CHIARA LUBICH

     Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš — pasauliui” (Gal 6,14).

     Didžiausią skausmą kėlė šv. Pauliui klaidingas mokymas, kuris nuvertina Jėzaus kryžiaus tikslą ir prasmę ir paneigia jo svarbumą žmogaus gyvenime. Pagaliau kas gi buvo Pauliui Jėzus nukryžiuotasis? Jis buvo jam didžiausias Tėvo meilės įrodymas. Kad būtumėm išgelbėti, Tėvas davė mums didžiausią dovaną: jis patikėjo mums savo Sūnų. Tuo pačiu Jėzus nukryžiuotasis įrodė mums savo didžiausią meilę. Paklusdamas Tėvo valiai, jis prisiėmė mūsų žmogišką prigimtį su visomis savybėmis, net ir mirtį ant kryžiaus.

     Tai Jėzus ant kryžiaus, kuris iš meilės Tėvui ir mums nužemino save, tapdamas vargdienis, silpnas, apleistas... Bet kaip tik, sunaikindamas save, (kas mūsų galvojimui ir instinkams yra absurdas ir pasibaisėjimas), jis sutaikė mus su savimi — visiškai mus atnaujindamas ir pagydydamas, perteikdamas savo dieviško gyvenimo pilnybę — jis sutaikė mus vienus su kitais, sujungdamas mus į naują šeimą, į Dievo vaikų šeimą.

     Jėzus ant kryžiaus yra parodymas Dievo logikos, kuri yra tikros meilės logika. Tai meilė, kuri vienija kas buvo perskirta ir išsklaidyta; kuri ragina mus mylėti, nusižeminti, kentėti su tais, kurie kenčia, suprasti vertę mažų dalykų, žmogiškų ribotumų ir visa to, kas atrodo menka, apleista ir paniekinta žmonių akyse, vykdant jo išganymo planą pasauly. Jėzaus kryžius rodo radikalios pergalės kelią prieš pasaulio logiką, kuri remiasi jėga, pasitikėjimu tik savimi, savęs patenkinimu, savimeile, neapykanta ir susiskaldymu... Jėzaus kryžius kartą ir visiems laikams demaskavo ir pasmerkė pasaulį su visa jo tuštybe, pasipūtimu, siauraprotiškumu, trumparegiškumu.

     Šv. Paulius po savo atsivertimo atsižadėjo pasaulio. Pasaulis jam mirė ir jis pasauliui. Jis matė, kad pasaulis jo nesupras. Jam buvo labai aišku, kad naujoji realybė, ateitis Dievo plane yra pagrįsta Jėzaus kryžiumi. Dėl to jis nieko kito nenorėjo žinoti, tik Jėzų ir tik Jėzų nukryžiuotąjį. Pauliaus širdis buvo perpildyta meile jam. Jis nesigyrė žemiškais įvertinimais ar pasauliškom privilegijom, nebent Jėzaus kryžiumi visuose bandymuose, kentėjimuose ir ypatingai persekiojimuose, kuriuos jis kentėjo dėl Evangelijos, tų kentėjimų žymes nešiodamas savo kūne.

     Čia mąstomi labai svarbūs apaštalo žodžiai skatina ir primena, kad ir mes galime mylėti Jėzų nukryžiuotąjį virš visko, būdami jam ištikimi bandymuose, sunkenybėse, priešingybėse, kurias sutinkame mūsų kelyje. Tos sunkenybės, kaip žinome, pasireiškia mūsų silpnybėse, pagundose, nesusipratimuose mūsų aplinkoje. Kartais gali mus aplankyti ligos, prispausti finansinės problemos, nesėkmės, nusivylimai, vienišumas ir t.t. Mylėti Jėzų nukryžiuotąjį reiškia tikėti, kad Dievo meilė mus aplanko bandymų ir kentėjimų naktyje ir niekada mūsų neapleidžia nelaimėse. Apkabinti Jėzaus kryžių reiškia priimti bandymą, bet kokį ir kiekvieną bandymą, taip, kaip Jėzus priėmė savo kryžių, įsitikinus, kad mirtis visuomet yra preliudija į prisikėlimą.

     Jėzaus kryžiaus meilė, apie kurią čia mąstome, nereiškia pasyvų, rezignuotą sutikimą, bet bandymų akivaizdoje dinaminį ir aktyvų jų priėmimą. Toji meilė su tikėjimu paruošia mus atsiduoti Dievo meilei, įsitikinus, kad su meile apkabintas kryžius skleidžia Dievo šviesą ir galybę, kuri nugali visas situacijas ir atnaujina pasaulį.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius