detantę tarp Lietuvos ir išeivijos, kuri ne visuomet derinasi su išeivių kieta politine linija. Konservatyviems lietuviams, kurie sudaro išeivijos didelę daugumą, nemalonu prisipažinti, kad dėl ryšių klausimo jie yra žymiai liberalesni, negu jų ideologiniai bendraminčiai Amerikos politinėj veikloj. Konservatyvios išeivijos politinis instinktas jai sako, kad JAV-joms tinkamiausia linija būtų bet kokios detantės su Sovietų Sąjunga atsisakymas. Išeiviai bijo, kad ryšių plėtimas tarp amerikiečių ir sovietų visuomenių gali išeiti sovietų naudai, nes amerikiečiai išeiviams atrodo esantys labai naivūs. Lietuviai pateisina savo ryšių palaikymą su kraštu ne tik tuo, jog jie sovietus per gerai pažįsta, kad taptų jų propagandos aukomis, bet ir tuo, kad jiems ryšiai yra kova, nors ir perkelta prasme, su sovietais. Mėgstantiems tik "juodai” ar "baltai” galvoti konservatoriams šitoks vingiuotas samprotavimas nelengvai suvirškinamas.
Be to, konservatoriai bijo, kad per didelis dėmesys ryšių plėtimui ar pasukimas į kai kurias ryšių plėtimo kryptis gali sumažinti išeivių politinės veiklos efektyvumą ar su ja sueiti į tiesioginį konfliktą. Konkrečiai, jie susirūpinę, kad ryšių plėtimas gali privesti prie oficialių santykių užmezgimo tarp išeivijos organizacijų ir Lietuvos komunistinių institucijų. Jų manymu, tai galėtu ilgainiui privesti prie Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą pripažinimo ir išeivijos politinės veiklos sukompromitavimo. Todėl į ryšių klausimą reaguojama atsargiai ir su tam tikru vidiniu prieštaravimu.
Antras dalykas, stabdantis ryšių plėtimą, yra išeivijos intelektualinis sustingimas. Jei prieš 20 metų ryšininkų grupė už savo idėjas kovojo per lietuvių spaudą, bandė kitus lietuvius pakreipti savo pusėn, tai šiandien jauni ryšių plėtimo šalininkai nebando visuomenės paveikti, nerašo straipsnių lietuviškai, gal lietuviškos spaudos net neskaito. Jie tik daro, kaip jiems geriau atrodo. Galbūt šis atomizacijos procesas iš dalies paaiškina, kodėl anksčiau minėtas svečių iš Lietuvos atsilankymas neiššaukė stiprios visuomenės reakcijos nei už, nei prieš. Anksčiau jauni lietuviai intelektualai savo protines jėgas skirdavo lietuviškų klausimų gvildenimui. Dabar jauni inteligentai savo energiją skiria nelietuviškiems klausimams, nelietuviškiems reikalams. Vienas šio reiškinio rezultatas yra, kad nebetekome pionierių, kurių jaunatviška drąsa ir skirtinga perspektyva nurodytų naują kelią ryšių su Lietuva plėtimui.
Visų didžiausias stabdys ryšių klestėjimui yra patys sovietai ir jų primesta santvarka. Sovietai visokias kliūtis sudaro ryšių plėtimui. Jeigu jie taip žiauriai nesielgtų su turistais Maskvos muitinėje, leistų turistams Lietuvoj ilgiau pabūti, negu penkias ar dešimt dienų, laisvai apkeliauti Lietuvą ir apsistoti pas gimines, tai į Lietuvą važiuojančių išeivių skaičius turbūt dviem ar trimis kartais padaugėtų. Jeigu jie pastoviai leistų Lietuvos kultūrininkams aplankyti lietuvių išeivių kolonijas, tai pastarieji mielai su jais bendrautų. O paprastų žmogelių Lietuvoj, degančių noru aplankyti gimines Amerikoj ir pamatyti, kaip jie gyvena, turbūt yra tūkstančiai. Tai tūkstančiai, kurių svajonių sovietai niekad neleis įgyvendinti dėl tos didelės baimės, kad jie gali sugalvoti į Nemuno kraštą nebegrįžti. Sovietai nuo pat okupacijos pradžios yra tie, kurie daugiausia bijojo ryšių tarp Lietuvos ir išeivijos. Nėra pagrindo manyti, kad jų baimė greit pranyks.
Iki to taško, kur Lietuvos komunistai save laiko lietuviais, ryšių plėtimas jiems yra naudingas, nes tautą įvairiais būdais stiprina. Iki to taško, kur tie patys partiečiai save laiko komunistais, paklusniais Kremliaus vadams, ryšių plėtimas vengtinas, nes išeivijos dirva nėra dėkinga marksizmo-leninizmo sėklai; tuo tarpu išeivių įtaka Lietuvos žmonėms gali pakenkti krašto sovietizacijai bei rusifikacijai. Lig šiol ryšių plėtimo klausimu Lietuvos kompartijos nariai parodė, kad jie arba tikrai save visų pirma laiko komunistais, arba negali kitaip pasielgti.
Taigi ateitis mums žada paradoksą. Išeivijos vienybė dėl ryšių klausimo turbūt bus užtikrinta sovietų uždarumo dėka. Sovietai atsisakys dramatiškų gestų, kurie galėtų sudrumsti išeivijos ramybę. Tokio gesto pavyzdys būtų "Tėviškės” draugijos pasiūlymas Pasaulio Lietuvių Bendruomenei, kaipo organizacijai, sutikti oficialiai globoti vieną iš Lietuvos tautinių šokių grupių ir mainais pasiųsti vieną išeivijos tautinių šokių grupę gastroliuoti Lietuvoj. Toks nepaprastas įvykis įgalintų išeiviją pamatuoti savo temperatūrą, patirti visuomenės nusistatymą dėl ryšių plėtimo naujo etapo. Gal dabartiniai ryšininkai suskiltų į dvi grupes. Antra vertus, gal visuomenės reakcija į Zigmo Zinkevičiaus ir keturių Lietuvos kultūrininkų apsilankymą įrodo, kad išeivija tokiam žingsniui jau yra seniai pribrendusi. Smalsumas pageidauja, kad šį nežinomybė būtų išaiškinta, bet realybė diktuoja, kad ryšių plėtimo procesas liktų labai atsargus ir lėtas.