Spausdinti

DONATAS SLAPŠYS, S.J.

     Apie daugelį dalykų mes savo gyvenime galvojame, bet patį didžiausią ir svarbiausią neretai pamirštame. Tasai dažnai pamirštamas ir nutylimas dalykas yra mūsų tikėjimas.

     Tikėjimas yra vienas iš svarbiausių mūsų gyvenimo veiksnių. Visas žmogaus gyvenimas yra pagrįstas tikėjimu. Nuo kūdikio lopšelio iki paskutinio atodūsio mes tikime ir reikalaujame iš kitų tikėjimo. Jei nebūtų tikėjimo, pranyktų visas mokslas, visokia kūryba, būtų uždarytas kelias kiekvienai pažangai. Juk jeigu kiekvienas norėtų viską ištirti savo protu ir savo jėgomis, tektų išsižadėti visų mokslo laimėjimų.

Antanas Tamošaitis.

     "Tikėjimas, — kaip jau antrame šimtmetyje pastebėjo šv. Teofilius Antiochietis, — yra visų dalykų pradžia. Ar gali ūkininkas pjauti, pirma nepatikėjęs žemei sėklos? Ar gali kas keliauti per jūrą, nepasitikėdamas laivu ir neatsiduodamas vairininkui? Ar gali pagyti ligonis, kuris nepasitiki gydytoju? Kas gali tapti menininku ar pasiekti mokslo, jeigu jis prieš tai nepasives mokytojui ir juo nepasitikės? Bet jei žemdirbys turi pasitikėti žeme, keleivis — laivu, ligonis — gydytoju, argi tu netikėsi Dievu, iš kurio patyrei tiek daug ir tokių didelių garantijų?” (Ad Autolycum, 1,7).

TIKĖJIMO DAVĖJAS

     Jei kiekviename žingsnyje tikime, ką žmonės sako ir ką knygos bei laikraščiai rašo, tuo labiau turime tikėti tai, ką Dievas mums sako. Žmonės dažnai klysta. Savo laiku buvęs paskutinis mokslo žodis šiandien mums skamba kaip pasaka. O kiek daug yra dalykų, kuriuos mes tariamės ištyrę ir pažinę, kurie po kiek laiko pasirodys visai kitoje šviesoje. Bet Dievas negali klysti nei mūsų klaidinti. Jis yra pati tiesa, jo akyse nėra jokių neaiškumų (1 Jn 1, 5), jokio šešėlio. Jam viskas prieinama, viskas žinoma. Jis pats visa tai sutvėrė ir palaiko.

     Dėl to net ir mums nesuprantamuose dalykuose galime visiškai pasitikėti Dievu. Juk jis yra visagalis. Dievas gali padaryti ir tai, kas mums atrodo neįmanoma, kas viršija žmogaus proto jėgas. Visi žvaigždynai, visa, kas mus stebina jūrų gelmėse, visos atomo jėgos yra jo rankų darbas (Ps 101, 26). Dievo žodžiu visa buvo sutverta (Žyd 11,3). Žiūrėdami į Dievo visagalybės matomus kūrinius, turime tikėti ir tai, ko nematome. O tie nematomi dalykai yra ne kas kita, kaip naujas Dievo galybės ir malonės planas, tik daug didesnis už visus kitus jo kūrinius. Apie šį amžinos laimės mums skirtą planą šv. Paulius sako: "Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui j galvą neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli” (iKor 2,9). Dėl to Kristus savo skelbiamą mokslą ir pavadino Evangelija, t.y. Gerąja Naujiena. O šv. Paulius sako, kad Evangelija yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam (plg. Rom 1,16). Priimdami Dievo žodžius, mes tarsi pasirašome po tuo Dievo malonės planu.

TIKĖJIMO SĄLYGOS

     Žiūrint į Dievą, mąstant apie jo tiesumą ir galybę, nesunku būtų tikėti. Bet, norint tikėti, reikia žinoti, kad Dievas tikrai yra ir kad tikėjimo tiesas jis apreiškė.

