P. DAUGINTIS, S.J.

     Kalėdos yra didžioji Katalikų Bažnyčios šventė. Šiai šventei ruošiamasi visą Adventą. Advento žaliuoju vainiku ir kiekvieną sekmadienį vis daugiau viena uždegama žvake prisimename, kaip išrinktoji žydų tauta ir visa žmonija ilgėjosi Mesijo, kaip Išganytojo atėjimo viltis vis šviesėjo. Taip ir mūsų kalėdinės viltys vis stiprėja.

     Su Kalėdų vigilija baigiasi Adventas ir prasideda Kalėdų šventės. Mes, lietuviai, jas pradedame Kūčiomis, kuriomis lyg sujungiama Išganytojo gimimas su Velykomis: paaukotas Jėzaus Kristaus kūnas, pakonsekruota ostija, pašventinta balta duona-paplotėlis (plotkelė). Pirmųjų amžių krikščionys po Eucharistijos, po mišių turėdavo agapę — meilės puotą. Joje visi dalyvaudavo, dalindamiesi nuo mišių likusia pašventinta duona, vynu, atsineštais vaisiais, tarpusavio broliška meile ir pergyvenimais. Mūsų kūčios — tai iš anų agapių išlikusi tradicija, tai meilės puota prieš vidurnakčio mišias. Tai taip pat broliškumo ir šeimyniškos meilės vakarienė. Į ją stengiasi sueiti visi šeimos nariai. Šeimos mirusieji prisimenami nuoširdžia malda. Kai kur yra paprotys jiems palikti tuščią kėdę prie kūčių stalo.

     Pasimeldę visi dalijasi tuo pašvęstu paplotėliu, reikšdami vieni kitiems Kalėdų ir Naujųjų Metų linkėjimus.

     Amerikiečiai ir kitų tautų krikščionys tą brolišką meilę išreiškia kalėdinėmis puotomis, sveikinimo atvirukais, dovanomis. Visų tautų tikintieji puošia eglutę. Vaikučiai laukia, kad vidurnaktį užėjęs Kalėdų senelis jiems paliktų žaislų ir kitokių dovanėlių už jų gerą elgesį.

     Po Kūčių žmonių nuotaikos keičiasi. Anot Jono Minelgos:

     Kada po Kūčių tyliai, be žodžių
     ims širdys garbint dangaus Mažytį,
     mintim keliauja į gimtą sodžių,
     kur eglynėliai baltai dažyti.
     Tenai išgirsta, kaip vaikystė krykštė,
     kur Kalėdų naktį sugrįžti taip gera!

O poetas Jurgis Baltrušaitis giliai susimąsto:

     Į Kalėdų žilą naktį aš žiūriu —
     daug beglobės žemės žiburių;
     daug žvaigždžių, žvaigždynų aš matau.
     Jų stebuklas, žemės kurmi, tau!

Aloyzas Baronas rašė:

     Ir mąstau, koks aš menkas ir mažas
     po skliautais bešvintančiais dangaus. . .
     Spindi žvaigždės didelės ir mažos,
     užgimimo varpui ėmus gaust.
     Ir mąstau, koks menkas aš ir didis
     po skliautais bešvintančio dangaus. . .
     Ir mąstau — šiandien trumpas kelias,
     kolei Kristų pasiekia žmogus.

     Kalėdų naktis, anot visur paplitusios skambios giesmės, — tai "tyli naktis, šventa naktis, iš dangaus atsiųsta”. Tai tokią naktį gimsta Išganytojas, kai "jos tamsoj Šventoji Šeima budi, Jėzų migdydama. Tai šventa naktis, didi jos paslaptis, piemenims apreikšta angelų, mūsų žemei atlaidi džiaugsmu: Išganytojas jau čia”.

     Ir dabar tokią "šventą, tylią naktį gaudžia varpai”. Jie kviečia mus, tikinčiuosius, ateiti į bažnyčias pasveikinti gimusio Išganytojo. Vidurnaktį būna "Bernelių mišios”. Žiūrėdami į prakartėlėje gulintį Kūdikėlį, mes pajuntame tai, ką išsako apaštalas Paulius Kalėdų mišių skaitinyje: "Pasirodė Dievo, mūsų Išganytojo, gerumas ir meilė visiems žmonėms — jis mus išgelbėjo!” Mes čia be žodžių suvokiame ir su didele nuostaba bei dėkingumu jaučiame, kad "Dievas taip pamilo pasaulį, kad nepagailėjo savo vienatinio Sūnaus, bet atidavė jį už mus”.

     Žiūrėdami į tą Betliejaus Kūdikėlį, mes jaučiame, kad

     Dievo meilė šypsosi mums,
     mūsų kaltės jos nesudrums,
     nes mums, Jėzau, gimei.
     Iš atverto Dievo dangaus
     sau malonių žmogus susilauks,
     Dievui gimus žmogum!

"Taigi, ar gyvename, ar mirštame, — mes esame Viešpaties” (Rom 14,8).

Šios ir kitos kalėdinės giesmės, net lopšinės, padeda mums, jau suaugusiems tikintiesiems, suvokti, prisiminti ir išreikšti savo džiaugsmą, padėką ir meilę žmogumi gimusiam Dievo Sūnui.

Dievo Sūnaus žmogumi tapimo didybę apaštalas Jonas mėgina nusakyti savo Evangelijos prologe, kuris skaitomas Kalėdų dieną mišiose: "Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado... Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. .. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų: mes regėjome jo šlovę, šlovę viengimio Dievo Sūnaus, pilno malonės ir tiesos”.

Teologas Kari Adams savo knygoje "Jesus Christ” tą įsikūnijimo didybę šitaip aptaria: "Ne tai yra didysis neįtikėtinas stebuklas, kad Jėzaus Kristaus veide sušvito Dievo didybė, bet tai, kad Dievas tapo tikru žmogumi; neaprėpiamasis prisiėmė žmogaus prigimtį. Tai didžioji krikščionybės žinia ir pasiuntinybė: vyksta ne vien tvarinio pakėlimas iki dievybės aukštybių, sudievinant žmogaus prigimtį, bet ypač dievybės nužengimas, paties Dievo Žodžio nužengimas iki grynos žmogystės, iki vergo išvaizdos”.

Tad per Kalėdas atėjus prie prakartėlės, dera pagyventi tomis nuotaikomis ir mintimis, dėkoti Kristui už jo gerumą ir nusižeminimą bei paklusnumą iki mirties ant kryžiaus. Tikrai verta jam padėkoti už tą dieviškai didžiadvasišką meilę, kuria jis mus, nusidėjėlius, padarė savo vaikais.