Gražina Kriaučiūnienė

     Kaip ir kiekvieną šeštadienį, Marytė nuvažiavo į krautuvę supirkti savaitei maisto. Pirkinius susikrovus į vežimuką, atsistojo į eilę. Žmonių daug, reikia palaukti. Belaukdama vartė žurnalą, kai staiga pradėjo labai blogai jaustis: galva svaigo, keliai ir rankos drebėjo, išpylė šaltas prakaitas, širdies plakimas padvigubėjo, ir ją apsiaubė neišpasakyta baimė — manė, kad mirs. Po poros minučių šie simptomai dingo, ir Marytė pajėgė pirkinius iškrauti kasininkei, susimokėjo ir išėjo iš krautuvės, tačiau jautėsi labai pavargus ir išsigandus, nežinojo, kas atsitiko.

     Sekmadienio rytą su vyru nuvyko į bažnyčią. Vos tik įėjus pro duris, simptomai pasikartojo, vos spėjo į artimiausią suolą atsisėsti. Šį kartą priepuolis ilgiau tęsėsi, bet praėjo. Tačiau kitą sekmadienį buvo taip blogai, kad reikėjo ją išvesti iš bažnyčios. Už poros dienų nuvyko pas savo gydytoją, kuris padarė kraujo tyrimus ir nustatė nervinę įtampą. Prirašė raminančių vaistų. Iš pradžių Marytė šiuo receptu naudojosi, bet, pasiskaičius, kad prie šių vaistų galima priprasti, kad jie yra "highly addictive”, stengėsi kuo rečiau juos imti. Sveikata vis blogėjo. Pradėjo bijoti eiti į krautuves, į bažnyčią, į svečius. Vengė susitikti su žmonėmis. Pasidarė visiška "namų kalinė”. Ne tik pati iš namų neišeidavo, bet ir nieko neįsileisdavo, išskyrus šeimos narius. Jautė, kad einanti iš proto, ir laukė dienos, kada visiškai išprotės ir bus uždaryta beprotnamyje.

Buffalo Rock State Park, Illinois, 1968.   A. Kezio nuotr.

     Tačiau Marytės liga nebuvo nervų krizė, o panikos priepuolis, kuris, vis pasikartodamas, išsivystė į agorafobiją. Šia liga serga vienas iš dvidešimt Amerikos gyventojų, proporcingai dvigubai daugiau moterų negu vyrų. Taip pat vienas iš devynių gyventojų kenčia nuo kokios nors fobijos. Esu tikra, kad kiekvienas asmuo viena ar kita proga yra patyręs baimę ar nervinę įtampą. Ne vienam įtampa pakyla, ieškant naujo darbo, ruošiantis egzaminams ir pan., tačiau, šioms sąlygoms dingus, pvz., darbą gavus, egzaminus išlaikius, dingsta ir įtampa, o fobija sergantiems įtampa didėja.

     Dažniausiai pasitaikanti fobija šiame krašte yra viešas kalbėjimas. Vienas tyrimas įrodė, kad nuo šios baimės žmogus gali ir numirti. Keletas paskaitininkų vidury savo kalbos sukrito ir mirė nuo širdies smūgio, nors anksčiau jokios širdies ligos neturėjo. Kovojant su baime, atsiranda fizinių ligų simptomai. Prieš mėnesį teko kalbėti su viena pagyvenusia moteria, kuri ilgus metus sirgo agorafobija. Ji to nežinojo, tačiau reguliariai atsidurdavo ligoninėje su astmos priepuoliu. Gydytojas į ją "pripumpuodavo” įvairių narkotikų, kad beveik be sąmonės išgulėdavo kelias dienas, paskui atsigaudavo. Tik vėliau sužinojo, kad nuo fobijų jai taip įsitempdavo kaklo raumenys, kad negalėdavo kvėpuoti. Narkozė raumenis atleisdavo. Po ilgesnės terapijos sveikata susitvarkė, ir dabar ji vaistų beveik neima. Kitos moters kova su fobija prasčiau baigėsi. Likusi viena naujai išnuomotame bute, sutemus pradėjo bijoti, kad vieno kambario spintoje kažkas yra įlindęs, bijodavo per tą kambarį pereiti. Dienos metu baimė dingdavo. Nors labai stengėsi, tačiau baimės nenugalėjo. Kiekvieną vakarą su tamsa grįždavo ir panika. Taip bekovodama, atsidūrė ligoninėje, širdies ligų skyriuje. Čia atsigavus, į tą butą negrįžo.