     Tiesa, žemėje Dievo mes nematome, bet matome Dievo darbus, kuriuose atsispindi pats Kūrėjas. Pavasarį jis paskleidžia žemėje gražų želmenį. Įvairiaspalvės gėlės kalba apie jo dievišką grožį. Virš mūsų galvų jis ištiesė milžiniškas ugnies jūras. Tie dangaus švyturiai dieną naktį tyliai, bet nenutildomai byloja apie Dievo didybę. Audros ir viesulai rodo jo galybę. Bet visa tai tik išorinė pusė, fasadas. Šiandien mes žinome daugiau apie gamtos didybę. Žiūrėdami per padidinamuosius stiklus, matome, kad kiekviena mažiausia dulkelė slepia savyje begalinę jėgą, prieš kurią dreba visas pasaulis. Dievas taip gausiai paskleidė žemėje savo grožį ir galią, kad žmonės iš tų jo dar-bų pažintų patį Tvėrėją (Rom 1,20). Dėl to nenuostabu, kad didžiausi žmonijos genijai, mokslo ir meno atstovai tikėjo ir nuolankiai garbino Dievą. Vienas iš jų net pasakė, kad iš peteliškės sparno jis galįs įrodyti Dievo buvimą.

     Taip, mes matome Dievą jau čia, žemėje. Tiesa, mes jį matome ne kūno, bet proto akimis. O Dievas iš mūsų reikalauja, kad tikėtume tai, ką jis sako, kad mes sutiktume su jo gerumo ir meilės planu. Dėl to mūsų atsakymas į Dievo reikalavimą tegali būti: "Tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui!” (Mk9,23).

     Bet iš kur mes galime žinoti, ką Dievas mums sako? Atsakymas visiems žinomas: per Kristų atėjo apreiškimas (Žyd 1,152,3). Jame pasirodė Dievo malonė, mokydama mus išganymo kelio (Tit 2,11). Stebėkime Dievo veikimo būdą: Dievas, norėdamas parodyti savo galybę, tarsi svieste sviedė milijardus žvaigždžių. Jis į jas įdėjo milžinišką jėgą. Dievui nieko nėra per brangu, nieko per daug. O norėdamas parodyti savo malonę ir meilę, jis nepasitenkina pasiuntęs angelus ar pranašus, bet siunčia savo vienintelį Sūnų į šį pasaulį skelbti Gerosios Naujienos. "Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus” (Jn 3, 18). Kristus, skelbdamas Gerąją Naujieną ir reikalaudamas tikėjimo, nereikalauja kokio nors tuščio dalyko. Jis savo darbais irodo, kad jį Tėvas yra siuntęs. "Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, — netikėkite manimi! O jeigu darau ir manimi netikite, — tikėkite darbais” (Jn 10,37-38). "Patys darbai, kuriuos aš darau, — liudija apie mane, kad mane yra siuntęs Tėvas” ( Jn 5,36). O su darbais Kristus nesiskaito. Jis nepasitenkina vienu kokiu stebuklu, pvz., prikeldamas vieną žmogų iš numirusių, nors ir tai jau būtų pakankama jo žodžių teisingumo garantija. Visa gamta turi liudyti jo žodžių tikrumą. Jūra ir vėjai klauso jo balso (Mt4,38), duona daugėja jo rankose (Mk 6,32-44), žuvys skubinasi vykdyti jo valią (Mt 17,37; Lk 5,4; Jn 21), mirtis prieš jį traukiasi (Jn n; Mk 5,35; Lk 7,11). O jam mirštant, saulė, uolos ir mirusieji paliudijo jo žodžių tikrumą.

BAŽNYČIA TĘSIA KRISTAUS DARBĄ

     Kristus, baigęs savo žemiškojo gyvenimo dienas, įžengė į dangų, jis grįžo pas Tėvą (Jn 16,16). Tad kyla klausimas, kur mes, dvidešimtojo amžiaus žmonės, galime rasti tai, ką Dievas per Kristų apreiškė, kas dabar mūsų laikais skelbia tikrą Kristaus mokslą. Atsakymas trumpas: jo įsteigtoji Bažnyčia yra neklaidinga tikėjimo mokytoja. Pats Kristus ją tam tikslui įsteigė. Atsisveikindamas su apaštalais, Jėzus pasakė: "Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mt 28,19-20). "Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina.

     O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs” (Lk 10,16).

