A. MAURAGIS

     Šiandien moksle nebėra abejonių, kad žmogus savo kūnu yra kilęs iš gamtos evoliucijos būdu, bet taip pat neturėtų būti abejonių, kad jis yra apdovanotas didesnėmis dovanomis, kurių gamta negali duoti. Žmogaus siela, sąmonė, asmenybė, dvasia, kuri, kad ir reiškiasi gamtoje, nėra iš jos, o virš jos. Visos tos dovanos, kurių žmogus taip turtingas, yra ne iš gamtos malonės, bet iš antgamtinės transcendencijos. Juk ir pati gamta ne iš savęs yra kilusi, o iš kosmologinės realybės, ir mažiausias gamtoje reiškinys yra surištas su kosmine būtimi.

     Jei gamtoje matome, kad kiekviena žemesnioji daiktų ir gyvių rūšis tarnauja aukštesniajai, kad pastaroji galėtų egzistuoti, tai žmogui tarnauja visa gamta — visi daiktai ir gyviai, visa regimybė ir net visas universas. Jam, tarsi kokiam dievui, leista viskuo naudotis ir viską valdyti. Bet žmogus savo esme nėra koks parazitas, kuris be atsakomybės viskuo naudotųsi, visi tik jam būtų reikalingi, o jis — niekam, tik pats sau. Žmogus nėra parazitas, jo pašaukimas yra didesnis, negu kitų tvarinių gamtoje. Tad kas yra žmogus, koks jo pašaukimas? Kam jis turi būti naudingas ir kam atsakingas?

     Žmogus be Dievo negali suprasti, kam jis gali būti naudingas ir kam atsakingas, norint nenorint jis tada taptų parazitinės rūšies gyvūnu. Nežiūrint kokio aukšto laipsnio pasiektų civilizacija, žmogus be Dievo pasiliks gyvulių bandoje: kentės skurdą, neapykantą, neteisybę, kerštą, melą, pažeminimą ir visas kitas blogybes, kokios tik gali būti mūsų pasaulyje. Tai kelias civilizacijos be Dievo, tai veidmainystės kelias, kuris, kad ir išpažįsta Dievą, bet gyvena be Dievo. Civilizacijos gimsta ir miršta kartu su žmonėmis, bet žmonijos kelias į amžinybę triumfuoja visais laikais, ir visa kūrinija kartu su žmogumi skuba nesustodami į atbaigos tašką — Omegą. Šioje didžioje kelionėje visa tvarinija tampa priemone žmogui pasiekti savo tikslą — tapti Dievo vaiku.

     Kad žmogus galėtų savo tikslą pasiekti, neužtenka vadintis žmogumi, reikia juo tapti, reikia pastangų, noro ir valios nugalėti save, reikia tvirto tikėjimo ir vilties sukurti Dievo karalystę žemėje. Kristus atėjo įkurti Dievo karalystės, atėjo kaip Šviesa, Kelias ir Tiesa, paliko mums gyvenimo pavyzdį, Dievo Apreiškimą, savo mokslą ir išganymo malonę. Žmogui tenka tik džiaugtis ir sekti jį, bet taip nėra. Mat žmogus yra laisvas — gali priimti ir atmesti, gali viską iškreipti pagal savo samprotavimus, patogumus ir interesus. Neužteko 2000 metų, kad Kristų suprastume ir pasektume. Galbūt reikės dviejų milijonų metų, kol žmogus visiškai įsisąmonins ir supras, kad be Kristaus jis negali aukščiau parazito pakilti. Kol žmonija gyvens nepasotinamu egoizmu, tol žmogus nepasikeis, tol ir artimo meilės neįgyvendins, tol ir Dievo karalystė neateis. Tai labai aišku.

     Žmogus yra pašauktas dideliam tikslui, todėl iš jo reikalaujama ir didelių darbų, didelių pastangų tobulumui pasiekti — visa gamta yra pasiruošusi jam tarnauti, bet žmogus ja dažnai piktnaudžiauja, savo pašaukimą ignoruoja, todėl ir mūsų civilizacija nedaug kuo skiriasi nuo anarchijos, ir taip gali tęstis, nežinia kiek. Tiesa, kad žmogus nėra tobulas, atėjęs iš gamtos, kaip jos vaikas, apsunkintas gyvuliška prigimtimi, pagundomis, traukiančiomis į vitalizmą ir nuodėmę, į vadinamąjį natūralų gyvenimą. Visa tai žmogui reikia nugalėti savo dvasiniu kilnumu, tvirta valia, idealų meile, kurie apsireiškia moralinėmis normomis, doru gyvenimu. Deja, žmogus yra silpnas, bet užtat Dievas yra gailestingas. Užtenka nuoširdžių žmogaus pastangų tobulėjimo siekti, gerą valią parodyti.

     Žmogaus tobulėjimas yra esminė jo vertė, tikroji jo pažangos kryptis, vedanti į amžinus namus. Todėl Kristus ir įspėjo, sakydamas: "Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas”. Tai nėra tik gražūs žodžiai, taip sau pasakyti, kalbai pagražinti. Tai yra labai reikšmingas įspėjimas, kuris reiškia, kad tik tobulieji Dievą matys. Ir iš tikrųjų, kaip kitaip galėtų būti? Kaip galėtų tobulas Dievas susijungti amžinam buvimui su netobulu žmogumi? Taigi neturėkime iliuzijų, kad, būdami netobuli, matysime tobulą Dievą. Reikia žinoti, kad ir Susitaikymo sakramentas — nuodėmių atleidimas žmogaus nepadaro tobulo, o tik suteikia malonę tobulumui siekti.