     Kas yra agorafobija? Šį terminą sugalvojo vokietis psichiatras Wesphal 1871 m. Terminas nukaltas iš dviejų graikiškų žodžių: "agora” — turgavietė, susirinkimų aikštė ir "phobos” — baimė. Per paskutinį dešimtmetį agorafobija buvo aiškinama, kaip atvirų vietų baimė, tačiau toks patarimas nėra teisingas, nes vieni šia liga sergantieji bijo atvirų vietų, kiti — uždarų. Tiksliausias aptarimas būtų — baimės baimė. Tai reiškia bijoti tų vietų, kur kartą įvyko panikos priepuolis, nes bijoma, kad, ten atsiradus, tai vėl pasikartos. Baimės vietų ratas plečiasi: vengiant krautuvės ar bažnyčios, kur įvyko priepuolis, pradedama vengti visų krautuvių ir bažnyčių ir t.t. Pagaliau lieka tik viena vieta, kur ligonis jaučiasi saugus — tai dažniausiai savi namai ar tik vienas kambarys. Juo toliau nuo šios vietos nutolstama, juo labiau stiprėja baimės jausmas. Baimę iš dalies sumažina buvimas su "saugiu asmeniu”, t.y. su tokiu asmeniu, kuriuo pasitiki, kuris jam ar jai gali padėti.

     Westphal pastebėjo, kad simptomai intensyvėja, esant atviroje vietoje, pvz., laukuose, parke, krautuvėje. Ligoniai tokių vietų vengia arba bando patys sudaryti dirbtines "sienas”. Pvz., vienam vyrui svaigo galva, išėjus į lauką. Sunku būdavo pereiti per gatvę, vis stengdavosi eiti palei medžius, krūmus. Pagaliau baimę numalšino, sudarydamas dirbtinę “pastogę” — eidavo, virš galvos nešdamas skėtį.

     Paskutiniųjų dvidešimt metų tyrimai rodo, kad panikos priepuolis dažniausiai pasitaiko, esant vietoje, kurioje asmuo neturi kontrolės, pvz., stovint eilėje, būnant minioje, bažnyčioje, susirinkime ir pan. (The Agoraphobic Syndrome, Geoffrey L. Thorpe and Laurence E. Burns, 1983). Liga atsiranda po kokio nors sukrečiančio įvykio, pvz.: artimo asmens mirties, skyrybų, matant baisią katastrofą ir pan. Taip pat liga gali atsirasti po daugelio smulkesnių įtampų, su kuriomis asmuo nepajėgė susitvarkyti. Šie duomenys rodo, kad liga priklauso protinių ar nervinių sukrikimų skyriui, tačiau Scott M. Fishman ir David V. Sheehan savo straipsnyje "Anxiety and Panic: Their Cause and Treatment” (Psychology Today, April 1985) aiškina biologinę ligos pusę. Šio šimtmečio vidury tyrinėtojai pastebėjo, kad asmenyse, kurie turi palinkimą į agorafobiją, po mankštos pakildavo pieno rūgštis (lactic acid) kraujyje, o asmenyse, kurie šio palinkimo neturėjo, rūgšties lygis nepakildavo.

