VYTAUTAS BAGDANAVIČlUS
69. PILYPO METODAS
"Radome tą, apie kurį rašė Mozė ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus”.
Pilypas nežinojo apie Jėzaus pradėjimą iš Šv. Dvasios. Jis jį vadina Juozapo sūnumi. Tačiau nepaisant to, Pilypas atpažįsta Jėzuje Dievo tautai žadėtąjį pranašą. Kyla klausimas, iš kur Pilypas yra toks tikras, kad Jėzus yra tautos laukiamas Mesijas. Evangelija nenurodo jokio kito pagrindo, kaip tik tai, kad jis buvo paskelbtas įstatyme ir pranašuose. Bet jei taip yra, tai Pilypas yra mums pavyzdys, kaip mes turime skaityti Šv. Raštą ir apskritai knygas, neatitrūkstant nuo konkretaus gyvenimo.
Sakoma, kad mūsų laikų didžioji problema yra, kaip rasti ryšį tarp idėjos ir gyvenimo. Visi sutinka, kad mes turime gerų įstatymų, kad mes pažįstame puikių idėjų, tačiau gyvename ne pagal įstatymą ir ne pagal kilnias idėjas. Idėjinės tiesos mūsų gyvenamojo pasaulio neveikia. Moderniais laikais tai yra labai ryšku. Tačiau nereikia manyti, kad buvo laikų, kurie šios problemos neturėjo. Pavyzdžiui, toks didelis žmogus šv. Paulius, atrodo, stipriausiai jautė skirtumą tarp dvasios ir savo gyvenimo. Jis sakosi jaučiąs savyje kitą įstatymą, kuris jame priešinasi dvasios įstatymui. Atrodo, kad Pilypas to nejaučia. Jis kažkaip spontaniškai savo gyvenamoje tikrovėje atpažįsta tai, ką jis pažino idėjinėje srityje.
Ar galima Pilypą vadinti realistu? Tara tikra prasme jį reikia laikyti daugiau negu realistu. Jis puikiai įvertina gyvenamąją tikrovę, bet toje tikrovėje mato daugiau, negu gali matyti paprastas realistas ar natūralistas. Šiais laikais, kai pasaulis gyvena materialistinės filosofijos klestėjimo metu, verta atkreipti dėmesį į Pilypo metodą. Jis yra taip pat realistas, tačiau jo realybė nėra susiaurinta vien medžiaginėms apraiškoms.
Dar nėra pasibaigęs Bažnyčioje ginčas, kokį vaidmenį tikėjimo tiesom pagrįsti vaidina Šv. Raštas ir Bažnyčios tradicija. Protestantizmo iškelta mintis, kad tik Šv. Raštas yra tikėjimo argumentas, o ne Bažnyčios gyvenimas, dar labai gyvai atsiliepė II Vatikano susirinkimo metu. Ar Pilypas galėtų mums būti mokytojas, kaip reikia išspręsti šį klausimą? Ar pakanka vien Šv. Rašto, ar tikėjimas yra gyvas ir Bažnyčios gyvenime? Pilypas iš tikrųjų yra toks Šv. Rašto skaitytojas, kuris nepasilieka tik Šv. Rašte. Jis spontaniškai atranda Nazarete tai, ką jis buvo skaitęs Šv. Rašte.
Pilypas gal visai nebūtų patekęs nei Evangelijon, nei gal net krikščionybėn, nei tuo labiau apaštalų tarpan, jeigu jis būtų pasilikęs vien Šv. Rašte, jeigu jis nebūtų išėjęs iš Šv. Rašto ir atradęs Šv. Rašte išpranašautų, aptartų ir įvairiais įstatymais paruoštų vertybių Nazarete, Jėzaus, Juozapo sūnaus, asmenyje.
Apaštalą Pilypą reikia laikyti dideliu egzistencialistu, didesniu negu mūsų laikų egzistencialistai. Jis mato savo tikrovėje daug didesnių dalykų negu jie. Ir tuos didesnius dalykus jis mato neatsietus nuo šios tikrovės, bet joje pačioje.
Pilypą būtų galima laikyti tautiškos minties apaštalu. Niekas kitas iš apaštalų taip spontaniškai nepasisako už konkretų žmogų kasdieninėje jo paties gyvenamojoje aplinkoje, kaip jis. Šiam žmogui ir tuo pačiu šiai aplinkai jis priskiria neįkainojamą reikšmę.
70. NATANAELIO METODAS
Natanaelis atšovė: "Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!”
