Spausdinti

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

NAMINĖS DEGTINĖS VARYTOJAI

     "Tiesoje” rašoma, kad girtavimas — žala žmogui ir visuomenei. Per dvejus metus vidaus reikalų organai nustatė beveik 6500 su naminės degtinės varymu, laikymu, pardavimu susijusių faktų. Sunaikino 1843 naminės aparatus, apie 155 tūkstančius litrų raugalo ir naminės. Savanoriškai atiduoti 47 aparatai.

     Prieš keletą metų naminė degtinė buvo varoma tik keliuose rajonuose, o šiandien Lietuvoje praktiškai neliko nė vieno miesto arba rajono, išskyrus Pasvalį ir Neringą, kur nebūtų užfiksuota naminės gaminimo, laikymo arba pardavimo. Tai ypač aktualu Šiauliams, Vilkaviškio, Kaišiadorių, Kretingos, Prienų ir Raseinių rajonams.

     Tačiau, nepaisant policijos persekiojimo, naminės varymas vis labiau plinta. Jai gaminti naudojama vis daugiau cukraus ir kitų maisto produktų. Lietuvos TSR prekybos ministerijos duomenimis, 1986 metais respublikoje, palyginti su ankstesniais metais, cukraus parduota 5646 tonomis daugiau, o per penkis šių metų mėnesius cukraus pardavimas padidėjo dar 4998 tonos, arba 17.8%.

     Pastaruoju metu duonos kepimo ir kitose maisto pramonėse padaugėjo mielių grobstymas. Šių metų gegužės 23 dieną buvo sulaikytas Kauno duonos kepimo pramonės susivienijimo 3-sios kepyklos darbininkas R. Mizgaitis su 140 kilogramų pagrobtų mielių. Panevėžio maisto produktų kambinato darbuotojai E. Brogis ir P. Meilūnas buvo sulaikyti pagrobę po 20 kilogramų mielių, Ivanauskas — 41 kilogramą ir Vasiljevas — 10 kilogramų mielių. Panašių faktų pasitaikė ir kitose Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miestų maisto ir duonos produktų pramonės įmonėse.

     Kai kurie naminės varytojai nusikalstamu amatu verčiasi atvirai, kaimynų ir darbo draugų akivaizdoje. Neretai naminės varymo aparatai arba jų dalys gaminamos darbo vietose iš pagrobtų medžiagų. Atėjus vasarai, naminės varytojai persimetė į miškus. Miškų ūkio darbuotojai suranda net vieną nukirstą medį, tačiau, deja, nepastebi naminės varymo aparatų, o kartais net ištisų fabrikų. Sunku patikėti, kad niekas iš Kauno rajono Zapyškio kolūkio nežinojo apie firmą nedideliame miškelyje, kur milicijos darbuotojai aptiko ir sunaikino šešis naminės varymo aparatus ir 3 tūkstančius litrų raugalo.

     Čia pateiktas tik vienas kitas faktas. Respublikoje jų yra labai daug.

TEATRAS ANT RATŲ

     Jauno režisieriaus Gintaro Narutavičiaus iniciatyva prie Alytaus rajono kultūros namų suburtas naujas dramos teatro kolektyvas įsteigė "Vežimų” teatrą. Dviem arkliais pakinkytais vežimais meno saviveiklos entuziastai jau apkeliavo daugiau kaip pusę centrinių gyvenviečių. Aplankė pačius atkampiausius kaimus. Iš "Vežimų” teatro kaimuose skamba poezija ir liaudies dainos. ("Tiesa”)

JAVŲ NUĖMIMAS LIETUVOJE

     "Šiemet javus teks imti sudėtingomis sąlygomis. Būtina mobilizuoti visas jėgas, kad javai būtų nuimti kuo trumpesniu laiku” — pirmame puslapyje šaukia "Tiesa”. Javų branda Lietuvoje, palyginti su daugiamečiais vidurkiais, vėluoja 5-10 dienų. Žiemkenčiai vaškinę brandą anksčiau pasiekė rytinėje, pietinėje ir pietvakarinėje Lietuvos dalyse, kitur ji dar tik prasideda.

