CHIARA LUBICH
"Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei” (Lkę>,62). Tuos žodžius Jėzus pasakė vienam, kuris sakė seksiąs paskui jį, tik pirma norėtų atsisveikinti su namiškiais. Tai buvo jo vienintelė sąlyga, tikriausiai padiktuota gero elgesio ir šeimyniško įsipareigojimo normos: grįžti namo ir pasakyti šeimai sudie. Bet toji sąlyga Jėzui netiko, ir jis ją atmetė. Jėzus čia matė paslėptą nenorą aukotis ir net menką dėmesį karalystės platinimui. Todėl tuos žodžius jis ir pasakė.
Toks Jėzaus pasakymas pirmiausia gali sukelti mumyse sąmyšį. Norėdami suprasti tikrąją to pasakymo prasmę, turime jį svarstyti kontekste, kuriame jis apie tai kalba. Tais laikais, kaip komentatoriai aiškina, eiti atsisveikinti su namiškiais reiškė daugiau, negu tik pasakyti trumpą sudie. Normaliai reikėdavo užtrukti ilgiau, kad būtų galima sutvarkyti visus išvykstančio reikalus, kaip nesibaigiančias diskusijas palikimo klausimais ir panašiai. Toks asmens grįžimas galėtų slėpti savyje ir tam tikrą prisirišimą prie žemiškų turtų ar ypatingą rūpestį išgauti pritarimą tam pasirinktam naujam gyvenimui. Taip pat tokiomis aplinkybėmis apsisprendimas sekti paskui Jėzų, veikiant žmogiškam prisirišimui bei emocijoms, galėtų sukelti vidinį sumišimą.
Toks galvojimas Jėzaus akyse reiškia, kad asmuo nesuprato to visiško karalystės naujumo, kurį jis į šią žemę atnešė. Čia jis aiškiai nori pabrėžti, kad jo karalystės didingumas ir reikalaujanti realybė šaukia apaštalus kategoriškam apsisprendimui.
Toks apsisprendimas nepalieka vietos atidėliojimui ar kokioms nors deryboms, nors tai būtų ir skaudu, taip pat nekreipia dėmesio, jei kam atrodytų, jog einama iš ribų, prarandant sveiką nuovoką. Tik tokį apsisprendimą turint, įmanoma bendradarbiauti su Jėzumi, statant tą naują pasaulį, kurį jis norėjo įkurti žemėje.
Griežtai kalbant, tie Jėzaus žodžiai taikomi tiems, kurie nori sekti paskui jį, skelbdami Evangeliją. Bet jei mes jau supratome jų reikšmę, kaip čia svarstėme, tai tas sakinys gali būti lengvai suuniversalintas, pritaikant kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Kaip pradžioje apaštalu buvo laikomas asmuo, kuris, palikęs viską, net ir materialines gėrybes, sekė Jėzų, skelbdamas karalystę, taip ir tie, kurie seka paskui Jėzų, gyvendami pagal jo žodį, gali būti laikomi Jėzaus mokiniais.
Dėl to čia mąstomi Jėzaus žodžiai skiriami visiems be išimties: kunigams ir pasauliečiams, vienuoliams vyrams ir moterims, vedusiems ir pavieniui gyvenantiems, jauniems ir seniems, paprastiems piliečiams ir valdžios pareigūnams ir t.t.
Svarstomą sakinį suprasdami ir bent kiek patyrę, mes galime matyti, kokią nuostabią ir radikaliai naują revoliuciją Jėzaus meilė atnešė j žemę. Jėzus atėjo padėti visiškai naujus pagrindus žmonių santykiams: tarp vyrų ir moterų, vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, mokytojų ir mokinių, darbininkų ir samdytojų, piliečių ir politinių vadų, tarp rasių, etninių grupių ir tautų. Jėzus norėjo įvesti naują socialinę tvarką, paremtą teisingumu, pagarba ir tikru broliškumu. Jis norėjo duoti mums tikrą ramybę, tą dievišką ramybę, kurią tik jis gali duoti, individualiai ir kolektyviai. Kad taip galėtų būti, mes turime sekti paskui jį, nors pradžioje mums ir atrodytų, jog jis yra labai reikalaujantis. Mes turime gyventi pagal jo žodį, būdami ištikimi savo pašaukimui. Tie žodžiai kalba mums apie radikalizmą, ryžtingą apsisprendimą. Tokio atsakymo Jėzus iš mūsų laukia.
Jei mes supratome jo Evangelijos naujumą ir grožį, galėsime pastebėti, kad didžiausias kontrastas jai yra nenoras aukotis, abejingumas, neapsisprendimas, dvasinė tinginystė, kompromisų ieškojimas. Mes visi ieškome to, kas visiškai mus patenkintų. Žinoma, daugelis mūsų yra įsitikinę, kad tai galime rasti tik pas Jėzų: tik jis turi tikrus sprendimus. Bet čia glūdi sunkenybė: vienu ir tuo pačiu metu mes norime ir nenorime tą žingsnį žengti. Vienu atveju mes norime mylėti Jėzų, kitu — norime derėtis su juo, kad sutiktų su mūsų prisirišimais, mūsų lėtumu, pusėtinumu. Mes norėtumėm sekti paskui jį ir kartais žvalgytis, žengdami porą žingsnių atgal ir tik vieną pirmyn.
Tokia galvosena Jėzui nepriimtina. Ji yra diametraliai priešinga tikslo aiškumui ir nesvyruojančiai valiai, kuri kartais gali atrodyti griežta. Bet tos savybės yra būtinos, kad Jėzus apsigyventų mumyse, atnešdamas į mūsų vidų savo stebuklingą pasaulį, su jo džiaugsmu, gydančia malone, nuostabia šviesa, laiminančia galia.
Iš anglų kalbos išvertė
Kostas Paulius