Dr. Algis Norvilas

5. DEMOGRAFINIAI VEIKSNIAI

     Kaip ne vienas yra pastebėjęs, demografiniai veiksniai turi lemiamos reikšmės tautinės grupės gyvastingumo palaikymui. Jie yra tarsi pagrindas, ant kurio kitos tautinės apraiškos gali reikštis. Tik esant, pvz., atitinkamam žmonių skaičiui, galima galvoti ir apie mokyklos steigimą ar kultūrinės veiklos puoselėjimą. Todėl nenuostabu, kad šie veiksniai, kaip matėme pereitą kartą, yra sulaukę ypatingo dėmesio. Jų santykis su gimtosios kalbos likimu yra gana aiškus ir pastovus.

     Vienas pirmųjų veiksnių, patraukusių tyrinėtojų akį, yra skirtumas tarp miesto ir kaimo kalbos palaikymo atžvilgiu. Apskritai kaimas ilgiau kalbą palaiko negu miestas. Pvz., pagal Haugeno duomenis, norvegų tarpe įvairiose Amerikos vietovėse kalba ilgiau išsilaikė kaime negu mieste.21

     Šiuo atžvilgiu įdomu paminėti palyginamąją studiją, kurią Haugen atliko pažiūrėti, kuri skandinavų grupė ilgiau kalbą išlaiko.22 Lygindamas norvegus su švedais ir danais, jis atrado šitokį kalbos išlaikymo santykį — 5:4:3. Taigi atrodytų, kad norvegai labiausiai atsparūs, o danai mažiausiai. Tačiau pats Haugen tuojau pastebi, kad šiuos skirtumus nesunku paaiškinti. Pasirodo, kad norvegai, lyginant su kitom grupėm, dažniau apsigyveno kaime negu mieste.

     Fishman pažvelgia į šį skirtingą miesto —kaimo atsparumo reiškinį iš kitos perspektyvos.23 Jis iškelia klausimą: o kur glūdi šio skirtumo priežastis? Be abejo, čia nieko nepadėtų kalbėjimas apie kažkokį natūralų kaimo atsparumą, lyginant su miestu. Čia klausimas tik būtų pastumtas į šalį. Tačiau žvilgterėjus į aplinkybes, kurios paprastai supa kaimo ir miesto gyvenimo būdą, pradeda aiškėti, kas čia galėtų atsitikti. Susitelkę į kaimus ir ūkius, naujieji ateiviai, Fishmano žodžiais, gali gyventi daugiau ar mažiau atitrauktai nuo aplinkinės bendruomenės. Tokiu būdu sudarius uždaras bendruomenes, jiems lengviau ir savą kalbą vartoti, ir apskritai puoselėti savas kultūrines tradicijas. Mieste visiškai atsiskirti nuo daugumos gyventojų yra nepraktiška ir sunku. Paprastai miestan atvykę naujieji ateiviai ilgainiui išsisklaido tarp vietinių gyventojų, prarasdami galimybę dažnesniam savos kalbos vartojimui.

     Tačiau, Fishmano įsitikinimu, ir mieste galimos sąlygos, kurių dėka tautinės mažumos galėtų ilgiau gyvuoti. Kad taip įvyktų, tautinės grupės turėtų kiek galima daugiau susitelkti savame tarpe, apsigyvendamos tose pačiose apylinkėse. Be abejo, mieste gyvenant, neįmanoma nuo kitų gyventojų atsitverti. Tačiau, susitelkus į kuo glaudesnius vienetus, atsiranda ir pagrindas didesniam tarpusavio bendravimui bei organizuotai veiklai. Šis bendravimas gali tapti ne mažiau reikšmingas savos kalbos palaikymui negu tas, kuris vyksta uždarose provincijos vietovėse. Ir iš tikrųjų Lieberson yra atradęs, kad Kanados prancūzų tarpe skirtumo kalbos palaikymo atžvilgiu tarp kaime ir mieste gyvenančių prancūzų nėra.24 Taip yra todėl, kad provincijoje prancūzai skyrium gyvena, o miestuose susikoncentravę savose apylinkėse.

     Kaip matome, ir kaime, ir mieste gyvenančios mažumos gali būti atsparesnės kalbos palaikymo atžvilgiu, tačiau skirtingai: kaime nuo vietinės aplinkos atsiribodamos, o mieste draugėn susiburdamos.

     Kitas veiksnys, susilaukęs dėmesio, yra grupės dydis. Apskritai pripažįstama, kad tos grupės, kurios yra pakankamai didelės išvystyti organizuotą veiklą, gali ilgiau išsilaikyti. Tik pakankamo dydžio grupė tepajėgs steigti mokyklas, leisti laikraščius, palaikyti organizuotą veiklą ir t.t. Tokiu būdu išvystomas didesnis gyvastingumas, sudaromos sąlygos kalbą išmokti bei vartoti.

     Tačiau dar būtų galima klausti, ar grupės skaičius gali paveikti kalbos išlaikymą? Pagal Liebersoną, toks poveikis yra galimas, bet tik tuo atveju, kada grupės skaičius yra gana didokas. Jis net pateikia duomenų, rodančių, jog tautinė mažuma turi sudaryti daugiau kaip 10 procentų miesto gyventojų, kad gimtosios kalbos išlaikymas būtų teigiamai paveiktas. Kur tas 10% skaičius nepasiekiamas, absoliutus grupės skaičius Įtakos kalbos palaikymui neturi.25

     Aplamai atrodo, kad absoliutus grupės dydis yra tiek svarbus, kiek jis sudaro pagrindą organizacinei veiklai. Tačiau kiek tas dydis gali kalbos išlaikymą paveikti, nėra labai aišku. Metus istorinį žvilgsnį, tiesiog nustembi paskaitęs, kokie skaičiai žmonių Amerikoje mokėdavo įvairias kalbas. Pvz., šio šimtmečio pradžioje daugiau kaip 8 mil. žmonių laisvai vartojo vokiečių kalbą. O dabar vokiškai kalbančiųjų yra likę tik likučiai.

     Gal pats svarbiausias demografinis veiksnys kalbos palaikymo atžvilgiu yra gyventojų susitelkimas. Tai tas pats veiksnys, prie kurio priėjome, kalbėdami apie skirtingą kalbos atsparumą kaimo ir miesto gyventojų tarpe. Šio veiksnio pavadinimai yra įvairūs. Kalbama apie gyventojų koncentraciją, išsiskyrimą, panašumą. Tačiau visų šių pavadinimų reikšmė yra ta pati: čia žiūrima, kiek tautinės mažumos gyventojai telkiasi draugėn, kiek glaudžiai gyvena. Vienas pastoviausių atradimų yra šis: kuo tautinės mažumos yra labiau susitelkusios, tuo ilgiau išsilaiko ir gimtoji kalba, ir tautinė sąmonė.

     Driedger ir Church studija ypač taikliai atskleidžia susitelkimo svarbą kalbos ir tautinės sąmonės išlaikymui.26 Įvertinę tautinių grupių gyventojų pasiskirstymą Winnipego mieste, Kanadoje, jie atrado, kad atspariausios grupės yra kaip tik tos, kurios labiausiai koncentruotai gyvena — tai prancūzai ir žydai. Yra tarp šių grupių ir vienas skirtumas. Prancūzai, kartą įkūrę savas apylinkes, jose pastoviai ir laikosi. O žydai yra linkę kraustytis. Tačiau kraustydamiesi jie neišsisklaido, o patraukia į naują vientą en mass. Skandinavai (islandai ir švedai) nesiburia draugėn, o išsisklaido po įvairias apylinkes. Todėl jie sparčiausiai ir nutausta.

     Demografinių veiksnių poveikis gimtosios kalbos likimui yra aiškus. Kur gimtosios kalbos vartotojų daug, kur jų ryšiai betarpiški, ten lengviau ir gimtąją kalbą pasisavinti. Kodėl taip yra, gal gražiausiai paaiškina ši Haugeno pastaba: "Giliausias akstinas išmokti kalbą kyla iš noro bendrauti su tos kalbos vartotojais”.27 Kada vaiką supa kuo daugiau gimtosios kalbos vartotojų, jis šią kalbą savaime pradeda ir pasisavinti. Čia matome, kad kalba nėra koks privatus reikalas, o pačia savo esme bendruomeninis reiškinys. Kur bendruomeninė tautinės grupės sąranga sunaikinama, ten kalba išlikti negali. Gimtoji kalba tik tiek gali gyvuoti, kiek ją palaiko bendruomeniniai tautinės grupės tarpusavio ryšiai. Tačiau čia iškyla ir naujas klausimas. Matant, kokią didelę reikšmę susitelkimas turi tolimesniam tautinės grupės gyvavimui, kyla klausimas, kodėl vienos grupės pajėgia draugėn telktis, o kitoms mažiau tai pavyksta? Taip pat reikės dar paklausti, kokia yra lietuvių padėtis šių veiksnių atžvilgiu. Prie šių klausimų dar sustosime.

IŠNAŠOS

21.    Haugen, The Norwegian Language in America, p. 283.

22.    Ibid., p. 288-289.

23.    Jashua Fishman, The Sociology of Language (Rowley, MA: Newbury House, 1972), p. 126-132.

24.    Stanley Lieberson, Language and Ethnic Relations in Canada (New York: Wiley, 1970), p. 191-192.

25.    Ibid., p. 192.

26.    Leo Driedger ir Glenn Church, “Residential Segregation and Institutional Completeness: A Comparison of Ethnic Minorities”, Canadian Review of Sociology and Anthropology, 11 (1974), 30-52.

27.    Haugen, The Norwegian Language in America, p. 280.

Rumunijoje baptistai gavo leidimą išspausdinti

10.000 Šv. Rašto knygų.