     Bažnyčia, kaip ir jos Įsteigėjas, ne vien žodžiais, bet ir darbais liudija savo mokslo tikrumą. Kas suskaitys visus jos darbus, kas pereis visas mokyklas, prieglaudas, ligonines? Tie Bažnyčios darbai įtikina ir patraukia misijų kraštuose tūkstančius stabmeldžių. Apie Bažnyčią, panašiai kaip apie Kristų, galima sakyti, kad ji eina per pasaulį, darydama gera (Mt4,23). Bet dar didesnis tiesos laidas yra kraujo ir gyvybės atidavimas. Atrodo, kad Dievas kaip tik tokį liudijimą pasirinko. Pažvelgę į Bažnyčios istoriją, matome, kad Dievas nesitenkina tuo, kad tik vienas kitas jo išpažinėjas savo gyvenimu ir gyvybe liudytų Dievo žodį. Visa Bažnyčios istorija pilna krikščionių persekiojimų. Dievas leidžia tuos persekiojimus, kad mes, matydami kankinių liudijimą, sustiprintume savo tikėjimą, kad negalėtume pateisinti savo netikėjimo. Dėl to jau nuo pat krikščionybės pradžios galioja dėsnis: kankinių kraujas — krikščionių sėkla. Iš paskutinių laikų žinome, kad vien tik Indokinijoje 19 šimtmetyje daugiau kaip 90.000 krikščionių praliejo kraują už Kristaus mokslą. O ir šiandien yra ne mažiau kankinių rusų valdomuose ir komunistų užimtuose kraštuose.

     Visa tai apsvarstę, su šv. Teofilių galime pasakyti, kad Dievas savo žodžių tikrumą patvirtino daugybe ženklų. Taip Dievo žodis mus pasiekia per Kristų ir Bažnyčią ir laukia mūsų atsakymo.

MŪSŲ ATSAKYMAS

     Savaime aišku, kad mūsų atsakymas tegali būti toks: "Tikiu, Viešpatie, padidink mano tikėjimą!” Mes dažnai turėtume kartoti tuos žodžius. Tai gražus tikėjimo išpažinimas ir kartu nuolankus prašymas, kad Dievas sustiprintų mūsų tikėjimą. O tikėjimo mums tikrai reikia. Jis mūsų brangiausias turtas. "Tai ir bus Dievo darbas: tikėti tą, kurį jis siuntė” (Jn 6,29). Tikėjimas yra raktas į išganymą. Kiek daug žmonių ieško laimės ten, kur jos negalima rasti!” Tikėk ir gyvenk pagal tikėjimą, ir būsi amžinai laimingas!

O KODĖL TU DAR NETIKI?

     Gali atrodyti keista, kad daugumas tikėjimo sunkumų ir abejonių kyla ne tiek iš proto, kiek iš valios. Bet dėl to nereikia per daug stebėtis. Žmogaus protas aiškiai kalba apie tikėjimo svarbą ir prasmę, bet kai tikėjimas pareikalauja kitokio, naujo gyvenimo, tada žmogus priskaičiuoja visokiausių sunkumų. Tai ne vieno netikinčiojo kelias. Paklausk, kodėl jis netiki. Jis tau pasakys vieną ar kitą priežastį, o kai jo tas problemas išspręsi, jis atras naujų.

     1. Dažna netikėjimo priežastis yra paplitusi pažiūra, jog tikėjimas yra mados dalykas. Tie žmonės sako, kad kiekvienas gali siekti išganymo pagal savo pažiūras. Nesvarbu, kokiai religijai priklausysi. Kiekviena religija jiems yra gera, jeigu ji tik padeda gyvenimo kovose. Juk man vis tiek, ar važiuoju automobiliu, ar plaukiu laivu, svarbu, kad pasiekčiau kelionės tikslą.

     Tiesa, dažnai mums sunku pastebėti skirtumą, bet jei kas nori nuvykti į užjūrį, tai jam joks automobilis nepadės, nors jis ir patogiausiai būtų įrengtas. Žmogus noromis ar nenoromis turi sėsti į laivą ar imti lėktuvą. Panašiai yra ir mūsų gyvenime.

     Jei kas nori pasiekti amžiną gyvenimą, tam nepadės bet kokia pasaulėžiūra, bet kokios idėjos. Čia kitos išeities nėra, o tik Bažnyčia — šv. Petro laivas.

     Kristaus žodžiai išsklaido visas mūsų abejones: "Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas” (Mk 16,16). Šie žodžiai yra aiškiai pamatuoti: jei Dievas, amžinoji Tiesa, ką sako, žmogus turi priimti jo žodžius, vis tiek, ar jie jam patinka, ar ne. Kitos išeities nėra. Dėl to žmogus tik save apgaudinėja, jeigu jis kitu keliu nori pasiekti išganymą. Kitos laimės ir kito išganymo nėra, kaip tik tas, kurį Dievas mums suteikia. O jis jį duoda tik tikintiesiems, nes "be tikėjimo negalima patikti Dievui” (Žyd ii,6).