     Psichiatras Ferris Pitts, naudodamas šį atradimą, toliau eksperimentavo, įšvirkšdamas natrio laktato (sodium lactate) sergantiems nuolatiniu nerimu. Jiems tuoj atsirasdavo baimės priepuolis, kuris dingdavo, vaistus sustabdžius. Daniel Carr savo tyrimuose pastebėjo, kad asmenys, palinkę į agorafobiją, gaudavo panikos priepuolį, kiek įkvėpę angliarūgšties dujų. Tuo tarpu kiti žmonės šios reakcijos negaudavo nuo tokio pat dujų kiekio. Dar vienas tyrimas rodo, kad vidinės ausies užkrėtimas kai kuriems taip pat gali sukelti pasikartojančius panikos simptomus. Tad galima teigti, kad ligos pagrindas gali būti koks nors dar galutinai neišaiškintas fizinis sukrikimas.

     Kada ir kam liga pasireiškia? Dažniausiai liga pasireiškia jauniems (18-35 m.) suaugusiems, dvigubai dažniau moterims negu vyrams. Žinant, kad šia liga sergantieji yra protiškai pažangūs ir jautrūs asmenys, moterų daugumą galima paaiškinti keliomis galimybėmis. Viena, tai buvusi moters rolė pasaulyje, kai jai buvo aiškiai nustatyta, kas galima ir ko negalima šeimos bei profesijos rėmuose. Fishman šį argumentą kiek pakeičia, aiškindamas, kad šiais laikais moters rolei pasikeitus, daugiau atsiranda įtampos ir spaudimo. Taip pat moteris nesijaučia užtektinai savimi pasitikinti atlikti tai, ko iš jos reikalaujama. Dar prideda, kad vyrai bando savo panikos įtampą užtušuoti alkoholiu arba obsesyviai kompulsyviu elgesiu.

     Kai kurie tyrimai parodė, kad moterų hormonų mėnesinis keitimasis sudaro sąlygas, kada jos ypač yra bejėgės atsispirti fobijai. Apklausinėjimai parodė, kad aštuoni procentai moterų nustatė gimdymą, kaip įvykį, kuris jas pastūmėjo į agorafobiją. Tačiau sunku nustatyti, ar tai buvo nuo hormonų pasikeitimo per gimdymą, ar kūdikį auginant nepajėgumas susitvarkyti su naujomis gyvenimo sąlygomis. Per apklausinėjimus buvo pastebėta, kad vaikystės išgyvenimai bei ankstyvas elgesys taip pat turi įtakos bei nurodo tolimesnį jautrumą šiai ligai. Traumatiškas tiesioginis ar netiesioginis įvykis ir emocinė įtampa, su kuria asmuo negali susitvarkyti, tiesiogiai veikta agorafobijos išsivystymą.

     L i g o s   s i m p t o m a i . Per paskutinį šimtmetį atlikti įvairūs tyrinėjimai nustatė šiuos esminius ligos simptomus:

     a.    Aplinkos baimė. Ligonis bijo eiti į viešas vietas, pvz., į krautuvę, gatvę, būti minioj; eiti į uždaras vietas: krautuves, teatrus, bažnyčias, keltuvus; bijo keliauti autobusu, traukiniu ar lėktuvu, keliauti per tiltus, tunelius, vienas pasilikti namie. Šios baimės gali apsiriboti viena ar būti keliose kombinacijose.

     b.    Ribotos padėties baimė. Agorafobui intensyvėja baimės bei panikos jausmas, atsidūrus padėtyje, kurioje suvaržomas jo elgesys, pvz.: sėdėti kirpėjo ar dantisto kėdėje, stovėti eilėje, sėdėti autobuse ar kalbėti su kaimynu. Tokiose padėtyse ligonis jaučiasi "sugautas”, negali pabėgti. Daugumas, tokiose padėtyse atsidūrę, iš anksto bando numatyti "pabėgimo kelią”. Tačiau viešos vietos — plačios gatvės, parkai — sukelia paniką, nes sunkiau iš tokių vietų pabėgti.