     Nors liepos mėnesį lietaus buvo mažiau negu birželyje, tačiau drėgmės atsargos dirvoje viršija daugiamečius vidurkius. Didesnė ir oro drėgmė, o tai irgi vėlina javų brendimą. Liepos pabaigoje praėjusios stiprios liūtys vietomis javus išguldė. Lietus stabdo javų brendimą, trukdo dirbti laukų darbus ir rugpjūčio pradžioje. Vietomis beveik kasdien palyja.

     Daugiau kaip 2100 hektarų javų turi nukirsti "Artojo” kolūkio žemdirbiai (Panevėžio rajonas). Iš kai kurių kviečių plotų kombainininkai prikūlė po 47 centnerius grūdų iš hektaro. O su vasarojumi — blogai. Ūkio dirvose ir saulėtą vasarą drėgmės būna daug. O šiais metais — ką ir kalbėti. Birželio 22 d. būta tokios liūties, kad mažoji Juodoji upelė ištvino kaip niekad. Liūtys smarkiai pakenkė vasarojui, suvešėjo piktžolės. Bus gerai, jei vasarojaus grūdų bent po 15 centnerių iš hektaro prikuls.

     Kviečių derlius — neblogas. Tačiau nuimti jj nėra lengva. Lauke gaudžia kombainai. Iš vienos traktoriaus pusės — plūgas, iš kitos — lynas. Per dieną tenka aštuonis kartus traukti įklimpusius kombainus. Laukas tik pažiūrėti gražus, o iš tikrųjų jame daug klampių vietų. Matosi gilios ratų provėžos, šen bei ten stirkstantys nepaliesti kviečių ploteliai. Ketvirtą dieną švietė saulė, bet kai kur dar žvilgėjo vanduo.

     Lietus nudelsė derliaus nuėmimą ir kartu parodė laukų, galima sakyti, sveikatą. Šis laukas prieš dešimtį metų melioruotas, tačiau jau būtina drenažą rekonstruoti. Deja, komisija pačią blogiausią jo dalį išbraukė iš rekonstrukcijos projekto. Tad ir ateityje teks klampoti ir laužyti techniką.

VERKIANT REIKIA ŠIENO

     Laukuose kasdien vis tankesnės sėjėjų gretos. Suvėlavęs pavasaris nutolino ganiavą, todėl dabar ypač brangi kiekviena pašarų sauja. Kolūkiuose gyvulius šeria šiaudais, o šieną nurašo... Štai nuotykis "Tiltų” kolūkyje (Trakų raj.). Rytinis melžimas užsitęsė. Kaip tyčia sugedo ir pašarų dalintuvas. Karvės neramiai žvalgėsi, laukdamos savo davinio. Sprendžiant iš lentelių, kur surašytas jų davinys — jis ne toks ir mažas: šieno joms tenka po du kilogramus, siloso 20-25, koncentratų penki ir daugiau kilogramų. Tačiau lentelės sako viena, o gyvulių išvaizda, jų gailus mykimas kalba apie kitką. Šieną gyvuliai paskutinį kartą matė balandžio pradžioje. Kol ūgtelės žolė, teks verstis rūgščiu silosu, ruginiais šiaudais, kurių negailėdamas į ėdžias vertė šėrėjas. Po kelių minučių papeliję, apipuvę, seniai praradę skonį, šiaudai atsidurdavo ant tako, po gyvulių kojomis. Neapgausi gyvulio ir melasos pridėjęs — tik ją jis ir nulaižo. .. "Ką turime, tą duodame”, — sakė karčią tiesą šėrėjas. Vargu ar "Tiltuose” kas prisimena tokį pavasarį, kad gyvuliai sotūs sulauktų ganiavos. O juk kiekvienais metais specialistai skaičiuoja, tariasi, kiek ir kokių reikės pašarų. Štai ir pernai nutarta, kad gyvuliams reikia 600 tonų šieno. Planas buvo įvykdytas ir viršytas. Tad kurgi dingo tas vertingas pašaras? Tiesa, veršeliams šiek tiek dar turima. Bet vargu ar ir jiems iki vasaros to šieno užteks. O kolūkio specialistai balandžio pradžioje nepasidrovėjo rajono informaciniam skaičiavimo skyriui perduoti, kad šieno užteks dar ir gegužės mėnesiui. Nepasidrovėjo ir veislinių telyčaičių fermos vedėja parodyti pašarų sunaudojimo žiniaraštį, kuriame juodu ant balto parašyta, kad telyčaitės balandžio mėnesį buvo šeriamos šienu, nors iš tikrųjų pati neprisiminė, kada paskutinį kartą galvijų ėdžiose buvo šis pašaras. Beje, ir silosas kolūkyje ne pats geriausias. Šakniavaisių gyvuliai šią žiemą visai nematė.