     2. Viena didžiausių netikėjimo priežasčių yra mums nesuprantamas Dievo Apvaizdos vedimas. Neretai vargo ir nevilties slegiamas žmogus pakelia akis į dangų ir klausia, kur yra Dievo teisingumas, kodėl tiek daug yra žemėje neteisybių, kodėl tiek daug nekaltų žmonių turi kentėti? Kaip gali visa tai Dievas prileisti, apie kurį mes sakome, kad jis yra be galo geras ir teisingas? Ar jis negali mūsų vesti kitu keliu, kuriame mažiau ašarų ir neteisybių, mažiau vargo ir nelaimių?

     Į šiuos priekaištus gražiai atsako pranašas Izajas (Iz 40,12-16). Jis matė savo tautą panašioje nelaimėje, kaip ir mes. Ir jam teko ne kartą girdėti panašių priekaištų ir nusivylimų. "Pažiūrėk, — sako, — į jūrų vandenis ar į dangaus aukštybes. Kokie neišmatuojami plotai! Bet prieš Dievo didybę visa tai išblykšta. Jūros vandenis jis gali savo sauja išseikėti, o dangaus skliautus savo plaštaka išmatuoti”.

     Kas iš mūsų nesijaučia mažas kalnų papėdėje? O prieš Dievą išnyksta visa jų didybė. Savo pirštais jis pasveria visą žemės rutulį ir tarsi svarstyklėmis išmatuoja kalnų svorį.

     Jei žmogus jaučiasi toks menkas prieš kalnų masyvus, jeigu jį nustelbia jūrų tolumos, kaip jis tada gali abejoti Dievo Apvaizda? Ar gamtos grožis ir didybė ne Dievo darbas? Kas buvo jo patarėjas, kai jis visa tai tvėrė? — klausia pranašas Izajas. Kas buvo jo mokytojas? Kas jį išmokė išminties? Kas esi tu, žmogau, kad drįsti Dievui patarimus davinėti, kaip tvarkyti pasaulį?

     O kokią neteisybę žmonės daro, abejodami Dievo teisingumu. Ir čia Izajas pasakytų: "Žmogau, iš kur tu turi teisingumo jausmą? Ar ne Dievas tau jį įdiegė? Kaip tu dabar drįsti manyti, kad Dievas yra neteisingas? Visa mūsų teisybė prieš Dievą yra tartum šešėlis prieš saulės šviesą”.

     Pažvelkime ir į kitą medalio pusę. Kai mes nusidedame, tada prašome, kad Dievas nežiūrėtų savo teisingumo, bet kad su mumis elgtųsi pagal savo gailestingumą. Jei Dievas žiūrėtų tik teisingumo, kur liktų jo gailestingumas, jo kantrumas, su kuriuo jis laukia nusidėjėlio, kaip tėvas paklydusio sūnaus?

     Tačiau kartą ateis diena, kada pasirodys Dievo teisingumas. Tada matysime, kad iš tikrųjų "Viešpats daro teisybės darbus ir kad jis grąžins teises visiems prispaustiesiems” (Ps 102,6). Dievas gali ilgai laukti — nuo jo vis tiek niekas nepabėgs. Net ir didžiausi pasaulio galiūnai turės duoti apyskaitą už savo darbus. O dėl nekaltai kenčiančių likimo galime pasiguosti: jeigu jie tik Dievo neapleidžia, niekas jiems negalės pakenkti — nei kančia, nei mirtis negali jų sunaikinti. Jie ne veltui lieja ašaras ir kraują. Visa tai padaugins jų amžiną džiaugsmą.