Natanaelis yra žmogus visiškai priešingos galvosenos negu Pilypas. Kai Pilypas didžiųjų Dievo pažadų išsipildymą randa žemiškoje tikrovėje, tai Natanelis, priešingai, toje tikrovėje nieko gero nemato. Jo pasakymas "kas gali būti gero iš Nazareto” yra pasidaręs klasiška išraiškos priemonė tų žmonių, kurie savo aplinkoje nieko didingo ir net nieko gero neįžvelgia. Tai yra pesimistiška pažiūra į žmoniją.
Reikia sutikti, kad Natanelio pažiūra nėra be metafizinio pagrindo. Žmogus yra nusidėjęs. Žmonija eina iš vienos nedorybės į kitą. Pagaliau pats Dievo Sūnaus įsikūnijimas žemėje ir yra tam, kad gelbėtų žmoniją iš jos nuodėmių. Tad nuodėmė yra pasidariusi žmonijos ženklu. Dėl to nėra reikalo kaltinti Natanelį už tai, kad jis mato žmonijos realybę, neužmerkdamas akių blogybėms. Jam žinomos Nazareto žmonių menkystės, silpnybės ir nuodėmės. Dėl to jis negali prileisti, kad iš ten galėtų būti Mesijas.
Taigi šių dviejų apaštalų galvosenos išreiškia dvi žmonijos galvosenos kryptis. Reikia džiaugtis, kad abi šios galvojimo kryptys yra įjungtos į apaštalų kolegiją. Dėl to šios kolegijos negalime laikyti siaura kurios nors vienos krypties atstovybe. Šios abi kryptys turi tiesos, tačiau jos abi turi ir pavojų išvirsti į klaidą. Pilypas, nesunkiai įžvelgdamas didžius Dievo darbus žmonijoje, yra išstatytas pavojun garbinti ar bent vertinti tuos dalykus, kurie, labiau patyrinėjus, pasirodo ne tokie vertingi. Jis yra išstatytas pavojun pasidaryti naiviu entuziastu, kuris visur tik gera mato. Jis visur tik Dievo valią įžvelgia ir nemato, kiek skriaudų ir neteisybių padaro net tie žmonės, kurie Dievui atstovauja ir veikia jo vardu.
Natanaeliui šio pavojaus nėra. Jis žvelgia į pasaulį blaiviomis akimis. Tačiau jis yra išstatytas pavojun pastebėti gyvenime tik juodas spalvas. Jis yra linkęs apsivilti ir dėl to nepasitikėti jokiu žmogumi. Dėl to jis nėra linkęs žmogui pripažinti bet kokios dieviškos pasiuntinybės. Jis greičiau piktintųsi, jei kas nors žmogui kokią dievišką pasiuntinybę suteiktų. Dėl to ir Bažnyčios gyvenime kokį nors vaidmenį atstovauti Dievui jis nori suvesti iki minimumo. Nesunku pastebėti šitokios galvosenos bruožų pirminiame protestantizme.
Šio tipo žmogus gali nueiti dar toliau. Dėl savo labai didelių dorinių reikalavimų jis gali net paties Dievo išsižadėti. Taip yra atsitikę su kai kuriomis materialistinėmis filosofijomis, ypač su marksizmu. Kai žmogus visiškai apsivilia kitu žmogumi ir jį suveda vien į medžiaginį reiškinį, Dievas savaime atkrinta. Maža to, jis pasidaro kenksmingas šitokiam realistiniam žmogaus supratimui. Tokiu būdu yra sukuriama nelaimingų žmonių visuomenė, nepajėgi priimti dieviškos pagalbos, tačiau apkrauta įvairiais sunkiais uždaviniais, kurių ji neįstengia atlikti. Tai yra labai nužemintų žmonių visuomenė, kuriai nėra išsigelbėjimo.
Taip šių dviejų apaštalų laikysenoje mes sutinkame dvi žmonijos dvasios kryptis, kur kartais gyvenime pasirodo ryškiau tai -viena, tai kita. Turbūt nesuklysime pasakę, kad mūsų laikais mažiau suprantamas Pilypo galvosenos žmogus. Natanelio laikysena yra populiaresnė ir kartais privedama iki kraštutinio neigimo. Čia reikia pridurti, kad apaštalų sąrašuose Natanaelis vadinamas Baltramiejum.
71. PAŽINTI REALYBĘ ŠALIA SAVĘS
Pilypas atsakė: "Eik ir pasižiūrėk!”
