("Laiškų lietuviams” konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)
NIJOLĖ GRAŽULIENĖ
Ne noras išdrožti pamokslą paskatino imtis nagrinėti šią temą, bet džiaugsmas pasitaikiusia proga pasidalinti tuo, kas knieti, kas bažnyčios suole besiklausant susikaupė širdyje.
Sunkus jūsų, pamokslininkų, uždavinys.Maldininkų auditorija sėdi išsižiojus. .. Na, teisybę sakant, vieni kas kartą sutinka jus su smalsumu, kiti kritiškai, treti papratę "išsijungti” ir prasvajoti, prasnausti arba savo reikalus, rūpestėlius pergalvoti šiuo metu. Būtų žymiai lengviau turėti vienodesnę publiką: tik jaunimą, tik senelius, tik vedusius arba tik gražiosios lyties atstoves ir panašiai, o čia prieš akis purpso ir kalbėti bepradedą mažyliai (kurie dažnai patys nori "išsireikšti”), ir besiskleidžiantys žiedai — bręstantys jaunuoliai, ir moterystės džiaugsmais bei vargais išrašytais veidais suaugusieji. Be to, dar vyrai ir moterys, mokiniai ir mokytojai, advokatai, inžinieriai, menininkai, amatininkai ir t.t., kiekvienas su savo rūpestėliais, savo lūkesčiais.
Ką mums pasakysite? Ar jūsų žodžiai kris, kaip sėklos į dirvą, ar kaip akmenėliai ant kieto kelio? Bet pažiūrėkime ir į kitą pusę: ko laukiame?
Labiau ir labiau asmeniškai pastebiu, kad laukiu tėviško Dievo žodžio. Ne proklamacinio, ne stebinančio ar drebinančio. Laukiu ir, manau, visi laukiame raminančio, guodžiančio, drąsinančio, stiprinančio, patariančio žodžio. Savaitės išgyvenimų kupini, laukiame, kad per jus Dievas mums kalbėtų apie mūsų džiaugsmus ir mūsų rūpesčius. Laukiu, kad anot E. Hermann, mano "sielai išaiškintų ją pačią”. Laukiu gyvo, šilto žodžio iš Dievo tarpininko, laukiu Dievo "atsakymo” į savo klausimus.
Pamokslininko uždavinys, pagal Harry Emerson Fosdick, yra "ne tik kalbėti apie atgailą, bet įtikinti žmones atgailauti; ne tik svarstyti krikščionybės prasmę ir galimybes, bet iššaukti klausytojuose tikėjimą; ne tik kalbėti apie Dievo galią padėti nugalėti visokeriopus vargus ir pagundas, bet sekmadieniais išleisti maldininkus namo su pergale širdyse”. Tačiau pamokslų meno netobulumą dr. Fosdick palygina su bandymu pro trečio aukšto langą mėginti įlašinti j akį vaistų nesveikuojančiam ligoniui, kuris stovi ant žemės didžiulėje žmonių minioje. Jis pats melsdavosi prieš kiekvieną pamokslą: "Dieve, kam nors iš dalyvaujančiųjų reikalingi mano žodžiai. Padėk man jį pasiekti”. Bet manau, kad to neužtenka. Jeigu taip kalbėsite vienam, tai kada ateis mano eilė? Bažnyčioje plaka daug širdžių su didžiais poreikiais. Mums reikalingi protu ir širdimi paruošti žodžiai, reikalingas kunigiškas patarnavimas, atsižvelgiant į visas specifines problemas, tiek asmeniškas, tiek visuomeniškas. Pagal Niebuhr, kunigas turi mokėti išreikšti visos kongregacijos pagrindinius religinius jausmus ir siekimus, mokėti įrodyti, kad "krikščionybė tinka gyvenimui ir asmeniškoje, ir visuomeniškoje plotmėje”. Kad pamokslas būtų geras, sako Hensley Henson, jis turi išpildyti keturis reikalavimus: "turi būti įdomus — arba niekas neklausys; turi būti aiškus — arba bus nesuprastas; turi būti pritaikytas prie gyvenimo — arba nieko nepaveiks; turi apšviesti ir atnaujinti dvasią — arba nieko nepasieks”.
Daug pamokslų jau nebeatsimenu, bet niekad nepamiršiu pamokslo, girdėto per vieno jauno vyro laidotuves. Jis paliko jauną žmoną su mažais vaikais, o kunigas kalbėdamas vis teminėjo motinos širdies skausmą, praradus sūnų. Tiesa, motina labai kentėjo, bet dar didesnė nelaimė buvo tai jaunai išardytai šeimai, tai jaunai pasilikusiai našlei ir jos vaikučiams. Paguodos iš "Dievo žodžio” jie nesulaukė. Iš tos sakyklos aidėjo ne Dievo žodis, o to žmogaus, kuris iš savo patirties tesuprato motinos ir sūnaus ryšius, o vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų santykiams jam trūko supratimo.