     c.    Panika. Labiausiai gąsdinantis ligos aspektas yra panikos priepuolis. Hawrigg taip aprašo vieno asmens panikos priepuolį: "Buvau krautuvėje ir staiga per sekundę pasijutau lyg išprotėjusi. Tai buvo kaip baisus sapnas, tik buvau pabudus. Akyse pasidarė tamsu, visą kūną išpylė prakaitas. Jaučiausi, lyg visas kraujas būtų dingęs, pabalau kaip drobė. Maniau, vietoj sukrisiu, nejaučiau galinti sąnarius valdyti, nugara ir kojos aptirpo, negalėjau pajudėti. Jaučiau, kad visi į mane žiūri. Širdis pradėjo smarkiai plakti, maniau, kad plyš. Lyg iš labai toli, girdėjau žmonių balsus. Galėjau tik galvoti, kad reikia iš čia kuo greičiausiai išbėgti. Lauke kiek atsigavau ir jaučiausi labai išvargus bei nusilpus. Grįžus namo, išsiverkiau, ir praėjo visa para, kol pasijutau sava. Toks išgyvenimas palieka žmogų labai bejėgį, nes žinai, kad tai gali vėl pasikartoti”.

     Daugumas agorafobų bijo, kad apalps ar mirs per priepuolį ir, panikai užpuolus, negali racionaliai galvoti. Įvairių tyrimų duomenys įrodo, kad mėnesiai sėkmingos terapijos būna nušluojami vieno, kad ir trumpo, panikos priepuolio. Taip pat po priepuolių ligonyje lieka palinkimas ateityje juos vis dažniau išgyventi. Tad tokius ligonius reikia remti ir jiems padėti, bet ne prievarta stumti, nes jie patys geriausiai supranta, kiek gali pasiekti.

     d.    Fiziniai simptomai. Simptomai yra panašūs j ligonių, sergančių patologine įtampa: išdžiūvus burna, prakaitavimas, nugaros muskulų įtampa, pilvo ir skrandžio įsitempimas, pagreitėjęs širdies plakimas, svaigimas, pagreitėjęs kvėpavimas, sąnarių drebėjimas.

     e.    Supratimo aspektas. Kartą išgyvenus panikos priepuolį ir žinant, kad gali jis pasikartoti, išsivysto panikos baimė. Laukiant kur nors vykti ir suprantant, kas gali atsitikti, įtampa kyla. Agorafobas greičiau sutiks kur nueiti ar vykti, jei paklaustas tuoj pat turi tai atlikti. Tokiu atveju nėra laiko įtampai pakilti, kuri gali pasibaigti panikos priepuoliu.

Silver Lake State Park, Mich., 1976.  A. Kezio nuotr.

     Iš anksto gautas pakvietimas kur nors dalyvauti ar numatytas vykimas į koncertą agorafobui duoda laiko apmąstyti, kad, ten būdamas, gali prarasti kontrolę, gauti širdies smūgį, negalės grįžti namo ar greitai atsirasti sau saugioje vietoje, gali apalpti ar net mirti. Tokie iš anksto negatyvūs apmąstymai sukelia įtampą. Tik terapijoje pažengęs išmoksta turimą laiką prieš išvyką tinkamai konstruktyviai sunaudoti savo panikos apmalšinimui bei numatymui, kokiu atveju ką darys, tokiu būdu išsklaidydamas kylančią įtampą.

     P a s i k e i t i m a i.  Nėra nė klausimo, kad agorafobijos įtampa diena iš dienos kinta. Aplinkos pasikeitimai gali padėti ar pakenkti ligos stoviui. Jau anksčiau minėjau, kad, turint patikimą asmenį, padeda ligoniui, nors tas asmuo gali būti ir mažas vaikas, kuris, tikrai nelaimei ištikus, negalės padėti. Taip pat agorafobai bando taip sutvarkyti savo aplinkybes, kad jaustųsi saugūs, net ir ilgesnę kelionę ar ilgesnį darbą atlikdami. Pvz., Jonas, kurį apima panikos priepuolis vairuojant, suskaldo kelionę į mažus gabaliukus. Jis negalvoja, kad reikės šimtą mylių vairuoti, bet koncentruojasi tik į mažą atstumą nuo kiekvieno įvažiavimo į greitkelį ir išvažiavimo iš jo. Tokiu būdu jam kelionė susideda iš mažų 10-15 mylių kelionių. Petras, nutaręs važiuoti šimtą mylių, visiškai vengė greitkelių, važiuodamas šalutiniais keliais. Marytė, išgyvenusi pirmąjį panikos priepuolį, stovėdama eilėje, ilgus metus negalėjo eiti Komunijos, nes reikia stovėti eilėje. Tačiau atrado bažnyčią, kur dar buvo Komunija dalinama prie grotelių, tai ji turėjo į ką atsiremti, jei galva pradėtų svaigti. Diana, nutarusi grįžti į raštinės darbą, apskaičiavo, kada būna “kavos” ir pietų pertraukos, tai į darbo dieną ji žiūrėjo, kaip į keturis dviejų valandų darbo laikus. Įvykiai, kurie sukelia įtampą, kenkia agorafobui, tačiau įvykiai, kurie įtempia motyvavimą, padeda nugalėti įtampą ir suvaldyti panikos jausmą.

Bryce Canyon National Park, Utah, 1965.  A. Kezio nuotr.

     G y d y m a s.  Šiomis dienomis naudojamas gydymas remiasi terapija ir vaistais. Prie šio gydymo daug kam padeda agorafobų grupinė parama.

     a. Terapija. Prieš pasirenkant terapistą, labai svarbu pasitikrinti sveikatą, ištirti, ar nėra kurio nors fizinio sutrikimo, nuo kurio nukenčia savijauta ir emocinė sveikata. Alergijos, cukraligė, aplinkai pasikeitus trumpalaikė įtampa, pasikeitęs kraujo spaudimas, tumorai gali sukelti fobijas, kurios išnyksta, sveikatą pataisius. Antra vertus, įtampa gali sukelti fizinius sukrikimus: nemigą, nugaros skausmus, galvos skaudėjimą, skrandies žaizdas ir pan. Čia taip pat gali tekti gydytis ne vien vaistais, bet ir terapija.

     Nustačius, kad liga yra agorafobija, terapistui tenka ligonį gydyti terapija, desensatizacija ir užslopintų konfliktų išrišimu. Jei konfliktas yra tarp vedusiųjų, abu turi terapijoje dalyvauti. Pvz., Becky, beveik 30 metų moteris, visai negalėjo išeiti iš namų. Terapija buvo atlikta jos namuose, tačiau jos vyras stengėsi kuo mažiau prisidėti. Terapistai bandė iškelti vedybinio gyvenimo konfliktus, tačiau Becky ir jos vyras nenorėjo apie tai kalbėti. Po kiek laiko Becky jautėsi gerai ir terapiją nutraukė. Tačiau po keturių mėnesių sveikata ir vedybinis gyvenimas labai pablogėjo. Grįžusi į terapiją, nusprendė gauti ištuoką. Taip susitvarkius, jautėsi galinti be didesnių baimių savarankiškai gyventi. Šis pavyzdys pabrėžia konfliktų išsprendimo svarbą, nes, jiems nykstant, nyksta ir fobijos. Žinoma, vien konfliktų išsprendimas agorafobui padarytos žalos automatiškai neištrins, tačiau su desensatizacija daug greičiau bus pasiekti norimi rezultatai.

     Keleto profesionalų atlikti tyrinėjimai parodė, kad tokią desensatizaciją prasmingiau atlikti grupėje, nes dalyviai vienas kitą padrąsins, vienas kitam padės ir pripratins ligonį prie grupinio bendravimo, nuo kurio ne vienas buvo atitolęs ar tokio bendravimo sąmoningai vengė. Kartą prasimušus pro "užtvarą”, lengviau jiems išvystyti santykius su kitais asmenimis.

     b. Vaistai. Nors įvairūs nervams raminti vaistai buvo naudojami agorafobijos gydymui, tačiau rezultatai parodė, kad vaistai ligos nepagydo. Tad vaistus pradėta vartoti vieton muskulų atleidimo pratimų per desensatizaciją, nuslopinti įtampą, atsiradus fobinėje padėtyje ir kontroliuoti panikos priepuolius, bandant išmokti elgesio pakaitą fobinėje padėtyje.