     Nepasimokyta iš klaidų ir šiemet. Nesudaromi mėnesiniai pašarų naudojimo planai. Netikrinami jų likučiai. Ar išmoks "Tiltų” kolūkio fermų šeimininkai taupiau ir rūpestingiau naudoti pašarus, parodys kita žiema. ("Tiesa”)

KIEK UŽTRUNKA LIETUVOJE Į BUTĄ ĮVESTI TELEFONĄ?

     "Daugiau kaip dešimt metų laukiau, kad įvestų telefoną. Kai pagaliau gavau pranešimą ir sumokėjau pinigus, man buvo pasakyta, kad telefoną įves negreit — per šešis mėnesius. Kodėl, sumokėjus pinigus, taip ilgai reikia laukti telefono?” — "Tiesoje” klausia A. Šidlauskas.

     V. Paškauskas "Tiesoje” klausia: "Esu pensininkas, Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, gyvenu nuosavame name. Kiek žinau, man be eilės turėtų įvesti telefoną. Parašiau pareiškimą Kapsuko ryšių mazgui. Ryšininkai atsakė, kad telefono įvedimas kainuos apie du tūkstančius rublių. Nutariau palaukti.

     1986 metų pavasarį ryšininkai pradėjo ruoštis tiesti kabelį, nes mūsų gatvėje atsirado daugiau norinčių įsivesti telefonus. Sudarėme kooperatyvą ir kiekvienas sumokėjome po penkiolika rublių už projektą. Tačiau po kelių dienų ir darbininkai, ir įrengimai dingo. Kreipėmės į ryšių mazgą, rašėme laiškus, klausdami, kada įves telefonus. Tačiau iki šiol nieko negirdėti”.

     K. Dranginis "Tiesos” redakcijai rašo: "Mūsų šeima pasikeitė butais iš Klaipėdos į Kaišiadorius. Klaipėdoje turėjome telefoną. Kaišiadoryse mūsų dabartiniame bute taip pat buvo telefonas. Tačiau čia jį mums išjungė, o numerį perdavė kitam abonentui. Kaišiadorių miesto ir rajono vykdomieji komitetai pažadėjo, kad artimiausiu metu ras galimybę prijungti mums telefoną, tačiau ryšių mazgo viršininkas atsisakė tai daryti. Tik pažadėjo, kad, kai 1988 metų pirmajame ketvirtyje Kaišiadoryse bus įvesta 1000 naujų abonentų, gausime telefoną be eilės. Skaudu: Klaipėdoje telefono laukėme 4 metus, naudojomės juo tik 5 mėnesius, o dabar ir vėl turime laukti...”