Kai kalba klebonas, tai negali nepagalvoti, kad pebigu jam: nei jam reikia iš darbo parėjus su namų ruoša padėti, nei besikivirčijančius vaikus taikyti, nei išnervintą žmoną raminti, nei dėl vaikų naktį keltis, nei, pritrūkus pieno ar kitokių menkniekių, po krautuves bastytis, nei vaikus į mokyklą ar į pramogas vežioti, nei žolę pjauti, nei sniegą kasti... Vargeliai, kuriais dalinasi vedusiųjų poros, kurie suėda valandų valandas, jam nerūpi. Jo pareigos svarbios, didingos, daug malonesnės, garbingesnės už minėtas kasdienybes. Tad nenuostabu, kad jis ne visada "pataiko”. John Bishop yra pasakęs, kad kunigas, "kuris nutolsta nuo žmonių, greit užmirš ir jų kalbą”.
Antra vertus, kartais per daug stengiamasi priartėti prie pasauliečių. Ypač amerikiečiai kunigai dažnai pabrėžia savo žmogystę ir nuslopina kunigystę. Jie pripasakojo nuotykių iš savo asmeniško gyvenimo, kuriuose jie figūruoja kaip broliai, sūnūs, dėdės ir daro, ką "paprasti žmonės” daro. Jie kalba apie tai, apie ką eilinis amerikietis kalba tą savaitę: apie futbolo rungtynes, matytus filmus, populiarias televizijos programas ir t.t., taip pat nuolat stengdamiesi įterpti humoro. Deja, dažnai tokiuose pamoksluose telinksniuojama žodis aš, kunigas, žmogus, o visiškai užgožiamas Dievo balsas.
Nors humoras yra labai teigiamas ir mielas dalykas, bet, per dažnai vartojamas, gali tapti neigiamybe. Kartą laukiau pagalbos susikaupti, persvarstyti savo gyvenimą, pasiruošti susitaikymo sakramentui. Amerikiečių parapijoje buvo bendras išpažinčiai pasiruošimo vakaras. Nuėjau. Kunigas pradėjo linksmai. Atrodė, kad bando visus linksmai nuteikti, pašalinti nervingumą. Bet keliolika minučių ėjo juokas po juoko! Kunigas kalbėjo ne blogiau negu koks komediantas. Kur susikaupimas, kur kaltės ar gailesčio pajautimas? Komediantų galime prisižiūrėti televizijos programose, bet čia buvome atėję ko nors kito gauti.
Pasikalbėjus su bet kuo, pajunti jo nešamą gyvenimo naštą. Sekmadieniais su tomis naštomis sueiname į bažnyčią. Kaip dažnai pamokslininkas temato mūsų daugiau ar mažiau papuoštus veidus-kaukes, o nepajėgia pastebėti ant žando nudžiūvusios ašaros ar virpančių lūpų, kai, linkėdami kitiems ramybės, patys trokštame jos paragauti."Karas nuo ryto iki vakaro!” — taip viena paauglių motina apibūdino savo dabartinį gyvenimą. Kiek tėvų, motinų, besisielojančių savais vaikais, sekmadieniais sueina į bažnyčią! O kiek sekmadienių pamokslas būna pritaikytas jų gyvenimui? Kiek sekmadienių jaunuoliams stengiamasi atskleisti jų sielą? Kiek sekmadienių stiprybės pasisemia vienišieji ligoniai ar juos slaugantieji? Daugumas gyvenimo problemų greitai neišsprendžiamos. Sielvartas ne tik valandas ar dienas, o metų metus alina žmones. Mirus motinai, tėvui, vyrui, žmonai, sūnui ar dukrai, kiek sekmadienių neišdyla skausmas! Kiek sekmadienių pasimetusieji randa atsakymą? Kiek sekmadienių pašalinamos abejonės, pagilinamas tikėjimas? Besigrumdami su gyvenimo uždaviniais, kiek sekmadienių išeiname iš bažnyčios su pergale širdyse?
Tad laukiame iš pamokslininkų Dievo tėviško žodžio. Dievo "atsakymo”. Maldaujame: "Viešpatie, tu netylėk!” (Ps82). Laukiame, kad, jums kalbant, mūsų žaizdos gytų.