Dr. Algis Norvilas

4. VEIKSNIAI, VEIKIĄ KALBOS LIKIMĄ IŠEIVIJOJE

     Šalia bendro pobūdžio aiškinimų, kodėl kalbos išeivijoje nyksta, ne vienas autorius yra pažvelgęs ir į atskirus veiksnius, kurie rišasi su kalbos likimu išeivijoje. Išsamiausius šių veiksnių apibendrinimus galime sutikti šių trijų autorių pasisakymuose: Kloss, Gaardnes ir Giles.20 Iš vienos pusės Kloss sumini 14 atskirų veiksnių, o iš kitos Gaard-ner jų priskaito net 22.

     Peržvelgus šių veiksnių sąrašus, nesunku pastebėti, kad jų tarpe yra nemaža bendrumo. Kai kurie veiksniai yra minimi visų trijų ar bent dviejų autorių. Kiti veiksniai yra tik atskirų autorių suminėti. Šie parodo vis skirtingą autoriaus priėjimą prie išeivių kalbų likimo klausimo.

     Pabandyti suprasti kalbos likimą per atskirus veiksnius yra ir įdomu, ir naudinga. Čia kalba yra pastatoma daugeriopų įtakų centre. Tad pasidaro galima analitiniu būdu šių įvairių veiksnių įtaką atskirai pasverti, stengiantis atpažinti tuos veiksnius, kurie kalbą palaiko ir tuos, kurie jai yra net kenksmingi.

     Žvelgdami į šiuos veiksnius, norime pirma sudaryti jų bendrą vaizdą, o po to įvertinti jų galimą poveikį išeivių kalbai. Nebandysime čia visų veiksnių aprėpti — taip daryti ir nereikia, nes ne visų veiksnių svoris yra tolygus. Čia bus stengiamasi žvilgterti į tuos, kurių vienokia ar kitokia įtaka yra gana aiški, nors ir kartais problematiška.

     Tarp bendrai minimų veiksnių čia aptarsime aštuonis:

     1. Religinis nusistatymas. Santykis tarp religinio nusiteikimo ir kalbos palaikymo yra akivaizdus. Kiekvienas rimtesnis autorius yra pastebėjęs religinių įsitikinimų svarbą ne tik kalbos, bet ir apskritai tautinės sąmonės palaikyme. Įdomu, kad tik tos bendruomenės, kurios yra atsirėmusios į sakralinį pagrindą, yra pajėgusios svetimoje aplinkoje ilgesniam laikui išlaikyti kalbą. Tačiau, kaip matysime, paprastai religijos ir tautinės mažumos santykis išeivijoje yra labai painus ir sudėtingas. Paseksime čia trumpai kai kuriuos šio sudėtingo santykio bruožus, vis turėdami mintyje lietuviškąją išeiviją.

     2.    Istorinė patirtis. Praeityje patirti išgyvenimai, susiėję su sava kalba, gali ir dabartyje puoselėti vienokį ar kitokį nusiteikimą savos kalbos atžvilgiu. Lietuvio patirtis kalbos atžvilgiu yra gana aiški — kalba buvo ir tebėra kovos laukas. Todėl nenuostabu, kad mūsuose kalbos pergyvenimas yra artimai susijęs su kovos sąmone: už kalbą reikia kovoti. Šitoks nusiteikimas tikriausiai palaiko kalbinį atsparumą, išskyrus gal tik ten, kur yra pertempiamas. Apie istorinę patirtį čia atskirai nebus kalbama.

     3.    Socialinė padėtis. Socialiniu atžvilgiu, bent vakarų pasaulyje, lietuviai nedaug kuo skiriasi nuo šerdinės bendruomenės (Amerikoje, Kanadoje, Australijoje ir t.t.). Jų gyvenimo būdas, laikysena net ir išvaizda yra panašūs į tipingus gyvenamo krašto gyventojus. Galimas dalykas, kad toks panašumas paspartina įsiliejimą į vietinę bendruomenę ir kartu kalbos praradimą. Nors ir socialinio panašumo poveikis mums yra suprantamas, vargu ar jį galime pakeisti. Todėl šio veiksnio čia toliau ir nesvarstysime.

     4.    Kalbos išgyvenimas. Ar sava kalba didžiuojamės? Apskritai reikia pasakyti, kad taip. Juk retas lietuvis nežino, kad lietuvių kalba yra archaiška, labai žodinga, svarbi kalbos mokslams ir t.t. Šis pasididžiavimas tikriausiai teigiamai prisideda prie kalbos palaikymo.

     Antra vertus, galime paklausti, ar lietuvuųkalba yra kokiu būdu naudinga? Čia jau tenka kitaip pažiūrėti. Išskyrus gal keetą išimčių, kur lietuvių kalba yra tiesiogiai su darbu susijusi, platesnėje bendruomenėje ji praktiškos naudos neturi. Naudos stoka, be abejo, labai neigiamai veikia lietuvių kalbos palaikymą. Prie kalbos išgyvenimo veiksnio dar sugrįšime.

     5.    Grupės dydis. Grupės dydžio poveikis kalbos palaikymui yra susilaukęs šiek tiek dėmesio. Lietuvių skaičius nėra gausus, bet, kaip matysime, gal dėl to per daug nusiminti nereikia.

     6.    Tankmė (koncentracija).Gyventojų pasiskirstymas taip pat gali turėti reikšmės kalbos palaikymui. Tiek apie tankmės, tiek ir apie dydžio svarbą kalbos palaikymui bus dar daugiau pasisakyta.

     7.    Immigractjaemigracija. Tautinės mužumos kalba vis gali atsinaujinti naujų ateivių banga. Amerikoje kalbos pratęsimas imigracijos būdu ypač matomas ispaniškai kalbančiųjų tarpe. Lietuvių atvyksta tik vienas kitas, tačiau ir nelinkėčiau, kad daugiau jų atvyktų. Pačių lietuvių labiau reikia Lietuvai, negu išeivijai. Taip pat reikėtų suabejoti, ar net ir didokas naujų ateivių skaičius dabartinę padėtį tiek daug pakeistų. Yra daug svarbiau, kad išeivija per savo pačios išteklius ieškotų būdų bei priemonių palaikyti kalbos gyvastingumą.

     Antra vertus, emigracija, kiek ji vyksta vietinio krašto ribose, ypač Amerikoje, silpnina kalbos atsparumą. Su kiekvienu kalbėtoju, kuris apleidžia lietuvišką koloniją, prarandamas dar vienas kalbos pavyzdys.

     8.    Vienakalbių buvimas. Kiek asmenų tesugeba vartoti tik gimtąją kalbą? Kaip matysime, tai nepaprastai svarbus veiksnys, kuris veikia kalbos vartojimą. Be vienakalbių buvimo darosi sunku užtikrinti kalbos gyvastingumo pratęsimą. Apie šį veiksnį bus nemažai kalbama vėliau.

     Šie aštuoni veiksniai, kaip minėjome, yra bendri keliems autoriams. Šalia jų, šie autoriai nurodo ir eilę paskirų veiksnių. Pastarųjų čia norime suminėti tik vieną kitą: grupės ekonominė padėtis, gimimų skaičius, mišrios vedybos, kalbų pasisavinimo būdas, nusiteikimas dvikalbiškumo atžvilgiu, nusiteikimas kalbų maišymo atžvilgiu ir t.t. Ne vieną ir iš šių veiksnių dar teks pilniau pasvarstyti.

IŠNASOS

20 Žr. A.B. Gaarder, “Language maintenance or language shift”, randamas W. F. Mackey ir T. Anderson, red., Bilingualism ir Early Childhood (Rowley, MA: Newbury House, 1977); H. Giles, R. Bour-his ir D. Taylor, “Toward a theory of language in ethnic group relations”, randamas H. Giles, red., Language, Ethnicity and Intergroup Relations (London: Academic Press, 1977); ir H. Kloss, “German-American language maintenance efforts”, randamas J.A. Fishman, red., Language Loyalty in the United States.