     3.    Ne vienas apsileidžia religiniuose dalykuose, pradeda abejoti tikėjimo tiesomis dėl to, kad vienas kitas tikėjimo skelbėjas negyvena taip, kaip pats moko. Jie taip galvoja: "Jeigu jau tie, kurie studijuoja tikėjimo mokslus, kurie gerai susipažinę su tikėjimo tiesomis, negyvena pagal savo skelbiamas tiesas, tai kažin ar man, paprastam žmogui, taip jau reikalinga griežtai pagal jas gyventi? Tačiau čia dažnai pamirštama, kad žinoti ir pagal tą žinojimą gyventi yra du visai skirtingi dalykai. Tad kunigas, nors ir ilgus metus studijavo tikėjimo tiesas, tikėjimo išpažinimo ir gyvenimo atžvilgiu yra panašioje būklėje, kaip ir paprasčiausias neišsimokslinęs žmogus. Ir iš kunigo Dievas reikalauja tikėjimo aukos. Ir jis bus teisiamas pagal tikėjimo reikalavimus, tik daug griežčiau (Lk 12,47-48). Tiesa, negalima neigti, kad švarus stiklas daugiau praleidžia šviesos negu suteptas, bet kas tos šviesos bijosi, nenori jos matyti, tas dažnai tvirtina, kad stiklas nepraleidžia jokio spindulio. Venkime čia perdėjimų ir apkalbų. Tuo kenkiame jei ne sau, tai kitiems.

     4.    Dažnai netikėjimo priežastis yra menkas tikėjimo tiesų pažinimas. Dėl to patys žmonės kalti. Jei vaikas, vos išmokęs abėcėlę, sunkiai tepaskaito, niekas dėl to jo nekaltina. Vėliau išmoks geriau skaityti. Kas kita būtų, jeigu jis daugiau nenorėtų mokytis, sakydamas, kad jam jau pakanka, jau užtenkamai prisiklausęs visokių pamokymų. Tai yra daugelio krikščionių vaizdas. Kiek daug žmonių išėjusių gyvenimo mokyklą, kartais net baigusių aukštąjį mokslą, religijoje pasitenkina vaikystėje įgytomis žiniomis. Argi gali tų žinių pakakti visam gyvenimui? Jei vėliau iškyla sunkenybių prieš tikėjimą, jei kas nesugeba suderinti tikėjimo tiesų su gyvenimu, dėl to turi pats muštis į krūtinę, o ne tvirtinti lengvapėdiškai, kad tikėjimas nesuderinamas su mokslo ir proto reikalavimais. Jei tai būtu tiesa, tai keista, kaip didieji mokslininkai galėjo suderinti tikėjimo tiesas su mokslu.

     5.    Beveik visuomet netikėjimo pradžia yra nenuoseklumas. Mūsų religija ir apskritai kiekviena tiesa negali pakęsti nenuoseklumo. Kas pažįsta tiesą, turi ją priimti ir pagal ją gyventi. Kas, tiesą pažinęs, nedaro praktiškų išvadų savo gyvenimui, tas atpuola nuo tiesos kelio. Dėl to Kristus, amžinoji Tiesa, galėjo sakyti: "Kas ne su manimi, tas prieš mane” (Lk 11,23). Dėl to ir Katalikų Bažnyčia yra tokia nenuolaidi. Ji lengviau sutinka, kad ištisos tautos nuo jos atskiltų, negu kad kurią tiesą nutylėtų ar jos išsižadėtų.

     6.    Atskilimas nuo tiesos dažnai neapsiriboja vien tik valia, jis gali pasiekti ir protą, kuris ima neigti kurią nors tiesą. Vieną pavyzdį mums parodo šv. Paulius savo laiške Romėnams (1,18). Jis kalba apie pagonių filosofus, kurie, pažinę nemirtingąjį Dievą, jo negarbino ir negyveno pagal tą pažinimą, kol pagaliau priėjo prie to, kad ėmė garbinti keturkojus gyvulius ir mirtingąjį žmogų. Tai tebūna mums visiems rimtas įspėjimas. Paklauskime save, ką mes turėtume pataisyti savo gyvenime ir savo religinėje praktikoje. Daugelis turės prisipažinti, kad per retai eina šv. sakramentų, kad apleidžia savo luomo pareigas, nusikalsta moterystės šventumui ir pan.

     7.    Dar viena dažnai pasitaikanti priežastis yra lengvapėdiškumas. Ne vienas atšąla arba net visiškai praranda savo tikėjimą, skaitydamas prieš tikėjimą nukreiptas knygas. Čia turime būti labai atsargūs. Šiais laikais yra daug netikrų pranašų, kurie ateina avių kailyje. Bažnyčia, norėdama apsaugoti savo vaikus nuo tų plėšrių vilkų, kurie gali ir kūną, ir sielą nugramzdinti į pragarą (Mt7,i5), griežtai draudžia skaityti antireligines knygas.

Antanas Tamošaitis.

Antanas Tamošaitis.

KAS IŠPAŽINS MANE ŽMONIŲ AKIVAIZDOJE. . .

