Spausdinti

CH1ARA LUBICH

     Netolerancijos ir nesusipratimo reiškiniai Romos bendruomenėje paskatino šv. Paulių priminti principą, kuris apima visą krikščionio gyvenimą. Tai tiesa, kuri pirmu požiūriu atrodo paprasta, tačiau savo esme turi labai svarbią praktiško pritaikymo reikšmę.

     Mes priklausome Dievui, ir tai yra suprantama: Dievas yra mūsų Kūrėjas ir Išganytojas. Jis mus sukūrė ir davė mums savo Sūnų, kad galėtumėm dalyvauti jo gyvenime ir džiaugsme, pirmiausia čia, žemėje, ir paskui tobulai po mirties. Jėzus mirė ir prisikėlė kaip tik tam, kad mes priklau-sytumėm jam ir per jį Tėvui. Jei mes jau esame Viešpaties, tai ir visas mūsų gyvenimas, veikla bei veiksmai turi liudyti mūsų karštą norą jam visiškai atsiduoti.

     Mes galime to siekti, stengdamiesi visur, kur tik jis mus bepašauktų, vykdyti jo valią: šeimoje, fabrike, mokykloje, ligoninėje, valstybinėje įstaigoje ar kur kitur. Dar daugiau: mes galime liudyti, kad priklausome jam, stengdamiesi vykdyti jo valią įvairiuose gyvenimo bandymuose, kuriuos Dievas leis mus apvalyti, taip įgalindamas dalyvauti su Jėzumi pasaulio pašventinime.

     Iš tikrųjų mūsų visišką ir galutinį priklausymą Viešpačiui nulems mūsų mirties valanda. Užtai suprantama, kad visa tai, kas pašventina mūsų gyvenimą, tuo labiau pašventins mūsų mirtį. Kaip mes turėtumėm savo mirties valandą pasitikti? Atsiliepdami į Dievo šaukimą ir su pasitikėjimu atsiduodami jo gailestingumui, turėdami viltį matyti jį amžiname gyvenime.

     Mirtis pati savyje galėtų būti karti ir pilna netikrumo, bet jei buvo gyventa Viešpatyje ir Viešpačiui, viskas gali pasikeisti.

     Stengdamiesi gyventi pagal čia mąstomus žodžius, turėtumėm Viešpačiui kartoti: "Aš esu tavo”. Tokia meilės išraiška jam galėtų labiausiai patikti. Kad taip priklausytumėm Viešpačiui, reikia vykdyti jo valią. Stenkimės tai daryti visa širdimi. Iš tikrųjų Dievo valios vykdymo galimybėms, kaip mes žinome, nėra ribų.

     Bandykime šį kartą skirti daugiau dėmesio Jėzaus širdžiai brangiausiam įsakymui: artimo meilei. Su tokiu dėmesiu galėsime geriau rūpintis ligoniais ir pasenėjusiais; lengviau derintis prie poreikių tų, kurie su mumis gyvena; su didesne atsakomybe rūpintis savo vaikų auklėjimu, pirmiausia duodant gerą pavyzdj (ypač mažiesiems), pareigingai vengiant visko, kas galėtų juos papiktinti ar kenktų jų dvasiniam gyvenimui.

     Dar daugiau: su tokiu dėmesiu galėsime labiau gerbti artimo idėjas, jo galvojimą, labiau mums rūpės jo geras vardas, kai ryžtingai vengsime tuščių kalbų, kurios tą vardą žalotų. Su tuo pačiu dėmesiu galėsime saugiau ir geriau vairuoti mašiną ir gerbti aplinkos švarą, grožį bei tvarką. Tai taip pat bus konkretus ir veiksmingas būdas liudyti, kad mūsų gyvenimas — kaip ir mūsų artimo — nepriklauso mums, bet Viešpačiui.

Iš anglų kalbos išvertė KOSTAS PAULIUS