Spausdinti

Pastorius skundžiasi savo draugui:

—    Ta ilgų plaukų mada kartais sukelia didelių keblumų.

—    Kokių?

—    Praėjusį sekmadienį, tuokdamas vieną jauną porą, buvau priverstas jaunavedžiams pasakyti: “Gal kuris nors iš judviejų teiksis pabučiuoti jaunąją?”

*

Rimukas visą laiką savo mokytojai sako “tu”. Mokytoja bausmei liepė jam penkiasdešimt kartų parašyti: “Į mokytoją reikia kreiptis Jūs”.

Rimukas parašė tą sakinį šimtą kartų.

—    O! — nudžiugo mokytoja. — Tikriausiai supratai savo kaltę.

—    Taip, — atsakė berniukas, — noriu, kad tu daugiau nebepyktum.

*

Prie žvejo prieina žmogus ir, dirstelėjęs jam per petį, klausia:

—    Na, kaip? Kimba?

—    Taip, — niūriai atsako žvejys. — Neseniai sugavau vieną ir įmečiau į upę.

—    O kodėl? Labai maža pakliuvo?

—    Maždaug tokio didumo, kaip tamsta. Jis taip pat visą laiką klausinėjo, kimba ar ne. . .

*

Motina subarė savo sūnų:

—    Kokius negražius žodžius tu vartoji! Labai negražu sakyti: kipšas, velnias!

—    Bet, mamyte, — atsakė sūnelis, — juk juos vartoja ir Šekspyras.

—    Tai nežaisk su juo daugiau!

*

Muitinėje:

—    Ponia, ką jūs norėtumėte pateikti apžiūrėti muitininkams?

—    Aš neturiu ką pateikti.

—    O! Tai ta kailinė uodega, kuri kyšo iš po jūsų palto, yra jūsų nuosava?

*

Profesorius:

—    Kodėl ant mano rašomojo stalo stovi rožės?

—    Todėl, kad šiandien tavo vestuvių diena, — atsako jam žmona.

—    O! Neužmiršk man priminti, kada bus tavo vestuvių diena. Aš taip pat tau padovanosiu ką nors gražaus. . .

*