     Štai ką "Tiesa” rašo apie telefonus. Ji rašo, kad ryšininkų uždavinys — iki XX amžiaus pabaigos kiekvienai šeimai mieste įvesti telefonus. Planuojama, kad 1988 m. sausio 1 dieną miestuose telefonus turės 43-44%) 0 Vilniuje — 56% šeimų. Šio penkmečio pabaigoje respublikos miestų gyventojų butuose bus apie 460 tūkstančių telefonų. Kad iki 2000-jų metų visi turėtų telefonus, paskutinįjį dešimtmetį turėsime kasmet įrengti po 40-50 tūkstančių telefonų (dabar įrengiama po 25 tūkstančius). Kaime telefonizavimo tempai lėtesni. Planuojama, kad visi kaimo gyventojai telefonus turės tik 2005 metais.

SUMAŽĖJO PRIMELŽIMAI

     Pavasaris šiemet vėlavo, bet paskui gausūs lietūs ir šilti orai labai greitai pakėlė visų ganyklų žolę. Ūkių specialistai turėjo pataisyti pašarų gamybos ir ganiavos planus. Tačiau daug kur nespėta susiorientuoti, blogai organizuojama ganiava, kaip reikiant neprižiūrimos ganyklos. Per gegužės ir birželio mėnesius, primilžius sumažino net 31-me rajono ūkyje. Ypač blogi reikalai Vilkaviškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Ignalinos rajonuose. Čia pirmaisiais vasaros mėnesiais iš karvės primelžta po 62-29 kg pieno mažiau. ("Tiesa”)

PRISIPILTI Į MASINĄ BENZINO REIKIA VAŽIUOTI 30 KILOMETRŲ

     Jonas Dagilis, Medeikių tarpūkinio priešgaisrinio punkto vairuotojas, "Tiesoje” rašo apie automėgėjų vargus dėl benzino. Jis sako, jog pageidauti, kad visose gyvenvietėse būtų įrengtos valstybinės degalinės, tikrai nerealu. Bet taikstytis su tuo, ką matome tik Biržų rajone, irgi negalima. Didžiausia benzino problema Vabalninke. Miestelyje, kuris prieš keliolika metų dar buvo rajono centras, benzinu prekiavo vietos kooperatyvas Dabar nėra žmogaus, kuris dirbtų. Yra tik tūkstančiai motociklų bei individualių lengvųjų automobilių, kurių savininkai benzino gali gauti tik Biržuose, Panevėžyje ar Kupiškyje. Kurion pusėn važiuotum — vis daugiau kaip 30 kilometrų.

     Automėgėjai — žmonės įvairiausi. Vieni dažnai pasiekia ne tik kaimyninius rajonus, bet ir respublikas. Tokiems benzino problemos nėra. Skundžiasi tie, kas iš savo kolūkio, apylinkės ar miestelio toliau nenuvažiuoja. Vabalninke yra tarybinis ūkis-technikumas, ruošiantis ir mechanizatorius. Dalis moksleivių ratuoti. Jiems nuolat reikia benzino, bet į Panevėžį ar į Biržus neprivažinėsi.

     Net pamačius, kaip iš sunkvežimio kėbulo prie individualaus garažo iškeliami bakeliai su benzinu, grobstymą įrodyti sunku. "Buvau Panevėžyje, nupirkau”, — aiškina vairuotojas. Gali įtarti, kad benzinas perpiltas iš visuomeninio transporto, bet neįrodysi. Antra vertus, žmonės verčiami ieškoti benzino kaip kas išmano. Kiekvienas sukasi savaip, o tuo naudojasi pasipinigautojai.

     Variantų, kaip kaime gyvenantį automėgėją aprūpinti benzinu, — dešimtys. Tačiau kol kas nieko nedaroma. Užtat benzinas ir teka pro šalį, tūkstančiai plaukia į sukčių kišenes. Matyt, ši didelė srovė ir pristabdo bet kokį eksperimentavimą, neskatina ieškoti išeities. Užtat ir susidarė toks paradoksas. Benzino vartotojų mūsų rajone padaugėjo šimteriopai, tuo tarpu prekyba juo sumažėjo. Kiek tai tęsis?