JUOZAS MASILIONIS

     Amerikoje didelis dėmesys ir reikšmė skiriama reklamai. Pro televizijos aparatus jos lenda į privačius butus, pro krautuvių langus moja pirkėjui užeiti į vidų bent pasidairyti, per reklamų mišką skverbiasi keleivis, važiuodamas miesto gatve ar skubėdamas greitkeliu. Reklamų dėka kai kurias šventes, pvz. Kalėdas, "švenčiame” daugiau kaip mėnesį. O vis dėlto viena reklama, kuria visą rugpjūčio mėnesį puošiasi krautuvių langai, kurių pilna tada visuose laikraščiuose, ir man patinka: "Back to school”— vėl į mokyklą!

     Lietuvis nuo senų laikų be šūkavimų ir reklamų veržėsi į mokslą. Simonas Daukantas pėsčias nuėjo iš Žemaitijos į Vilnių, nes norėjo studijuoti jo universitete. Motiejus Valančius ir Antanas Baranauskas susibajorino, kad galėtų siekti aukštojo mokslo. O to aukštojo mokslo arti nebuvo. Tuos laikus, kada lietuviams teko studijuoti tolimuose ir svetimuose universitetuose, gražiai apdainavo poetas Pranas Vaičaitis:

          Oi, eisime, broliai, į tolimą kraštą
          Gudrumo ieškoti, tėvynę vaduoti,
          Iš ten mes parnešime brangiąją naštą
          Ir vargstantiems broliams galėsim paduot.

     Jau lengvesnėmis sąlygomis lietuvis veržėsi į mokslą nepriklausomos Lietuvos laikais: pradžios mokyklos už 3-4 kilometrų, gimnazijos už 20-30, universitetas, žinoma, tolokai, betgi savame krašte. Niekas neklausė, ar tu bajoras, ar tu valstiečio, ar tu miestiečio vaikas. Tiek tėvai, tiek vaikai tada rodė didžiulę meilę lietuviškai mokyklai. Ir išaugo tada mokyta ir patriotiška lietuvių karta, kurios nereikėjo raginti "atgal į mokyklą!”

ANTANAS TAMOŠAITIS.

     Bet tai jau tolimi praeities laikai. Tėvai, kurie mus leido į mokslus, jau mirę, o mes, kurie su entuziazmu siekėme mokslo, esame į pensiją išeiną ar jau ir išėję seneliai, tėvai, mokytojai...

     Mūsų lietuviškasis jaunimas, ar tai būtuvaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai, turėjo ir tebeturi labai geras sąlygas mokytis, įsigyti bet kokią profesiją, turi dažniausiai geras sąlygas leisti savo vaikus ir į lietuviškas mokyklas, kurių, ypač JAV, yra kiekviename didesniame lietuviškame telkinyje. Bet ar tos mokyklos pilnos, ar jas lanko visi ir visų lietuvių vaikai, nors mokslo metų pradžioje ir lietuviškoje spaudoje, kaip amerikietiškose reklamose, pasipila straipsniai, raginantys lankyti lietuviškas mokyklas.

     Deja, mokyklos nepilnos, o jų skaičius kasmet mažėja, taip pat mažėja ir lietuvių kalbos mokėjimo lygis. Dairomės aplink ir ieškome kaltininkų. Vieni duria pirštu į mokyklas ir šaukia, kad kaltos mokyklos, nes jų programos per plačios, o vadovėliai per sunkūs, o kiti duria pirštu į tėvus, prikaišiodami, kodėl jie, abu būdami lietuviai, namie nei tarp savęs, nei su vaikais nekalba lietuviškai, nebeišmokydami savo vaikų net "virtuvinės kalbos”, nekalbant jau apie "kalbos plonybes”.

     O vis dėlto dar ir dabar tarp daugelio mokinių, silpnai kalbančių ir dar prasčiau rašančių, atsiranda net ir labai gerai kalbančių. Ne, ne mokykla išmokė juos gerai kalbėti, o tėvai. Tokiems nei programos per plačios, nei vadovėliai per sunkūs. O jei iš kurios šeimos ateina vienas gerai kalbąs ir rašąs, tai, žiūrėk, po metų kitų toks ateina ir kitas, trečias, o jei vienas ateina silpnas, tokie atseka ir kiti. Tai rodo ir patvirtina, kad šeima yra lietuviško tautinio pagrindo centras. Neturint lietuviško pagrindo šeimose, silpnėja ir pradžios, ir aukštesniosios mokyklos, svyruos ir iškilmingos Lituanistikos katedros.

     Silpnėja ir religinis pasiruošimas, nors didelė dauguma lietuvių jaunuolių lanko katalikiškas mokyklas. Kai kas iš tėvų priekaištauja, kam lituanistinėse mokyklose yra tikybos pamokos: juk jų vaikai lanko katalikiškas mokyklas... Jie lanko, bet nemoka lietuviškai kai kurie nei persižegnoti, nei Tėve mūsų ar Sveika Marija sukalbėti. Jei angliškai moka, tai mano, kad jau ir užtenka. Nežinom ar užmiršom, kiek Lietuvoje buvo kovota dėl lietuviškų poterių ir giesmių, jei taip greitai pasiduodam. Ne kunigas mane ir, manau, 99, jei ne visus 100% išmokė žegnotis ir poterių, o mamos. Jos, paėmusios vos pradedančio kalbėti vaikučio rankutę, dėliodavo kryžiaus ženklą ir tardavo žodžius. Jos be knygų, be maldaknygių, be katekizmų išmokė poterius kalbėti. Ir dabar visa tai išmokyti nėra kunigo pareiga, o motinos.

     Dejuojam, kad nyksta lietuviškos parapijos. Kai atvažiavome į Čikagą, joje ir artimiausiuose priemiesčiuose buvo 11 (ar net 13) lietuviškų parapijų, o dabar kiek stipresnės — trys, dėl poros kovojama. Kas kaltas? Ar parapijos pakilo ir nusileido tarp meksikiečių ar juodųjų, ar mes jas palikome. Ar patys einame į lietuviškas pamaldas sekmadieniais, ar einame į angliškas pamaldas kitu patogesniu laiku, kad tik pareiga būtų atlikta, o jų lietuviškumui nebeskiriame jokios reikšmės? Ar einame vieni, o vaikams leidžiame eiti į angliškąsias? Daug matau šeimų, ateinančių į T. Jėzuitų koplyčią, bet tik vieną kitą šeimą "in corpore”...

     Visi matome ir jaučiame, kad tiek tautinis, tiek religinis lietuvių susipratimas silpnėja. Kas kaltas? Mokytojai, kunigai, šeima? Vieniems kitus kaltinti, kitiems bėdą mesti, kito akyje matyti krislą, o savojoje nematyti nei rąsto — labai senas paprotys, bet jis klausimo nei išsprendžia, nei jo nepanaikina. Visi prisidėkime prie šių pagrindinių mūsų išlikimo išeivijoje ramsčių palaikymo ir stiprinimo.

■ Vilniaus apaštalinis administratorius vysk. Julijonas Steponavičius švenčia tris sukaktis: 25 metus nuo ištrėmimo į Žagarę, 50 metų kunigystės ir 75 m. amžiaus. Esant jam okupantų ištremtam, Vilniaus arkivyskupiją valdo kun. Alg. Kaz. Gutauskas. Vysk. Steponavičiui komunistų pareigūnas P. Ani-lionis uždraudė važinėti j atlaidus, j jubiliejus, į laidotuves, raginti katekizuoti vaikus.