     Kartais dėl tikėjimo išpažinimo mes atsiduriame keblioje padėtyje. Mes žinome aiškius Kristaus žodžius: "Aš jums sakau: kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje. O kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje” (Lk 12,8-9). Tačiau gan dažnai pasitaiko, kad toks mūsų tikėjimo rodymas kitus veda prie piktžodžiavimo ir Dievo niekinimo. Ar ir tada reikia tikėjimą viešai išpažinti?

     Atsakymas trumpas: niekad negalima išsižadėti Dievo ar išsiginti tikėjimo, nors žmogus dėl to nustotų tarnybos ar net gyvybę turėtų paaukoti. Tą tiesą suprato visų šalių ir visų laikų krikščionys. Milijonai kankinių rodo mums kelią. Vyrai ir moterys, žilagalviai seneliai ir net maži vaikeliai norėjo verčiau mirti, negu išsižadėti tikėjimo. Jeigu ir mums tektų pasirinkti, turėtume sekti jų pavyzdžiu.

     Bet tai dar nereiškia, kad mes visur turime savo tikėjimą demonstruoti. Juk yra vietų, kur toks tikėjimo rodymas prilygtų jo paniekinimui. Be to, visur reikia laikytis tam tikro nuoseklumo. Pasitaiko kartais žmonių, kurie keistomis savo pamaldumo formomis atstumia net geros valios žmones. Jiems nepatartina savo tikėjimą kiekvienoje vietoje viešai rodyti.

     Tačiau daugumas žmonių yra linkę j kitą kraštutinumą. Kažkodėl mes drovimės išpažinti savo tikėjimą. Tai ypač pasitaiko vyrų tarpe. Neretai koks žaliūkas vyras nebijo mirčiai tiesiog į akis pažiūrėti, bet kai pamato pašiepiančią šypseną, tada dingsta visa jo drąsa. Argi reikia drovėtis dėl to, jei kas dvasios akimis mato kitą, antgamtinę tikrovę ir tą savo tikėjimą viešai išpažįsta ? Visai priešingai — pasigailėjimo verti tie, kurie eina per gyvenimą, lyg kad šis regimas pasaulis būtų viskas.

     Argi gali būti gėda tarnauti Kristui, dangaus ir žemės Valdovui! Kas nesidi-džiuotų, būdamas aukščiausiojo Valdovo tarnyboje? Kam ateitų dėl to mintis slapstytis ar net išsiginti? "Atsimink, krikščioni, savo didybę!”— sako šv. Leonas. Kiek kenčia dėl mūsų bailumo viešas religinis ir dorinis gyvenimas! Kodėl leidžiame pašiepti savo tikėjimą? Jei kas kituose dalykuose išdrįsta pašiepti mūsų pažiūras, mes tuojau randame būdą tokį pamokyti, kad jis kitą kartą būtų atsargesnis, bet jei kas pradeda žeisti mūsų dorovinį jausmą arba kalbėti prieš religinius įsitikinimus, tada neatsiranda, kas jį sudraustų.

     Kartais pasitaiko, kad kokiame būry daug kas norėtų pasielgti pagal savo tikėjimo reikalavimus, bet kiekvienas bijo pradėti. Dėl mūsų bailumo Kristus pamažu ima trauktis iš viešo gyvenimo. Kristus laukia iš mūsų daugiau drąsos ir riteriškumo!

GYVAS TIKĖJIMAS - GYVENIMO PAGRINDAS

     Reikia daug drąsos ir stiprybės, kad žmogus galėtų nematomus dalykus labiau vertinti už apčiuopiamą tikrovę. Niekados netrūksta antgamtinio pasaulio tikrove įsitikinusių žmonių, kurie tam tikėjimui aukoja visas savo jėgas, jam pašvenčia visą savo gyvenimą. Tūkstančiai kunigų, vienuolių ir seselių, tikėjimo dvasios vedami, paliko viską ir skelbia išganymo mokslą pagonių kraštuose.

     Paskutinysis karas pareikalavo daug šių savanorių gyvybių. Vien Tolimuose Rytuose nuo japonų rankų žuvo kankinio mirtimi apie tūkstantis misionierių. Kiti per tą laiką, nesulaukdami paramos, išeikvojo jėgas. Kas turės drąsos papildyti jų eiles? Kas turės stiprybės pakeisti išvargusias seselių rankas ar paspartinti pavargusių misionierių žingsnius?

