Spausdinti

 (Jaunimo konkurse V premiją laimėjęs rašinys)

Lina Grigaitytė

     Aš esu krikščionė, ir man tai yra visai natūralu. Visas mano protavimas ir mano pažiūros stovi ant krikščioniškų pažiūrų bei moralės pagrindų. Kai aš pagalvoju, koks būtų mano gyvenimas, jeigu aš nebūčiau krikščionė, tai aš to visai negaliu įsivaizduoti. Apie tai pagalvojus, mane tiesiog šiurpas nukrečia. Bet taip pat, kai aš apie tai pagalvoju, pamatau, kiek krikščionybė praturtina mano dvasią, praplečia ir įprasmina mano gyvenimą.

     Pirmiausia, krikščionybė padaro mano gyvenimą prasmingą. Jis yra prasmingas, nes turi aiškų tikslą. O tikslas yra toks, kad, šiame gyvenime tarnaujant Kristui ir sekant jo mokslu, mano siela, kūnui mirus, nueis pas Dievą į dangų amžinam gyvenimui. Mano gyvenimas yra prasmingas, nes aš seku Kristų, kuris yra gėris ir pasaulio šviesa. Neturint šio tikslo, visas gyvenimas būtų tik paprasta kasdienybė. Man tikrai gaila tų žmonių, kurie neturi savo gyvenime tokio kilnaus tikslo. Jų tikslas paprastai būna patenkinti žemiškus geidulius, pasisotinti skaniais valgiais ir gėrimais, važinėti ištaigingais automobiliais, būti kitų garbinamais.

     Kitas svarbus dalykas, kurį duoda krikščionybė, yra dvasinis saugumas. Aš žinau, kad esu Dievo saugoma nuo bet kokių dvasinių blogybių. Aš žinau, kad už mano sielos išganymą Kristus mirė, ir dabar, kai aš seku jo nurodytomis gairėmis, būsiu išganyta. Aš jaučiuosi dvasiškai saugi ir stipri, jeigu kartais būčiau gundoma. Aš žinau, kad pasidavimas pagundai mane nukreiptų nuo Kristaus nurodyto kelio.

     Kita svarbi krikščionybės savybė yra ta, kad joje viskas yra pagrįsta gėriu. Kristus mus moko būti gerais ir gera daryti kitiems. Jeigu visi žmonės gyventų pagal krikščionišką moralę, tai šioje žemėje nebūtų blogio, tai būtų beveik rojus. Būdama krikščione, aš žinau, kad esu gėrio pusėje, kad aš atstovauju gėriui, pagrįstam Dievu, o ne blogiui, kuris yra iš piktosios dvasios. Nors kartais būnu neteisingai nuskriausta ar tai pavienių asmenų, ar organizacijų, aš ant jų nepykstu, jiems atleidžiu, nes suprantu, kad jie "nežino, ką daro”.

     Man gaila tų žmonių, kurie negali apsistoti prie vieno tikėjimo, kitaip sakant, prie vienos bažnyčios. Jie neturi tvirto tikėjimo pagrindo ir mėtosi, kaip peteliškės, pagautos pirmų pavasario spindulių.

     Viską susumavus, kas man yra svarbu krikščionybėje, gal yra tai, kad ji mane padaro idealiste. Idealistės gyvenimas gal neduoda medžiaginės naudos, bet dvasiškai mano gyvenimą labai praturtina.