Pilypo reakcija į Natanaelio kritišką pastabą yra tokia, kokios iš jo ir tegalima laukti. Jis nesiginčija su Natanaeliu, bet kviečia jį ateiti ir pasižiūrėti. Tai yra reakcija žmogaus, kuris ne tik tiki Šv. Rašto apreiškimu, ne tik mato tuos apreiškimus reiškiantis žmonių gyvenime, bet ir yra tikras, kad ir kitas žmogus gali juos pamatyti ir pažinti. Tai yra, rodos, nuosekli galvosena, tačiau moderniais laikais iš to yra pasidaręs labai komplikuotas klausimas. Mes pradėjome abejoti, ar galime pažinti tai, kas yra šalia mūsų. Šią abejonę mūsų filosofai pritaikė ne tik Dievo ir pasaulio buvimo pažinimui, bet ir šiaip kiekvienos tiesos pažinimui. Mes pasidarėme netikri, kad tas pažinimas, kurį mes turime, gali būti iš esmės tas pats, kurį turi ar gali turėti kitas asmuo. Pilypas, kaip matome, nė iš tolo tokios abejonės neturi. Jis visą ginčo objektą suveda į objektyvaus pažinimo galimybę, sakydamas Natanaeliui: "Eik ir pažiūrėk”. Jo atsakyme nėra nė kiek abejonės, koks bus to pasižiūrėjimo ir susipažinimo rezultatas. Ir jis neapsivylė.
Klausimas, ar žmogus gali iš tikrųjų pažinti tikrovę, esančią šalia jo, yra senas. Bet atrodo, kad jis niekada nebuvo įgavęs tokios plačios apimties ir tokios didelės reikšmės, kaip mūsų laikais, ypač po filosofo Kanto laikų. Kantas, nors būdamas tikintis ir doras žmogus, skelbė negalimybę pažinti, ar yra Dievas. Tuo jis yra atidaręs daug žmogaus nuo tiesos nusisukimo kelių. Neįmanoma čia jų nei apžvelgti, nei aptarti. Iš čia galbūt yra gavusi išraišką ir ta nuodėmė, kurią Kristus pavadino nuodėme prieš Šv. Dvasią, kuri nėra atleidžiama. Jai nėra atleidimo dėl to, kad nėra tikrai žmogiško priėjimo prie šios problemos. Nepažįstąs žmogus, arba žmogus iš esmės atsisakąs pažinimo galimybės, nebėra žmogus, tinkąs būti Dievo partneriu. Hegelio žodžiais tariant, tai yra žmogus, "uždarytas savyje, ir jame nėra nieko, kas nebūtų per jį patį”.
Susitelkime truputį prie šio Hegelio sakinio. Teisinga yra antroji jo dalis, kad žmoguje nėra nieko, kas nebūtų atėję per jį patį. Viskas, kas jam ateina, ateina ne be jo įsileidimo ir tarpininkavimo. Tačiau neteisinga yra sakinio pradžia, kad žmogus yra uždaras savyje. Teisingai Hegelis nepritarė šiam uždarumui. Tačiau jis šį pastebėjimą pastūmė per toli, padarydamas žmogų priklausomą net nuo kito. Šį minčių sąryšį išryškino Sartre, parodydamas, kaip jis modernų žmogų nuvedė taip toli, kad privedė net prie vergijos. Bet tai nėra Kanto kaltė.
Sartre savo knygoje "Being and Nothinness” yra susitelkęs prie klausimo, kiek žmogus yra pats sau ir kiek jis yra kitiems. Jis taip rašo: "Hegelis žmogų vadina 'momentu’, ir tas 'momentas’, norėdamas gauti savo paties sąmonę, turi būtinai pereiti 'būti kitam’. Kelias į išvidiniškumą eina per kitą” (237 psl.).
Tokiu budu, pasak Sartre, kitas mane užvaldo. "Tokiu būdu ši Hegelio įžvalga yra tam, kad mane padarytų priklausomą nuo kito. Jis sako, kad aš esu būtis savyje, tačiau būtis savyje tik per kitą. Tokiu būdu kitas įsiveržia į mane ligi širdies” (237 psl.). Šitaip, pasak Sartre, kyla vergija, kurią jis taip nusako: "Tokiu būdu čia pasirodo garsus pono ir tarno santykis, kuris taip stipriai įtaigavo Marksą... Pakanka pastebėti, kad tarnas yra pono tiesa” (237 psl.).
Ši iškyla į filosofus ryšium su tikrovės, esančios šalia mūsų, pažinimu ar nepažinimu, ar tos šalia mūsų esančios tikrovės pervertinimu, sumaišo sveikas ir paprastas šalia mūsų esančios tikrovės pažinimo formas. Nereikia užsimerkti prieš šalia mūsų esančią tikrovę, bet nėra reikalo nė pasidaryti jos vergu.