     Vaistų naudojimas turi savo pozityvius ir negatyvius aspektus. Savaime aišku, jei vaistai padeda fobiją nugalėti ir asmuo gali grįžti į normalų gyvenimą, tai labai gerai, tačiau prie kai kurių naudojamų vaistų ilgainiui ligonis taip pripranta, kad reikia jų vis daugiau ir daugiau imti ir be jų negali gyventi (addiction). Taip viena liga pakeičiama kita. Taip pat ne visose situacijose vaistai pagelbsti. Gydantis nuo fobijų, kartais sveika truputį įtampos patirti ir išmokti^ kad ne kiekviena įtampa baigiasi panikos priepuoliu. Dar viena blogybė: dažnai ligoniai negali ar nenori pripažinti savo gerėjančios sveikatos ir fobijų sumažėjimą aiškina vaistų ėmimu, o ne savo pasiekimais. Tokia galvosena kenkia fobijų gydymui. Tačiau atsakingai vartojami vaistai padeda su agorafobija susitvarkyti ar bent pakenčiamai ligą suvaldyti.

     c. Grupinė parama. Nors agorafobijos gydymo centrų yra įvairiose Amerikos vietovėse, tačiau jiems daug pagelbsti savarankiškos agorafobijos grupės (self-help), kurios mažiau žinomos. Šiose grupėse nėra profesionalo terapisto ar gydytojo. Nėra nė nustatyto mokesčio — kiekvienas paaukoja, kiek gali. Grupės nariai pakaitomis veda susirinkimus, organizuoja išvykas, ieško profesionalų vesti pokalbiams, pasidalina savo išgyvenimais, padeda kitiems konkrečiais patarimais, paremia grupės narių pasiekimus. Viename mieste grupės įkalbinta didžiausia maisto krautuvė paskyrė vieną darbininką padėti krautuvėje esantiems agorafobams, jeigu jiems pasitaikytų panikos priepuolis. Šiam reikalui buvo paskirta raštinė, kurioje ligonis gali pabūti, kol aprims, arba pasiskambinti pagalbos. Taip pat paskiri ambulansų sanitarai buvo informuoti, kad širdies plakimas gali padvigubėti nuo panikos, o ne tik nuo širdies sutrikimo.

     Šioje grupėje dalyvavusi Diana tiek sustiprėjo, kad pajėgė grįžti į raštinę darbuotis. Marytė pradėjo jaustis, kad "pagaliau gale tunelio matyti šviesa. Septynerius metus išgyvenau pragare. Dabar grupės nariai padėjo įsisąmoninti, kad toli gražu nesu viena tokia, ir mano išgyvenimai nėra išimtiniai”.

     Baigdama noriu pakartoti, kad Amerikoje vienas iš dvidešimt serga šia liga, kuri iš esmės yra biologinis-fizinis sukrikimas. Kiek tokių ligonių yra tarp lietuvių, sunku atspėti, nes tokie ligoniai labai savo sveikatos stovį slepia. Tačiau agorafobiją galima suvaldyti ir išgydyti. Agorafobijos gydymo centrų sąrašą galima gauti (už 2,50 dol.), rašant šiuo adresu: The Phobia So-ciety of America, Department PT, 5820 Hubbard Dr., Rockville, Maryland 20852.

■ Sistino koplyčios paveikslai Vatikane atnaujinami jau per du dešimtmečius. Darbai eina į pabaigą. Baigiamas restauruoti Michelangelo sukurtas Paskutinis teismas. Dar bus tęsiamas lubų paveikslo atnaujinimas. Jame yra 26-šių pirmųjų popiežių veidai.