     Jei gyvenimas iš tikėjimo dvasios tesireikštų misijomis, tai daugumai žmonių jis būtų neįmanomas dalykas, nes važiuoti į pagonių kraštus praktiškai tegali vienuoliai ir vienuolės. Tačiau tikras heroizmas yra tada, kai mes savo pilką gyvenimą persunkiame tikėjimo dvasia. Tai padarė tūkstančiai šventųjų: karaliai, elgetos, mokslininkai, darbininkai, motinos, jaunuoliai ir vaikai. Jie mums rodo, kad kiekviename luome galima gyventi pagal tikėjimo dvasią. Daugybė dangaus gyventojų pasiekė didžiąją laimę, gyvendami tremtinio, benamio gyvenimą.

     Kaip reikia gyvenimą persunkti tikėjimo dvasia? Į tai atsakyti yra ir sunku, ir lengva. Sunku atsakyti, nes čia kiekvienas turi pats stebėti savo gyvenimą. Kiekvieną vakarą, prieš guldamas, turi trumpai mesti žvilgsnį į praėjusią dieną, apgailėti, jei jis kur nors nuo tikėjimo dvasios nukrypo ar visai atpuolė. O kiekvieną rytą pažvelgti į ateinančią dieną, numatyti progas ir sunkenybes, o kovai artinantis, apsišarvuoti tikėjimo ir maldos galybe. Bet į tą klausimą yra ir lengva atsakyti, nes apie tai aiškiai parašyta Šv. Rašte. Štai keletas vietų: "Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi” (Mt 16,24). "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, — ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui” (Jn 12,24-25).

     Visais tais žodžiais norima pasakyti, kad per kančią einame į garbę, kad mirtis yra tikriausias ir tiesiausias kelias į gyvenimą. Kai mes tą tiesą tikrai įsisąmoninsime, tada į panieką atsakysime dėkingumu, už neištikimybę atsilyginsime nuoširdžia meile, į erzinimus neatsakysime šiurkštumu. Tada mes savo pykčio ir nesusivaldymo neteisinsime ir jo nevadinsime nervingumu. Daug būtų galima apie tai rašyti, bet verčiau tegul kiekvienas pats savo gyvenimą palygina su Kristaus reikalavimais ir tepasidaro atitinkamas išvadas. Pvz., jei kas įpras sunkenybėse mesti žvilgsnį į Kristų ir save klausti, kaip Kristus jo vietoje pasielgtų, tas pamažu su Dievo malonės pagalba persiims tikėjimo dvasia. Reikia tik drąsos pradėti, ir pradėti ne rytoj ar kitą sekmadienį po geros išpažinties, bet dabar, tuojau! Kristus laimins tavo kovas ir džiaugsis tavo laimėjimais.

     Už tikėjimą mums garantuojamas užmokestis danguje. Ir koks gali būti kitas užmokestis už tikėjimą, jei ne regėjimas. Kai praeis tai, kas netobula (1 Kor 13,10), kai Dievas nušluostys kiekvieną ašarą (Apr 21,4), tada nereikės tikėti: pats Dievas bus palaimintųjų džiaugsmas, jis bus didis mūsų užmokestis (Pr 15,1).

     Dabar, kol dar laikas, gyvenkime ir dirbkime pagal tikėjimą, kad paskui Viešpats galėtų mums pasakyti: "Tebūnie tau, kaip įtikėjai” (Mt 8,13), "įeik į savo Viešpaties džiaugsmą” (Mt 25,21).

■    Nikaragva neįleidžia misininkų į savo šalį.

■    JAV-se 1985 m. katalikų skaičius paaugo 370.000 ir dabar yra 52.654.908. Didžiausia arkivyskupija yra Los Angeles su 2.650.000 katalikų. Antroj vietoj — Čikagos arkiv. su 2.362.162 tikinčiaisiais. Kunigų JAV-se yra 57.183, taigi 134 mažiau negu pernai. Seselių yra 113.658.

■    Popiežius Jonas Paulius II gegužės 30 d. paskelbė naują, jau penktą, savo encikliką apie Šv. Dvasią. Joje pasmerkia “juoduosius mirties ženklus”: abortus, eutanaziją (susenusių ir nusilpusių žudymą), terorizmą, badą, skurdą, atominį naikinimą. Enciklikoje stipriai pasisakoma ir prieš komunizmo iškrypimus.